-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dieną, kai didelio pavojaus apsuptyje Lietuvos žmonių išrinkti Aukščiausiosios Tarybos nariai pasirašė aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Tarp 124-ių Nepriklausomybės Akto signatarų buvo ir Julius Beinortas.
Su laisvės simboliu tapusiu panevėžiečiu atsisveikinti teko 2019-aisiais. Vasario 13-osios rytą jis, išėjęs pro kiemo vartelius, suklupo ir jau nebeatsigavo. Medikai, pripažinę ūmų širdies nepakankamumą, kovoje su likimu buvo bejėgiai. Po 76-ojo J. Beinorto gimtadienio buvo praėjusios vos dvi dienos.
Nepriklausomybės Akto signataro našlė, ilgametė jo bendražygė ir bendramintė Vida Beinortienė šiuo metu gyvena Vilniuje – persikėlė arčiau dukrų. O ir paskutinė vyro poilsio vieta ten – J. Beinortas palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Signatarų kalnelyje.
V. Beinortienės asmeninio albumo nuotr.
V. Beinortienės šeimos archyve surinkta gausybė medžiagos, prisiminimų apie vyrą, jo gyvenimo kelią, veiklą, pasiekimus. Ir dabar, sako našlė, jai vis dar pristinga vyro patarimų, jo išminties, ramaus, svaraus požiūrio, supratimo ir žinių.
J. Beinorto nuostatos visada buvo tvirtos, nuomonė niekada nesikeitė permainų vėjams papūtus ar kam nors pagąsdinus. Tarybiniais metais, eidamas atsakingas pareigas „Ekrano“ gamykloje, jis, net primygtinai raginamas, kategoriškai atsisakydavo stoti į komunistų partiją.
Baigęs studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute ir įgijęs silikatų technologijos inžinieriaus specialybę, J. Beinortas pagal paskyrimą atidirbo viename Latvijos stiklo fabrike trejus metus ir grįžęs į Lietuvą nuo 1967-ųjų įsidarbino Panevėžio „Ekrane“.
Didžiulė gamykla tuomet buvo neseniai pradėjusi veikti – ką tik išleisti pirmieji nespalvoto vaizdo kineskopai.
V. Beinortienės asmeninio albumo nuotr.
Inžinieriumi technologu „Ekrane“ pradėjęs dirbti J. Beinortas po poros metų paskiriamas vos pradėto statyti antrojo stiklo cecho viršininku.
Naujas cechas gamyklai tuo metu jau buvo būtinas – didėjant nespalvoto vaizdo kineskopų paklausai, vienas stiklo cechas nebespėdavo pagaminti reikiamo kiekio.
Naujajam viršininkui teko rūpintis ne tik cecho statyba, bet kartu ir technologinių įrenginių montavimu, jų derinimu.
Kaip vėliau prisiminė J. Beinortas, visas kolektyvas tuo metu dirbo užsidegęs, su jaunatvišku entuziazmu ir pirmoji stiklo lydymo krosnis naujajame ceche užkurta 1970 metais.
O kai cechas buvo visiškai įvestas į gamybinį režimą, J. Beinortą atleido iš pareigų – priežastis viena: jis nestojo į partiją.
J. Beinortą buvo iškvietusi gamyklos vadovybė ir jam pasiūlė rinktis vieną galimybę iš dviejų: arba stoti į komunistų partiją, arba nebevadovauti kolektyvui.
V. Beinortienė pasakoja, jog Julius tuomet pareiškė būtinai stosiantis į partiją, tik ne dabar, nes dar nėra jam priimtiniausios – krikščionių demokratų.
Apstulbinti įmonės vadovai pokalbį tuo ir baigė, o J. Beinortas buvo pervestas į kitas pareigas.
Nors ir puikiai susitvarkydavęs su darbu, nepalenkiamas J. Beinortas tuometei valdžiai atrodė nepatikimas ir dėl komunistų partijos ignoravimo, ir dėl žygeiviškos veiklos.
V. Beinortienės asmeninio albumo nuotr.
„Žygeivystė buvo ypatinga Juliaus veikla. Bene pirmąjį rimtą žygį jis surengė 1963-iaisiais, kai šeši jaunuoliai trimis baidarėmis plaukė Lietuvos upėmis pro istorines vietas“, – pasakoja V. Beinortienė, vėliau kartu su vyru dalyvaudavusi žygiuose ir pėsčiomis, ir baidarėmis, dviračiais ir kt.
Žygeivių mintys, nors garsiai ne visada išsakomos, buvo bendros – negalima leisti ištrinti iš atminties tautiškumo, iškraipyti pasaulėjautos, pasaulėžiūros.
Ir jaunystėje, ir jau brandesnio amžiaus sulaukęs J. Beinortas garsėjo kaip patyręs žygeivis, kelionių organizatorius ir vedlys.
Jis visada primindavo, jog tikrasis žygeivis ne tik keliauja, į kiekvieną žygį jis leidžiasi su tikslu – pamatyti, surasti, sužinoti, išsaugoti. Žygeivis nepamiršta tautos paveldo, laikosi tradicijų, pats stengiasi ką nors naudingo nuveikti.
