„Poezijos pavasaris“ improvizuoja vasaros atspalviais

Žodžių sąskambis „poezijos pavasaris“ jau daugelį metų skamba kaip metafora, kuri simbolizuoja atgimimo, atsinaujinimo, gyvybės, prabudimo daigelius. Poezijos gerbėjus šiemet nuliūdinęs kalendorinis pavasaris, jų širdis ir sielas visoje Lietuvoje, o ir užsienyje, eilėmis užliejo vasarą.

Taip jau nutiko, kad šiais metais į pasaulį įsisukęs virusas pakoregavo daugelio renginių kalendorių. Vieni neįvyko ar įsikūnijo kitomis formomis, atsilaikė stipriausieji, jie tiesiog pasistūmėjo laike. Kad ir kokią baisią žinutę žodis „virusas“ perduoda, kartais jis ima ir įgauna be galo spalvingą reikšmę. Kad ir poezijos virusas, dar nuo 1965-ųjų įvairiausiomis formomis kasmet pasklindantis Lietuvoje. Tai iškiliausias tarptautinis literatūrinis Lietuvos rašytojų sąjungos ir Rašytojų klubo organizuojamas renginys. Jame savo kūrybą skaito mūsų šalies ir užsienio poetai, dalyvauja kritikai, literatūrologai, vertėjai, aktoriai, muzikai, fotografai, dailininkai. Per keliolika festivalio dienų įvyksta pačių įvairiausių renginių: poezijos skaitymai, „Poezijos pavasario“ laureatų vakarai, autoriniai iškiliausių poetų vakarai, jaunųjų poetų skaitymai ir dainuojamosios poezijos vakarai, moksleivių skaitymai, poezijos spektakliai, festivalio svečių vakarai, lietuvių literatūros klasikams, žymių poetų sukaktims, išėjusiems atminti skirti suėjimai, poetinės-muzikinės improvizacijos, vakaronės, parodų atidarymai ir kita.

Šiemet poezija savo pavasarį švenčia liepos 26 – rugpjūčio 9 dienomis ir kviečia gerbėjus net į 118 renginių visoje Lietuvoje bei Lenkijoje, o virtualiais poetiniais tiltais keliauja į Šveicariją, JAV ir Jungtinę Karalystę. Didžioji dalis renginių vyksta atvirose erdvėse: aikštėse, parkuose, soduose, skveruose, kiemuose, sodybose, kai kuriuos iš jų galima stebėti tiesiogiai transliuojamus internete.

56-asis tarptautinis poezijos festivalis, keliaujantis per Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus, globojamas festivalio partnerių – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotojų, poetės Elvyros Pažemeckaitės ir Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vaikų ir jaunimo kultūros ir pilietinių projektų vadovo Arno Simėno – dienai užsuko ir į Panevėžio kraštą.

Improvizacijos po ąžuolu

Nežinia kas labiau – ištikimybė poezijos mūzai ar garsūs vardai – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai poetas Vladas Braziūnas ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas, lėmė, kad kelionė į gan nuošalią vietą lietingą liepos 31-osios penktadienį ištikimiausių poezijos „pavasariečių“ neišbaidė. Kelios dešimtys jų, autobusais ir lengvosiomis mašinomis atkeliavę į atokią sodybą Panevėžio rajono Čiūrų kaime, Zaosės vienkiemyje būriavosi po diplomato, paskutinio nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ąžuolu. Bekrapnojantis lietutis įnešė savo poezijos į nusistovėjusią tvarką ir atlikėjus trumpam apgyvendino klėtyje. Jie, pro siauras dureles vienas kitą keisdami, eilėmis bei saksofonu ginkluoti, vis pasirodydavo palapinėje ar po skėčiais besislapstantiems žiūrovams. Jau pasisvečiavę Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio filiale ir po ąžuolu padžiazavę kūrėjai pajudėjo Bistrampolio dvaro link, kur poetinę dieną vainikavo dar viena žodžio ir muzikos sintezės improvizacija.

„Klausiausi gražių žodžių, muzikos, džiazo ir pasijutau laisvas – iš tikrųjų pajutau vidinę laisvę. Šita programa mane privertė džiazuoti. Džiaugiuosi, kad šiandien čia galime švęsti laisvę su tokiais iškiliais žmonėmis kaip Vladas ir Petras (Vladas Braziūnas ir Petras Vyšniauskas – aut. past.) ir visais čia gausiai susirinkusiais“, – neslėpdamas jautraus jaudulio kalbėjo Arnas Simėnas ir paminėjo svarbų jau tradicinį renginio akcentą. – Šiandien pabaigsime savo bendravimą „po ąžuolu“ su tradicine starkakojų sriuba ir firminiu Urbšynės pyragu, kuriuos pačiam ir tenka gaminti.“

Starkakojų sriubą A. Simėnas verda tik pats pagal specialų receptą, todėl niekur kitur tokios sriubos ne tik kad negausi, bet ir kruopščiai saugomo recepto nesužinosi. Ne paslaptis, kad poezijos skaitymai „Po Urbšio ąžuolu“ turi savas gurmaniškas tradicijas, išskirtiniais patiekalais čia susirinkusiuosius su meile ir dėmesiu kasmet vaišina bibliotekos darbuotojos.

