-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Viena atokiausių Panevėžio rajono vietų Daniūnai šios savaitės pradžioje išgyveno sukrėtimą.Negyvenamus šio kaimo pastatus pirmadienį naršė, griovius apžiūrinėjo, mišką šukavo gausios policijos pajėgos.
Į kaimą antradienį suvažiavo jau ne tik policijos pareigūnai su pėdsekiu šunimi, atskrido ir pasieniečių sraigtasparnis, atvyko Raudonojo Kryžiaus atstovai.
Gausios gelbėtojų pajėgos ieškojo iš namų išėjusio ir be žinios dingusio negalią turinčio daukniūniškio Ričardo.
Galop po maždaug parą trukusių paieškų pusamžis vyras rastas pelkėtame miške.
Brolio paiešką paskelbusiai seseriai policijos pareigūnai jį grąžino išmirkusį pelkės vandenyje. O ir patys policininkai graudžiai juokavo, kad pradingėlio paieškos privertė juos maudynių sezoną pradėti balandžio viduryje.
Ričardo ieškoję gelbėtojai iš paieškų grįžo gerokai pabraidžioję po pelkę, purvini ir šlapi.
Anot Dalios Dambrauskienės, jos 52-ejų brolis Ričardas dėl turimos negalios yra tarsi trejų metų vaikas. Anksčiau juo rūpinosi mama, o jai mirus prieš šešerius metus Ričardo globėja tapo Dalia.
„Gyvenome tuomet daugiabutyje, mudu su vyru dirbome, tad Ričardą tekdavo palikti namuose vieną. Išeidavo jis į balkoną, o jį pamatę kiek kitokį nei daugelis, vaikigaliai badydavo pirštais, erzindavo ir tyčiodavosi. Tada ir apsisprendėme išsikelti kuo toliau nuo žmonių akių, kur brolis nebūtų patyčių objektu. Atvykome gyventi į rajono pakraštį Daniūnus“, – pasakoja D. Dambrauskienė.
Specialistų komisijos Ričardą dar vaiką pripažino nemokytinu, jis nepažįsta nei raidžių, nei skaičių, bet moka pasirašyti, žino savo vardą ir pavardę bei gimimo metus.
Daliai brolis labai brangus. Tokį jį, bejėgį, sesuo nuo pat mažens stengėsi saugoti ir ginti. Tą daro ir dabar.
„Bet va praėjusį pirmadienį nenusaugojau. Gaminau pietus, vyras kieme pjovė žolę, kai apsižvalgiusi pamačiau, kad nėra Ričardo“, – pamena D. Dambrauskienė.
Anot jos, Ričardas, kaip galbūt elgtųsi trimetis vaikas, mėgsta pasislėpti, jam patinka būti ieškomam.
Pasislėpęs neišsiduoda, laukia, kol bus atrastas.
Kad besislapstančio brolio paieškos būtų lengvesnės, D. Dambrauskienė su sutuoktiniu Mariumi prie visų trijų jų namo Daniūnuose kampų įtaisė po stebėjimo kamerą. Namuose taip pat įrengta ir signalizacija, sauganti, kad brolis nakčia nesumanytų kur išeiti slėptis.
Tad ir lemtingąją dieną neradusi brolio, Dalia puolė žiūrėti vaizdo kamerų įrašų.
Šie rodė, kad išėjęs į kiemą brolis dairydamasis pasuko gatvės link, o jau paskui bėgte per laukus pasileido į miško pusę.
Slėptis mėgstantis Ričardas ant kojų buvo sukėlęs policiją, į jo paieškas leidosi sienos apsaugos pareigūnai. P. ŽIDONIO nuotr.
„Metėme visus darbus, šokome į mašiną ir išvažiavome Ričardo ieškoti“, – pasakoja D. Dambrauskienė.
Artimieji išvažinėjo visus apylinkių keliukus, apžiūrėjo griovius, išbraidžiojo pamiškę. Po kelių valandų paieškos, į kurią įsitraukė dar ir Daniūnų jaunimas, Dalia suprato, jog be policijos pagalbos neišsivers.
Į kaimą suvažiavo net keli pareigūnų ekipažai, atsivežė šunį ir iš karto leidosi į paieškas.
Atokiame Daniūnų kaime gana daug apleistų sodybų – visos jos buvo išnaršytos.
Ričardo ieškota pasišviečiant ryškiais prožektoriais ir kaime, ir už poros kilometrų esančiame miške.
„Pati beieškodama be galo pavargau, labai prisinervinau. Nors nakčiai grįžau namo, užmigti neteko. Mačiau, kad policijos ekipažas netoli mūsų namų budėjo iki vėlyvos nakties. Jie signalizavo, tikėdamiesi, jog brolis išgirs garsą ir ateis“, – pasakoja D. Dambrauskienė.
Ričardas, anot sesers, iš namų išėjo gan lengvai apsivilkęs, apsiavęs guminėmis šlepetėmis. O naktis atslinko šalta, tad jai visų baisiausia buvo, kad nuklydęs brolis negyvai sušals.
