Dvi Panevėžio savivaldybės tarybos narės žygiuos į teismą, kur Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) sieks iš jų išsireikalauti atlygio už galimai valstybei padarytą žalą.
Žemėtvarkininkai prašo teismo iš Panevėžio politikių – Žaliųjų partijos atstovės Gemos Umbrasienės, Liberalų sąjūdžio narės Zitos Kukuraitienės ir dar trijų asmenų lygiomis dalimis priteisti beveik 9 tūkst. eurų – tiek, kiek valstybė sumokėjo nukentėjusiam panevėžiečiui. Politikes tūkstantinė skola pasivijo po daugelio metų – NŽT teigia, kad žala valstybei padaryta dar tuomet, kai G. Umbrasienė, ėjusi Panevėžio apskrities viršininko pareigas, o Z. Kukuraitienė – jos pavaduotojo, pasirašė dokumentus ir leido verslininkui be aukciono strateginėje miesto vietoje, Klaipėdos g. pašonėje, nusipirkti sklypą, nors jis turėjo atitekti visuomenės poreikiams.
Paprašyti pardavė
Panevėžio smulkiųjų verslininkų asociacijos vadovas, individualiosios įmonės savininkas Kazys Grabys, 2005-aisiais sumanęs plėsti verslą ir tam nusipirkęs valstybinės žemės sklypą, besiribojantį su savo kavinės kiemu Klaipėdos g., nė neįtarė, kad toks verslo planas jam kainuos milžiniškus nuostolius.
Tuometė Panevėžio apskrities viršininko administracija nematė kliūčių K. Grabiui parduoti gabalą valstybinės žemės. Už kelis arus verslininkas tąkart valstybei paklojo daugiau nei 30 tūkst. eurų.
O G. Umbrasienė, ėjusi apskrities viršininko pareigas, brūkštelėjo ir įsakymą, kuriuo nupirktasis sklypas buvo sujungtas su kitomis K. Grabio maždaug 10-ies arų valdomis, kur iškilęs verslininko komercinis pastatas su jame veikiančia kavine, svečių namais.
„Dar nenusipirkęs to sklypo kreipiausi, kad man leistų projektuoti ir jame statytis. Neleido, nes žemė priklausė valstybei. Turėjau pirkti. Privatizavęs įrengiau automobilių stovėjimo aikštelę, šaligatvius, paklojau inžinerinius tinklus – lietaus nuotekas, kabelius. Visa tai man kainavo gerokai daugiau nei 100 tūkst. litų“, – pasakojo K. Grabys.
Be aukciono privatizuotu sklypu greta dabartinės „Kaziuko kamaros“ verslininkas džiaugėsi neilgai. Kol atsirado panevėžietis, sumanęs susigrąžinti šioje vietoje seneliams priklausiusią žemę.
K. Grabys tikina, esą iš pradžių paveldėtojas audros nekėlė ir netgi sutiko pasirašyti sutartį, kad pretenzijų dėl statybų neturės.
Tačiau po kurio laiko žmogus sumanė, kad vis dėlto tai, kas priklausė seneliams, turi ir likti jo giminei.
„Manęs pareikalavo dar ir jam sumokėti už tą sklypą. Kodėl turėjau mokėti, jei jau buvau tą žemę iš valstybės nupirkęs?“ – klausia K. Grabys.
Teisėtas žemės paveldėtojas ryžosi bylinėtis.
Žemės sklypą strateginėje Panevėžio vietoje, Klaipėdos gatvės pašonėje, kadaise privatizavęs, o vėliau valstybei grąžinti turėjęs verslininkas skaičiuoja patyręs milžiniškus nuostolius. V. Bulaičio nuotr.
Milžiniški nuostoliai
Verslininkas skaičiuoja laimėjęs net tris teismus, kol galiausiai byla pasiekė paskutinę instanciją. Bylinėjimosi maratono finalas nebuvo naudingas nei K. Grabiui, nei į senelių žemę pretenzijas reiškusiam paveldėtojui.
