Po santūria išvaizda – azartiška siela

Daugelis panevėžiečių Tadą Martinaitį pažįsta kaip santūrų, taktišką ir visuomet pasitempusį Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato veidą.

Tačiau po ramia išvaizda slepiasi azartiška siela. 36-erių vyras jau daugiau kaip dešimtmetį dalykinę aprangą iškeičia į lenktynininko kostiumą.
Kartu su bičiuliu, buvusiu kolega Tomu Markelevičiumi stengiasi nepraleisti nė vieno žurnalistų ralio.
T. Martinaitis neslepia: jam iššūkiai – varomoji gyvenimo jėga.
Ne taip seniai kartu su televizijos laidos „Farai“ kūrybine komanda ir policijos patruliais Tadas iš labai arti fiksavo naktinį Panevėžio gyvenimą, o dabar neria į jam visai naują veiklą. Darbą policijoje T. Martinaitis nusprendė iškeisti į Panevėžio savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pareigas.
Tado pirmoji profesija – informacinių technologijų specialistas.
Vilniaus kolegijoje jis baigė informatikos inžinerijos bakalauro studijas. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad jo keliai atvedė į žiniasklaidą – ne vienerius metus vaizdo operatoriumi darbavosi regioninėje televizijoje. Galiausiai padėjo filmavimo kamerą ir vėl sugrįžo prie informacinių technologijų.
„IT srityje darbas labai monotoniškas. Jeigu pradedi rašyti programą, daugiau nieko ir nematai – visą dieną esi įlindęs į kompiuterio ekraną. O man reikia bendravimo, judesio, daugiau aktyvios veiklos. Vis dėlto niekada nesigailėjau, kad pasirinkau informacinių technologijų sritį – kuo daugiau veiklų gyvenime, tuo gyventi lengviau, daugiau atsiveria galimybių, o ir pats augu kaip asmenybė“, – svarsto T. Martinaitis.
Nors programavimas – viena geriausiai atlyginamų sričių, tačiau Tadas įsitikinęs: visose veiklose galima užsidirbti pragyvenimui, jeigu stengiesi ir įdedi darbo.

Atvirai prieš kamerą

Prieš penkerius metus aptikęs skelbimą, kad Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ieško naujo komandos nario Komunikacijos skyriuje, Tadas nesudvejojo, kad siūloma pareigybė galėtų būti naujas posūkis jo karjeroje.
Komisariatui buvo reikalingas žmogus, puikiai valdantis informacines technologijas.
Netrukus T. Martinaitis tapo policijos komisariato atstovu spaudai. Jis prisijungė ir prie žiūrimumo rekordus mušančios televizijos laidos „Farai“ filmavimo komandos: su Panevėžyje patruliuojančiais pareigūnais lėkdavo į iškvietimus.
„Kaip policijos komunikacijos specialistui buvo įdomu iš labai arti pamatyti policijos darbo kasdienybę. Dažnai tai padėdavo suprasti bendrą situaciją ir vėliau duoti komentarą žiniasklaidai apie tam tikrus įvykius. Pastebėjau, kad daugelis tokių situacijų – labai panašios“, – pasakojo T. Martinaitis.
Paklaustas, ar jautėsi saugiai su filmavimo kamera važiuodamas į tokius „karštuosius“ taškus, kur dažnai būna persipynusios aistros, alkoholis, agresija, smurtas, Tadas nusišypso, kad jis visiškai pasitikintis pareigūnais.
„Stengdavausi išlaikyti atstumą, būti nematomas stebėtojas. Bet pasitaikydavo situacijų, kai vaizdo kamera savotiškai gelbėdavo. Netikėta, bet dažniausiai abu konfliktuojantys asmenys būdavo neblaivūs. Dažnu atveju policiją iškvietęs asmuo liepdavo man filmuoti skriaudiką ir į kamerą pasakydavo gerokai daugiau nei policijos pareigūnams. Ir gana dažnai paaiškėdavo, kad tikrasis nukentėjusysis būdavo ne tas, kuris kviesdavo pareigūnus, o tas, kuris neva yra skriaudikas“, – pareigūnų darbo specifiką atskleidžia Tadas.

Tadas Martinaitis. P. Židonio nuotr.