Jei žodis tebūtų žodis, o garsas – tik garsu

Sakoma, kad žodis žeidžia ir net žudo arba pakylėja, gydo, augina, nelygu kieno lūpose šis stiprus ginklas. Čia svarbu ir balso tembras, intonacija, ritmika, mimikos, kūno kalba, net aplinka.

„Kad renginys pavyks ir kad sulauksime kažko nepaprasto, buvo galima tikėtis, juk tokie žmonės atvažiavo! Net ir to tikėdamasis, vis vien likau nustebintas. Manau, ne vienas besiklausydamas pasijuto laisvas, nes jie, atlikėjai, yra visiškai laisvi. Kiek nerimavom, kad dėl oro sąlygų teks improvizuoti ne po ąžuolu, kaip įprasta pavasarį, kai su poetais čiulbėdavo net paukščiai. Bet P. Vyšniauskas akustiškai surado tą garsą. Net klausti nereikia, ar organizatoriai ir žiūrovai patenkinti“, – renginiu džiaugėsi A. Simėnas.

O P. Vyšniauskas, išgirdęs apie problemišką J. Urbšio sodybos finansinę padėtį ir ateities perspektyvas, mintimis apie unikalią vietą dalijosi kiek nerimaudamas.

„Galinga diena ir vieta galinga. Buvau nustebintas pačia vieta, jos akustika, man buvo labai smagu. Tokias vietas reikėtų išsaugoti“, – kalbėjo daug solidžių apdovanojimų pelnęs Lietuvos saksofonininkas, tituluojamas vienu iškiliausių ir savičiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, Nacionaline kultūros ir meno premija, 2005 m. pripažintas Nacionaline vertybe.

Paklaustas, kaip pavyksta taip darniai su poetu „susigroti“ ir vienas kitą papildyti, maestro žodžiais nupiešė koncerto struktūrą ir teigė, kad yra forma, kurią abu – muzikas ir poetas – savaip užpildo.

„Mums patiems nenuobodu. O kokią figūrą į tą bendrą struktūrą įdėsime, lemia daug kas: akustika, paros laikas, vieta, nuotaika. Mūsų programa kaskart vis kita, nepakartojama“, – kalbėjo P. Vyšniauskas.

Skaitymo džiazavimas

„Ar repetavot prieš šią dieną?“ – klausiame džiazuojančio Vlado Braziūno, daugiau nei 20 poezijos knygų autoriaus, įvertinto Nacionaline kultūros ir meno, Jotvingių, Maironio, literatūrinę „Varpų“, Bernardo Brazdžionio, Baltijos Asamblėjos premijomis ir daugeliu kitų svarių apdovanojimų.

„Jau bemaž dešimt metų repetuojam, – šypteli. – Viskas prasidėjo nuo mūsų susitikimo Izraelyje, kai ten vykusioje knygų mugėje pamačiau su knyga rankose sėdintį Petrą ir skaitantį mano tarmišką eilėraštį. Juk jis, būdamas žemaitis, „tikru dalyku“ mano eiles įvertino. Taip vienas kito ir nebepaleidom. Be didelių aiškinimųsi vis susibėgam padžiazuoti, tik datas kalendoriuje pasiderinam.“

Anot V. Braziūno, poezija su muzika skaitoma kitaip.

„Toks savotiškas skaitymo džiazavimas, sakyčiau. Nes iš anksto nežinau, kur Petras pasuks, o jis nežino, kur pasuksiu aš. Kiekvienas susitikimas yra kitoniškas. Prasideda lyg ir taip pat, o paskui nežinia, kaip baigiasi“, – kalbėjo poetas.

Tad perpasakoti, ką ir kaip lynojant kalbėjo poetas, o juolab žodžiais perfrazuoti gamtos prieglobstyje apsigyvenusius saksofono garsus, išties sudėtinga, regis, geriausia pačiam išgirsti. Dar geriau visais įmanomais pojūčiais patirti, kaip garsas gimsta poezijos posmu, o žodis – garsu įsėlinančiu į sielą.