-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietė Eglė Keršulytė, sunkiai persirgusi koronavirusu, pakilusi iš patalo leidosi į gyvenimą keičiantį nuotykį – 900 kilometrų piligriminę kelionę pėsčiomis, į garsųjį Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje.
Nuo tokio žygio Eglę bandė atkalbėti tiek šeimos gydytoja, tiek draugai, tačiau panevėžietės jų rūpestis nesustabdė.
E. Keršulytės manymu, nueitas piligrimų kelias jai suteikė ne tik vertingų gyvenimiškų pamokų, bet ir sustiprino ligos paveiktą kūną.
Iš šios ilgos ir sudėtingos kelionės ji grįžo vos prieš savaitę.
Šįmet Eglei tai antrasis išbandymas kelyje. Vasarą ji sugrįžo į Panevėžį iš maždaug dvejus metus užtrukusios kelionės po Aziją. O po to užklupo klastingasis virusas.
„Korona buvo labai netikėta. Iš užsienio grįžau liepą ir dešimt dienų išbuvau privalomame karantine. Pasiskiepijau pirmuoju skiepu ir išvykau į Klaipėdą. Tada pasigavau koronavirusą ir šeimos gydytoja mane uždarė į karantiną kelioms savaitėms“, – pasakoja E. Keršulytė.
Liga nepraėjo lengvai. Kelias dienas kankino aukštesnė nei 39 laipsnių temperatūra, nebejautė skonio ir kvapo, ištino pusė veido. Virusas paveikė ir plaučius.
„Po ligos labai neturėjau jėgų. Pirmas dienas vos nueidavau iki parduotuvės ir pavargdavau. Grįžusi norėdavau tik miegoti. Visai nebūdavo jėgų. Ką reiškia tas virusas, tikrai labai pajutau“, – sako Eglė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
E. Keršulytei seniai kirbėjo mintis išbandyti garsųjį piligrimų kelią Ispanijoje. Pasveikusi vėl pradėjo apie jį galvoti. Eglė tarėsi su šeimos gydytoja, piligrimų keliu ėjusiais pažįstamais – ir visi liepė nekvailioti.
Ji ir pati dvejojo, svarstė galbūt daranti nesąmonę, tačiau vis tiek nusprendė pabandyti.
„Kai kurie tuo keliu eina dėl sportinio intereso – per dieną pūslėtomis kojomis nukeliauja 45 kilometrus, niekada nesustoja. Aš sau pasakiau, kad klausysiu kūno ir jeigu jis po 5 kilometrų lieps stoti, neskubėsiu – turiu visą laiką, kurio man reikia“, – pasakoja E. Keršulytė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Nueiti kone tūkstantį kilometrų – iššūkis ir sveikam žmogui. Nepaisydama po ligos neapleidžiančio silpnumo, Eglė ruošėsi kelionei treniruodamasi.
„Panevėžyje nueidavau po 10–15 kilometrų per dieną, kad paruoščiau kūną“, – pamena keliautoja.
Galop rugsėjo 20 dieną panevėžietė jau buvo Pietų Prancūzijoje, kelio pradžioje. Sunkiausia pasirodė pirmoji diena, kai teko kirsti Pirėnų kalnus. Kelio pradžioje apie 27 kilometrus teko keliauti įkalnėn. Vėliau kelias driekėsi Šiaurės Ispanija – 900 kilometrų iki pat Atlanto vandenyno.
„Vienas vaikinas dėl koronaviruso pandemijos prarado barą ir tiesiog išėjo iš namų Vokietijoje, šitaip keliavo kelis mėnesius.“
E. Keršulytė
„Pirma diena buvo be proto sunki. Galvojau, kad tikrai ne man šis kelias. Jaučiau ir kūną, ir plaučius, bet vėliau kalnų nebebuvo – tik ėjimas tiesiai“, – pasakoja Eglė.