Kitoks gyvenimas iš arti

Panevėžys, anot T. Martinaičio, mažai kuo skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų.
Čia gyvena daug įdomių, išsilavinusių, protingų ir daug pasiekusių žmonių, bet yra ir tokių, kurie nesupranta, kas yra elementarus mandagumas ir kodėl jie privalo tinkamai elgtis viešojoje vietoje. Kaip pastebi Tadas, gaila, bet dažnai netinkamą elgesį išprovokuoja per didelis alkoholio kiekis.
„Bent jau mane emociškai labai paveikia smurtas artimoje aplinkoje ir vaikų nepriežiūros atvejai. Atvyksti į namus ir matai, kad ne vieną dieną juose girtaujama. Suaugę girti, susimušę, o mažas vaikas ar net kūdikis palikti likimo valioje. Tokie vaizdai ir tas neteisybės jausmas išties sukrečia. Susitvarkyti su užplūstančiomis emocijomis sunku būna ir tais atvejais, kai tenka būti skaudžių eismo nelaimių, per kurias žūsta žmonės ar vyksta jų gelbėjimo darbai, liudininku“, – atvirauja T. Martinaitis.
Po darbo, kupino aštrių ir neretai nepozityvių pojūčių, Tadas stengiasi laiką skirti gerokai malonesniems užsiėmimams.
Kartu su žmona Inga augina dvi dukrytes – šešerių bei devynerių metų, tad jaunam tėčiui veiklos – tik spėk suktis.
Jis atsakingas ir už šeimos keturkojį augintinį. O šiuo metu daug laiko reikalauja ir namo statybos.
Ir vis tiek Tadas atranda laiko didžiajai savo gyvenimo aistrai – raliui.
Kartu su buvusiu kolega ir geru bičiuliu Tomu Markelevičiumi jau daugiau kaip dešimtmetį dalyvauja žurnalistų ralyje, dar kitaip vadinamame žurnalistų dakaru, ne kartą yra lipę ant nugalėtojų pakylos.
„Ralį visuomet mėgdavau stebėti kaip žiūrovas, bet kai dirbdamas televizijoje susipažinau su Tomu, tapome neišskiriamu duetu ir trasoje – jis prie vairo, o aš – kaip šturmanas“, – juokiasi panevėžietis.

Trasa – išbandymas draugystei

Vairuojantis šeimyninį automobilį T. Martinaitis gatvėse – pavyzdingas vairuotojas. Anot jo, kelias – ne ta vieta, kur reikia skubėti.
Visuomet reikia įvertinti, kad tame pačiame kelyje gali būti vairuotojų ar pėsčiųjų, lėčiau susiorientuojančių situacijoje.
„Bet trasoje, kur galima greičiau paspausti greičio pedalą, kodėl gi ne? Greitis, gebėjimas valdyti automobilį mane labiausiai ir traukia į trasą“, – sako T. Martinaitis.
Oficialiose varžybose jis sėdi ne prie vairo, o šturmano vietoje.
Pasak Tado, didžiąja dalimi varžybų sėkmė priklauso nuo to, kaip vairuotojui ir šturmanui pavyksta susikalbėti – reikia, kad abu ekipažo nariai vienas kitą gebėtų suprasti iš pusės žodžio.
„Tomui geriau sekasi vairuoti, varžybose, kaip bebūtų, svarbu rezultatas. Šturmanui taip pat tenka didžiulė atsakomybė. Turi laiku pasakyti, kada greičio ribas galima viršyti, kada ir kiek pasukti į kairę. Vairuotojas turi pasitikėti šturmanu, jeigu jis sako, kad reikia kiek pristabdyti, vadinasi, reikia. Turime galvoti vienodai, tada ir rezultatu galėsime džiaugtis“, – pasakojo T. Martinaitis.
Tiesa, Tadas neslepia, kad adrenalinui ir įtampai pasiekus apogėjų, būna ir apsižodžiavimų ar pykčių, tačiau saldus pergalės skonis atperka viską.
„Dviejų dienų žurnalistų ralis – išties didelis iššūkis ir draugystei“, – šypsosi greičio mėgėjas.
Dar viena Tado aistra, kuriai pastaruoju metu lieka vis mažiau laiko – žvejyba, į kurią dažnai leidžiasi su draugais.
„Visuomet galima viską suderinti, bet svarbu, kad ir šeimos palaikymą jausčiau“, – sakė T. Martinaitis.

Tadas Martinaitis. P. Židonio nuotr.

Auklėja ne tik baudos

Pastaraisiais metais daug Tado laiko pareikalavo studijos – Mykolo Romerio universitete jis įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį.
Pavasarį atsiėmęs diplomą, pradėjo dairytis naujų karjeros galimybių. Šią savaitę, įveikęs penkis kandidatus, T. Martinaitis buvo išrinktas Panevėžio savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėju.
„Žmogus visuomet nori augti, tobulėti, norėjosi išbandyti naują sritį. Prie tokio žingsnio prisidėjo ir tai, kad pavasarį baigiau magistro studijas. O gal ir pribrendau pokyčiams. Sritis man nėra visiškai svetima. Policijoje esu vyriausiasis specialistas, bet norėjosi palypėti laipteliu aukščiau. Pasitaikė proga, ja ir pasinaudojau“, – pasirinkimą keisti darbą motyvavo T. Martinaitis.
Anot panevėžiečio, jam visuomet patiko dirbti su žmonėmis, o užėmus naujas pareigas teks tikrai nemažai bendrauti tiek su pačiais gyventojais, namų pirmininkais, tiek su įvairių organizacijų atstovais. Tam, kad Panevėžyje būtų kuo saugiau, jaukiau ir maloniau gyventi.
„Reikėtų užmegzti geresnius kontaktus su organizacijomis, bendrijomis, gyventojais, kad sulauktume ne tik skundų, bet ir diskusijų, ką galime nuveikti dėl visų saugumo. Ne baudomis turime auklėti žmones, o ieškoti kitokių priėjimo priemonių. Žinoma, jeigu žmogus nenori ieškoti kompromisų, yra kitos priemonės. Bet tikėkimės, kad jų reikės vis mažiau ir mažiau“, – viliasi būsimasis miesto viešosios tvarkos sergėtojas.