Teismas panaikino G. Umbrasienės pasirašytą įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo K. Grabiui: konstatavo, kad valstybės turtas buvo parduotas pažeidžiant įstatymus. Pagal juos žemė, skirta bendroms gyventojų reikmėms, negali būti privatizuojama. O K. Grabiui parduotas sklypas miesto detaliajame plane būtent ir buvo skirtas visuomenei – automobilių aikštelei įrengti.
Po tokio galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo verslininko nusipirktas žemės gabalas vėl grįžo valstybei.
Toks posūkis K. Grabiui atėmė amą. Panevėžietis kreipėsi į teismą, kad valstybė atlygintų jo patirtą žalą dėl parduotos, o vėliau „atimtos“ žemės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad verslininkui turi būti grąžinti pinigai. 2016-ųjų balandį K. Grabiui galop pervesta suma – 8 884.66 Eur, kurią jis prieš daugiau nei dešimt metų sumokėjo už žemę.
Jam tokie atgauti pinigai – it katino ašaros. K. Grabys sako patyręs kone penkiskart didesnį nuostolį.
„Valstybė grąžino tik mažą dalelę – tiek, kiek sumokėjau už sklypą. Nors teismui pateikiau dokumentus, kad man padaryta žala siekia 180 tūkst. litų (per 52 tūkst. Eur). Bet visa kita atmetė. O juk už mano pinigus įrengtos komunikacijos, šaligatviai, automobilių aikštelė tame sklype tai liko. Dabar taip išeina, kad tas turtas priklauso man, o žemė – valstybei. Ir nieko negaliu daryti. O mano sukurtu geru naudojasi visuomenė“, – guodžiasi K. Grabys.
Verslininkas sako ir toliau bylinėtųsi su valstybe ir reikalautų grąžinti visus savo investuotus pinigus, tik nebeturintis iš ko samdyti advokatų.
Gražiuoju nemokėjo
Dabar NŽT valstybės K. Grabiui sumokėtus pinigus siekia regreso tvarka išieškoti iš tų, kurių parašai ir įsakymai lėmė, kad visuomenės reikmėms numatyta valstybinė žemė buvo privatizuota. Iš G. Umbrasienės, Z. Kukuraitienės bei dar trijų buvusių jų pavaldinių per teismą bandys prisiteisti po 1776,93 Eur.
Įstatymas numato, kad valstybė turi teisę per trejus metus nuo žalos sumokėjimo reikalauti kaltų asmenų ją atlyginti.
„Nacionalinė žemės tarnyba, laikydamasi įstatyme numatytų terminų, siekia apginti valstybės pažeistus interesus ir išsiieškoti iš kaltų asmenų patirtą žalą“, – teigiama „Sekundei“ atsiųstame NŽT paaiškinime.
NŽT pirmiausia į G. Umbrasienę, Z. Kukuraitienę bei kitus asmenis kreipėsi raštu. Jų buvo gražiuoju prašoma sumokėti valstybei padarytą žalą.
„Atsakovai nei iki nurodyto termino, nei vėliau valstybei padarytos žalos neatlygino“, – teigia NŽT viešųjų ryšių specialistė Aušrinė Lisauskienė.
Nematant galimybės taikiai susitarti su buvusiais Panevėžio apskrities viršininko administracijos valdininkais, tarnybai beliko kreiptis į teismą.