J. Beinortas buvo žygeivių judėjimo lyderis, idėjų generatorius, grupės būrimo, ruošimo vadovas, o kelionėse – fizinės ir idėjinės stiprybės palaikytojas.
Sovietinei nomenklatūrai žygeivių veikla netiko.
J. Beinortui ir jo bendražygiams teko savo kailiu patirti tuometės sistemos nagus.
„Kodėl jūsų renginiuose nėra socialistinio turinio? Savo tariamu apolitiškumu tik dangstote savo antitarybiškumą“, – tokių priekaištų jie išgirsdavo valdiškose įstaigose. Būta ir pagrasinimų teismais, katorgos darbais, turto konfiskavimu.
V. Beinortienė prisimena: Julius sakydavęs, jog žygeiviai kažkuo panašūs į kryždirbį Vincą Svirskį, nes, kaip ir šis, vaikšto po Lietuvos kaimus, miškus, pievas.
Labai svarbus visiems Lietuvos patriotams buvo ir plačiai nuskambėjęs keliautojų žygis Simono Daukanto taku 1975 metais.
Rengiant maršrutą šiam žygiui, remtasi išlikusiomis žiniomis apie Simoną Daukantą. Buvo žinoma, kad jis 1814 metais iš savo gimtųjų Kalvių kaimo Skuodo rajone pėsčias atėjo į Vilniaus universitetą mokslo semtis.
Žygio dalyviai, padarę išvadą, jog greičiausiai S. Daukantas keliavo per miestelius, kur būdavo turgūs, bažnyčios, Lietuvos žemėlapyje spalvotu pieštuku išvingiavo kelionės maršrutą.
Kelias nusidriekė apie 400 kilometrų.
Maršrutas buvo suskirstytas į 15 etapų. Nuėjus vieną etapą, žygis po kelių savaičių būdavo tęsiamas nuo pasiektos vietos toliau.
Kelionė pradėta žiemą, tęsta pavasarį, vasarą, stengiantis Vilnių pasiekti rugsėjo 26-ąją, dieną, kurią S. Daukantas įrašytas į Universiteto knygas.
Toje ilgoje kelionėje dalyvavo iš viso 277 žmonės iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Jonavos, Telšių, Skuodo ir kitų vietovių.
Aktyvus, teisingas, darbštus žmogus J. Beinortas negalėjo netapti Sąjūdžio dalimi. Jis buvo įsitikinęs, kad Sąjūdis, nepriklausomybės siekis kilo „iš savisaugos, kad būsim nutautinti, kad būsim asimiliuoti ir paversti kažkokia tai beveide tarybine liaudimi. Iš noro išlaikyti kultūrą, iš noro išlaikyti tautos tęstinumą, tai ir atsirado tas mūsų protestas“.
Sąjūdžio veikla šalyje šalyje paskatino permainas. O 1990 metais vasario 24-ąją įvyko pirmi daugiapartiniai rinkimai po TSRS okupacijos. Lietuva rinko atstovus į Aukščiausiąja Tarybą.
Tuose rinkimuose dalyvavo ir sąjūdininkas J. Beinortas.
„Mes visi norime naujos Lietuvos. Mes visi tikimės, kad ji bus geresnė, negu dabar turime. Vildamiesi ta geresniąja ateitimi, projektuojam savo darbus, pirmiausia per įstatymų plotmę, o paskui juos neabejotinai turėsim įgyvendinti vykdomuoju būdu, per konkrečias reformas, konkrečius pertvarkymus, per darbus, kurie galbūt ne visiems bus priimtini ir ne visiems malonūs“, – prieš rinkimus susitikime su panevėžiečiais kalbėjo J. Beinortas.
Šiuose rinkimuose išrinkti deputatai – šiandien su ypatinga pagarba minimi ir prisimenami Nepriklausomybės Akto signatarai, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai.
V. Beinortienės asmeninio albumo nuotr.
Apie tą svarbiausią dieną – Kovo 11-ąją J. Beinortas paliko užrašytus prisiminimus. Juose šį svarbų istorinį momentą taip nupasakoja:
„…. akimis apmečiau šioje iškilmingoje aplinkoje susikaupusius bendražygius: buvusį politkalinį Gediminą Ilgūną, disidentą, kilmingo luomo atžalą Algirdą Patacką, ilgametį universiteto žygeivių vadą geologą Joną Šimėną, tremtinį iš Lenos deltos, įtaigų ir nuoširdų renginių organizatorių Vytenį Andriukaitį, geležinį kalnietį Albertą Šimėną, žaliuosius Rimantą Astrauską ir Beną Rupeiką. Visi mes buvome keistuoliai – keliautojai, žygeiviai. Ir susitikome tą Kovo vienuoliktąją lyg savo kelionių finiše – svarbiausioje Alkoje, tauriausiai atnašai – Lietuvos laisvei.“
Komentarai
-
- Marija
- 18:21 2022.03.11
Rodyti visus komentarus (1)Straipsnio autorius meluoja. rašydamas , kad signatarai yra labai gerbiami. Signataras Jonas Liaučius net į šventę nė buvo kviečiamas .Išsiaiškinkite, prašau, .kodėl . Įdomu. Gėda.