Įsiklausydama, ką sako kūnas, panevėžietė pasakoja dariusi trumpas pertraukas. Tokių per 37 kelionės dienas teturėjusi keturias.
„Fizinis aktyvumas, grynas oras, daug laiko gamtoje, miškuose pridėjo sveikatos. Dabar jaučiuosi daug gyvybingesnė“, – tvirtina keliautoja.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
E. Keršulytei pasisekė – per daugiau nei mėnesį žingsniavimo tik dvi dienas orai nelepino. Kelionės pabaigoje, jau einant link Atlanto vandenyno, buvo labai vėjuota ir šalta, teko ir lietaus.
Panevėžietė tikėjosi kelionėje daugiau laiko praleisti viena, tačiau pakeleivių net ir rugsėjį, besibaigiant sezonui, buvo daug. E. Keršulytė kelyje susipažino su daugybe žmonių iš viso pasaulio ir kiekvieno istorija vis kitokia. Pavyzdžiui, kelios sutiktos amerikietės šią kelionę planavo trejetą metų, nes turi daug įsipareigojimų – šeimos, darbai ir pan. Kai kurie prieš leisdamiesi į šį kelią viską pardavė.
„Vienas vaikinas dėl koronaviruso pandemijos prarado barą ir tiesiog išėjo iš namų Vokietijoje, šitaip keliavo kelis mėnesius“, – pasakoja Eglė.
Kelyje ji susipažino ir su trimis lietuviais. Tai panevėžietę stebina – dėl Lietuvos dydžio tikimybė sutikti tautiečių yra gana maža.
Nors piligrimų kelias – religinis, tačiau tokių keliautojų E. Keršulytė sutikusi nedaug. Kur kas daugiau piligrimų tokiam išbandymui leidosi vedami kitų dalykų – labiau save pažinti, pabūti su savimi, kai kurie tiesiog bėgo nuo savo problemų ar ieškojo jų sprendimų.
Kai kurios kelyje užmegztos pažintys peraugo į tolesnį bendravimą ar net draugystę. Eglė sako sutikusi 7–8 žmones, pakeitusius jos požiūrį ir davusius daug peno apmąstymams. Su jais iki šiol bendrauja. Įgijo ir gerą draugę iš Danijos.
„Ji buvo pirmoji mergina, su kuria susipažinau šioje kelionėje. Sakau: būkime draugės. Labai trūko moteriškos kompanijos. Žygyje labai daug vyrų. Pirmąsias dvi savaites ėjau vien su vyrais, vaikinais“, – pasakoja Eglė.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
E. Keršulytės teigimu, kelionė piligrimų keliu buvo be galo intensyvi patirtis ne vien fiziškai. Į kelią ji leidosi nieko nesitikėdama – neturėdama jokių vilčių, svajonių ar tikslų. Tiesiog galvojusi eiti ir klausytis kūno.
„Ėjau atvira širdimi, be jokių įsitikinimų, be jokių lūkesčių. Ir tas kelias man atnešė daug“, – neabejoja Eglė.
Ji sako daug ko išmokusi, o viena didžiausių pamokų – išmokti priimti kitus tokius, kokie yra, nesmerkti dėl jų pasirinkimų.
„Tame kelyje susipažįsti su labai įvairiais žmonėmis iš įvairių pasaulio šalių, socialinių sluoksnių, su labai įvairiomis patirtimis, istorijomis, problemomis ir kartais tie žmonės labai skiriasi nuo tavęs“, – pasakoja E. Keršulytė.
Panevėžietė pasakoja, kad būdavo piligrimų, kurie kiekvieną dieną gerdavo alkoholį, prie ko pati nėra pratusi, ir pradžioje galvodavusi, kaip jie taip gali elgtis.
E. Keršulytė sako, kad šiuo metu ji savotiškai renka patirtis. Vienos iš jų buvo liga, kelionė. Dabar laukia naujas etapas – darbo paieška ir nauji planai. Eglė svajoja kitą kartą nueiti mažiau turistinį piligrimų kelią.