Pasirašinėjo krūvas įsakymų
Gema Umbrasienė
Panevėžio savivaldybės tarybos narė
Man žinoma, kad NŽT kreipėsi į teismą dėl regreso penkiems tuometės Panevėžio apskrities viršininko administracijos darbuotojams, įskaitant mane, į 8,8 tūkst. Eur, sumokėtus piliečiui K. G, kai teismas 2012 m. panaikino mano, kaip apskrities viršininko, pasirašytą 2005 m. kovą, trečią mano darbo apskrityje mėnesį, įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo K. G. Per tris mėnesius tokių įsakymų pasirašiau 942. Įsakymo projektas buvo nustatyta tvarka vizuotas keturių pareigūnų, atsakančių už jo atitikimą LR įstatymams, jį rengė ir tikrino dar du, todėl ir dabar neturiu pagrindo juo abejoti. Įsakymas buvo rengtas, remiantis Panevėžio miesto savivaldybės sprendimais, kuriems pastabų tuometis Vyriausybės atstovas neturėjo. Su NŽT šiuo klausimu susirašinėjome, tačiau man taip ir nepavyko gauti iš jų atsakymo, kokius neteisėtus veiksmus esu atlikusi. Tikiuosi tai išgirsti teisme. Ypač svarbu pažymėti, jog šis klausimas buvo nagrinėtas keliuose teismuose, 2006 m. buvome uždėję apribojimus statyboms ginčo sklype, tačiau 2009 m. teismas bet kokius apribojimus panaikino, atmetė pretendavusių savininkų ieškinį ir paliko galioti minėtą mano įsakymą. 2011 m. apeliacinis teismas šį sprendimą patvirtino. Aš baigiau darbą apskrityje 2008 m. gruodį, 2010 m. viduryje apskričių viršininkų administracijos buvo likviduotos. Tolesniuose teisminiuose ginčuose valstybei atstovavo pati NŽT ir, mano manymu, tai darė nekvalifikuotai, neįtraukė į bylos nagrinėjimą ne tik manęs, bet net ir dalyvavusių skundžiamo 2005 m. įsakymo rengime darbuotojų, tuo metu jau dirbusių ir iki šiol dirbančių NŽT, todėl 2012 m. buvo priimtas nepalankus valstybei sprendimas. Ginčas dėl regreso bus nagrinėjamas teisme.
Nesupranta, kuo nusidėjo
Zita Kukuraitienė
Panevėžio savivaldybės tarybos narė
Turiu pabrėžti, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija dirbo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.
Užginčyto įsakymo (rengtas 2005 m.) projektą pagal tuomet galiojusią Panevėžio apskrities viršininko administracijoje dokumentų rengimo tvarką rengė Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto teritorinis skyrius (dabar NŽT padalinys), vadovaudamasis Panevėžio tarybos sprendimu, kuriuo, beje, nesuabejojo tuometis Vyriausybės atstovas. Su NŽT dar 2017 m. mūsų bendru sutarimu susirašinėjo G. Umbrasienė, skundžiamo sprendimo laikotarpiu ėjusi viršininko pareigas, deja, atsakymo, kokius neteisėtus veiksmus esame padariusios, jai nepavyko gauti.
Beje, šis klausimas buvo nagrinėtas daugybę kartų teismuose, tačiau iki 2006 m., kol dirbau apskrityje, teismai nebuvo nustatę neteisėtų veiksmų. Priešingu atveju visi sprendimai būtų buvę iš karto panaikinti. Beje, į vykusius teismus po 2010 m., kai buvo panaikintos apskričių administracijos, kažkodėl nebuvau kviečiama. Mano nuomone, teisminiuose skundžiamo įsakymo ginčuose, kuriuose valstybei atstovavo pati NŽT, atmestinai atliko savo pareigas, kadangi, kiek man žinoma, nekvietė anuometinių Panevėžio apskrities viršininko administracijos specialistų, dalyvavusių rengiant 2005 m. įsakymą. Juolab kad dalis darbuotojų iki šiol dirba NŽT. Tik 2012 m. vykusiame teisme buvo priimtas nepalankus valstybei sprendimas (po dvejų metų, kai buvo panaikintos apskritys). Ginčas dėl regreso bus nagrinėjamas teisme, tačiau net ir dabar NŽT nėra įtraukusi į bylą įsakymą rengusių specialistų. Taip pat į teismą nekviečiama dalyvauti Panevėžio savivaldybė, nes jos sprendimų pagrindu buvo parengtas skundžiamas Apskrities viršininko administracijos įsakymas.