-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visgi kaimo turizmą Panevėžio rajone plėtojantys verslininkai pripažįsta: kad šiame krašte sodybos pritrauktų klientų, o šeimininkams neštų pelno, reikia begalinio išradingumo ir vis naujų pramogų pasiūlos. Šiandienos poilsiautojams toli gražu nebepakanka skanių, sočių valgių ir gamtos.
Už kelių kilometrų nuo Panevėžio esanti Smiltynės sodyba bene labiausiai išgarsėjo, kai daugiau nei prieš dešimtmetį Aukštaitijos sostinėje vyko Europos krepšinio čempionato kovos.
Nors įprasta, kad per tokius čempionatus krepšinio žvaigždės apgyvendinamos viešbučiuose, Lietuvos rinktinės vyrams buvo parinkta kaimo turizmo sodyba.
„Nėra taip, kad būčiau pristigęs pinigų ar nebeturėčiau sveikatos, todėl verslą pardavinėčiau.“
M. Butėnas
Tąkart visa Lietuva sužinojo ne tik apie galimybę ramiai pailsėti šalia Panevėžio, ramioje aplinkoje ant upės kranto, bet ir specifinį tokio poilsio prieskonį – nuo netoliese veikiančios miesto nuotekų valyklos vakarais atsklindantį dvoką.
„Sąlygos visur yra panašios: lova, televizorius. Tik lietuviškas kvapas ateina vakarais. Langą atsidarius daug nepakvėpuosi – kvepia lietuviškai, namuose žaidžiam“, – tąkart ironizavo tuometis Lietuvos rinktinės įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius.
Dabar, po Panevėžiui dideliu įvykiu tapusio Europos krepšinio čempionato prabėgus 13-ai metų, 3 ha užimančią Smiltynės sodybą bandoma parduoti už 2 mln. eurų.
Daugiau nei prieš dešimtmetį Lietuvos rinktinės krepšininkus priėmusi kaimo turizmo sodyba Panevėžio rajone dabar parduodama. P. Židonio nuotr.
Kaip vieną iš privalumų pardavėjas nurodo netoli einančią „Via Balticos“ magistralę.
Parduodamos sodybos skelbime nurodoma, jog didžiajame jos pastate yra ir nuomojamų viešbučio kambarių, ir 140-ies kvadratinių metrų butas.
Teritorijoje įrengta dešimt namelių, kurių kiekvieno plotas 80 kv. m. Vienu metu šioje poilsiavietėje gali ilsėtis pora šimtų žmonių.
Registrų centras nurodo, kad Smiltynės sodyba turi vienintelį darbuotoją.
Apie parduodamą sodybą pasiteiravus jos savininko Mindaugo Butėno, pastarasis aiškino, jog toks skelbimas – viso labo pasitikrinimas, kiek jo turtas vertas.
„Nėra taip, kad būčiau pristigęs pinigų ar nebeturėčiau sveikatos, todėl verslą pardavinėčiau. Man viskas gerai, sodyba gyvuoja puikiai, klientų nestokojame“, – tvirtino verslininkas.
Anot jo, jei tvirtai apsispręs parduoti Smiltynę, mažiau nei už nurodytus du milijonus eurų jos tikrai neperleis. Netgi manantis, jog gali būti, kad šis poilsio centras vertas daugiau.
Šios sodybos savininkas M. Butėnas tvirtina tokio turto neperleisiantis pigiau nei už 2 mln. eurų. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Pasak M. Butėno, Smiltynės sodyba – didžiausia Panevėžio rajone. Pasak savininko, pastaruoju metu jei ir randasi naujų, jos – nedidukės.
Pasak savininko, vasarą čia gausu poilsiautojų.
„Kaip Palangoje“, – palygino M. Butėnas.
Šaltuoju metų laiku, pasak jo, atvažiuojama švęsti įvairių proginių švenčių.
Pasidomėjus, ar netoli Smiltynės numatyta tiesti tarptautinė „Rail Balticos“ geležinkelio vėžė, o kiek tolėliau suplanuotas depas teikia perspektyvų apgyvendinimo verslui, pašnekovas konkrečiai neatsakė.
Jis pasvarstė, jog toji geležinkelio vėžė perspektyvų teikia Panevėžio miestui, o štai rajonui jos gana neaiškios.
„Tikro poilsio ar atsipalaidavimo poilsiautojai ieško ne tose kaimo turizmo sodybose, kurios įsikūrusios netoli automagistralių, judriose vietose, o tikrai atokiose“, – įsitikinusi Žaliojoje girioje, biosferos draustinyje ir netgi saugotinoje teritorijoje veikiančios kaimo turizmo sodybos „Vila Medėja“ savininkė Rasa Alkauskienė.
Šiemet bus trečias sezonas, kai ši sodyba veikia.
Pasak savininkės, tokį verslą pradėti kitoje vietoje būtų buvę galima daug greičiau, tačiau žinant šių dienų klientų poreikius, ji užsimojo sodybą kurti draustinyje.
„Reikėjo nuveikti didžiulį vadybinį darbą, kad gaučiau leidimą kurtis. Tačiau įdėto darbo negaila, nes klientų turime“, – patikino R. Alkauskienė.
Anot verslininkės, atokią sodybą Žaliojoje užsisako nemažai didžiųjų miestų gyventojų, ypač gausu vilniečių.
Parduodamoje poilsiavietėje vienu metu gali ilsėtis pora šimtų žmonių. P. Židonio nuotr.
Tokią svečių geografiją R. Alkauskienė aiškina tuo, kad Panevėžio krašte paslaugos pigesnės nei Vilniaus rajone ar vietovėse aplink sostinę.
„Pas mus važiuoja ne ilsėtis savaitei ar ilgiau, o vien švęsti. Visgi užstale svečiai nepasitenkina, nori pramogų. Ieškodami sodybos visuomet klausia: „O kokių pramogų pasiūlysite?“ – pasakoja sodybos savininkė.
Kad pritrauktų klientų, šeimininkams tenka prigalvoti pramoginių žaidimų, planuoja nupirkti dviračių, įrengia miške pažintinius ir poilsio takus.
„Kad sodyba būtų populiari, reikia labai daug investicijų, priežiūros ir kūrybiškumo. Toks darbas ir vargina, ir sekina. Man nenuostabu, kad keliolika metų puikiai vystę kaimo turizmo verslą, žmonės jo atsisako“, – teigė R. Alkauskienė.
Žaliojoje girioje sodybą „Upululu“ septynerius metus valdanti Rasa Urboneit taip pat mano, kad klientams labiausiai reikia atokumo, vienumos bei didelės pramogų pasiūlos.
Verslininkė pasakoja ir sodyboje, ir miške įrengianti pojūčių, pasivaikščiojimų takus, organizuojanti temines, taip pat vaikų stovyklas. R. Urboneit sumanymuose – ateityje statyti ir pasakų namuką vaikams.