Dalią kaustė baimė, kad brolį, galbūt praradusį sąmonę ar užsnūdusį, užpuls vilkai, lapės, kurių miške tikrai yra. Baisu buvo, kad broliui gal įkando gyvatė ir jis nebegali paeiti. Apgalvojo ir tai, kad vyriškis gali būti nuskendęs.
„Buvau išsigandusi taip, kaip turbūt kiekvienas išsigąstų prapuolus mažam vaikui. Įsivaizdavau patį baisiausią scenarijų, labai norėjau gelbėti brolį, padėti jam, bet nežinojau kaip. Kankinausi nežmoniškai, neradau vietos“, – neslėpė sesuo.
Į paieškas įsitraukę vietos jaunuoliai pasakė matę jų gatvėje stabtelėjusį automobilį.
Tą išgirdus Daliai šmėkštelėjo mintis, kad brolis galėjęs pasiprašyti, kad jį nuvežtų į Panevėžį, ir dabar blaškosi kur nors mieste.
„Buvau išsigandusi taip, kaip turbūt kiekvienas išsigąstų prapuolus mažam vaikui. Įsivaizdavau patį baisiausią scenarijų, labai norėjau gelbėti brolį, padėti jam, bet nežinojau kaip.“
D. Dambrauskienė
„Vaikystėje augome aš ir du broliukai. Vieno jų jau netekau, jį nužudė jo paties namuose. Labai bijojau, kad teks laidoti ir antrą brolį“, – kalbėjo D. Dambrauskienė.
Ji neslepia: tą baisiąją naktį, kai Ričardas dar nebuvo surastas, tik ir sukosi mintys apie brolio laidotuves.
O anksti ryte suvažiavo dar daugiau pareigūnų. Jie ir vėl atsivežė pėdsekį šunį.
Tačiau nuėjęs iki miško šuo pametė dingusiojo pėdsakus. Lyg tyčia brolio dingimo dieną nuo laukų buvo renkami akmenys, juos rinko būrys žmonių ir likę jų pėdsakai suklaidino kinologo šunį.
Anot D. Dambrauskienės, dar buvo rytas, kai ji pamatė virš Daniūnų besisukiojantį sraigtasparnį.
Jį atsiuntė pasieniečiai ieškoti Ričardo. Moteris sako ir apsidžiaugusi tuo sraigtasparniu, bet kartu ir išsigandusi.
„Jei jau aš išsigandau to orlaivio, tai kaip išsigąsti turėjo kiti kaimo žmonės. Turbūt pagalvojo, kad karas prasidėjo“, – sako Dalia.
Anot jos, sraigtasparnis ne vien suko ratus, laukuose jis buvo nutupdytas.
D. Dambrauskienė nebeatskaičiuoja, kiek laiko praėjus, atrodo, tai buvo antradienio vidudienį, į jos namus atėjo policininkai ir pasakė turintys naujienų.
Ji tikrai nieko gero nebesitikėjo. Pati neatsimena, kaip tai atsitiko, tačiau žino, kad praradusi sąmonę nugriuvo.
Kiek laiko pragulėjo, Dalia sako negalinti pasakyti, ją gaivino atvykusi greitosios medikų brigada. Atsigavusi sužinojo, kad brolis surastas sveikas ir gyvas.
Aptiktas Ričardas miške esančioje pelkėje už pustrečio kilometro nuo namų.
„Parvežė visą purviną ir šlapią. Greitosios medikai puolė jį apžiūrinėti. Paaiškėjo, kad ir spaudimas, ir pulsas jo normalūs, nustatė, kad nesušalęs ir medicininės pagalbos jam nereikia. Po visų išgyvenimų vaistus gerti teko man“, – sako D. Dambrauskienė.
Iš paieškų purvinas grįžo ne tik jos brolis. Tokie pat po pelkes pabraidžioję purvais aptekę grįžo ir miškuose jo ieškoję pareigūnai.
Pasirodo, ieškomas Ričardas, kaip jam įprasta, nuo policininkų dargi slapstęsis už medžių.
Laimei, iš aukštai jį išvydo sraigtasparniu skridę sienos apsaugos pareigūnai, šie apie brolį pranešė žemėje ieškančiai komandai.
Besidžiaugdama grįžusiu broliu, Dalia išgirdo kitą liūdną žinią – pasimetė Ričardo ieškojęs pėdsekys šuo Roksis.
Policija paskelbė savo keturkojo kolegos paiešką.
Galop po dar parą trukusių Roksio paieškų, šuo, išgirdęs šeimininko balsą, atskuodė iš miško visas purvinas, šlapias ir labai laimingas.
„Kaip aš išsigandau dėl dingusio brolio, taip kinologas gailėjo dingusio šuns. Laimei, šunelis atsirado“, – sako D. Dambrauskienė.
Ji kartoja esanti be galo dėkinga į nelaimę atsiliepusiems pareigūnams, kurie į brolio paieškas leidosi negailėdami savęs, patys nebijodami sušalti ir sušlapti.
Per visą paieškos laiką moteris sako jautusi policininkų paramą, atjautą, draugiškumą, tai jai suteikė stiprybės.
