Asociatyvi P. Židonio nuotr.

Po išgyvento siaubo – didžiausia laimė

Po išgyvento siaubo – didžiausia laimė

Iš pragaru žemėje tapusio Ukrainos miesto Mariupolio pabėgę ir Panevėžyje prieglobstį suradę 21-erių Angelina Nazarova ir 25 metų Ruslanas Mageramovas tapo tėvais.

Respublikinėje Panevėžio ligoninėje pasaulį išvydo jų sūnus Ibrahimas. Jis – vienas pirmųjų Panevėžyje gimęs karo pabėgėlių kūdikis.

Vaiko tėtis viliasi, kad berniukui bus lemta užaugti ten, kur jis ir gimė. Grįžti į sugriautą Mariupolį pora kol kas neketina.

Bėgo iš sprogdinamo miesto

R. Mageramovo teigimu, tris paras sąrėmius kentusi, po to cezario pjūvį patyrusi Angelina jaučiasi dar gana silpna, bet ne mažiau laiminga nei vyras.

Vos pradėjęs pokalbį, Ruslanas tuoj pat atsiprašė turįs jį nutraukti.

Netrukus perskambinęs pasiteisino, jog sūnelis pradėjo verkti.

„Pasūpavau ir Ibrahimas nurimo“, – kalbėjo Ruslanas.

Panevėžyje ši karo pabėgėlių pora gyvena nuo gegužės vidurio.

R. Mageramovo tėtis – azerbaidžanietis, mama ukrainietė, o pats gimė ir augo kaime už 30-ies kilometrų nuo Mariupolio. Ruslano dokumentuose įrašyta azerbaidžaniečio tautybė, bet pilietybę jis turi Ukrainos.

Angelina – ukrainietė iš Mariupolio. Šiame mieste, kur Ruslanas dirbo kroviku, o Angelina mokėsi prekybos mokykloje, jiedu pamilo vienas kitą, ruošėsi tuoktis, ėmė lauktis kūdikio, tačiau prasidėjęs karas sugriovė jaunos poros planus ir gražaus gyvenimo viltį.

„Kaip ir visi ukrainiečiai, vieną naktį išgirdome sprogimus, strimgalviais puolėme į rūsį, glaudėmės ten. Po kiek laiko ėmėme svarstyti, kiek galima čia tūnoti. Tuomet susikūrėme pabėgimo iš sprogdinamo Mariupolio planą“, – pasakojo R. Mageramovas.

Nuo karo Ukrainoje pradžios Respublikinėje Panevėžio ligoninėje pasaulį išvydo jau penki karo pabėgėlių kūdikiai. P. Židonio nuotr.

Kraitelį rinko savanorės

Pasak R. Mageramovo, ištrūkti iš karo zonos padėjo tai, kad Angelina laukėsi.

Nėščiųjų vyrai, o taip pat tėvai, auginantys neįgalius vaikus, iš Ukrainos išleidžiami. Visiems kitiems privalu likti ginti savo šalies.

Į Panevėžį šiedu jauni žmonės atvyko nuo karo bėgdami per Rusiją ir Latviją.

Panevėžio pavadinimas jiems jau buvo žinomas dėl to, kad čia statybininku dar iki karo dirbo Angelinos dėdė.

Tiesesniu keliu iš Mariupolio per Lenkiją pačioje karo pradžioje Panevėžį jau buvo pasiekusi A. Nazarovos močiutė.

„Gerai prisimenu tą dieną, kai ką tik atvykę į Panevėžį Angelina su Ruslanu atėjo pas mus į Raudonąjį Kryžių pagalbos. Jaunučiai, sutrikę, o ji – dar ir besilaukianti. Jie suvirpino visų mūsų širdis – įsivaizduokite, ką šitie jauni žmonės turėjo iškęsti, bėgdami nuo karo. Puolėme rinkti būsimam kūdikėliui kraitelį“, – prisiminė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriaus vadovė Kristina Mickienė.

Į pasaulį besibeldžiančiam mažyliui panevėžiečiai paaukojo drabužėlių, sauskelnių, parūpinta ir kūdikio lovelė, sunešta daug žaislų.

„Rinkdamos kūdikio kraitelį mes, moterys, kalbėjomės, kas būtų, jei pačios, o galbūt mūsų vaikai ar anūkai, užklupus karui taptume pabėgėliais. Siaubinga padėtis“, – pasakojo K. Mickienė.

Kolektyve vienas jauniausių

Ruslanas pripažįsta, kad bėgti nuo karo ypač sunku buvo besilaukiančiai Angelinai: kankino nežinia, rūpestis būsimu kūdikiu.

„O aš žinojau, kad esame jauni, neprapulsime. Ir neprapuolėme. Iš pradžių mus apgyvendino Panevėžio valdžios parūpintame bendrabutyje, bet labai greitai panevėžietis verslininkas Aleksandras padėjo susirasti butą. Puikus tai butas, bet brangus, norėtume pigesnio, nors puikiai žinome, kokios didelės dabar Lietuvoje nuomos kainos“, – pasakojo R. Mageramovas.

Jaunas vyras gan greitai gavo darbą vienoje Panevėžio statybos įmonėje.

„Kai mane darbino, pasakė, kad būsiu vienas jauniausių kolektyve. Dar išgirdau, kad jauni panevėžiečiai arba išvykę dirbti į užsienius, kur didesni atlyginimai, arba apskritai nenori dirbti sunkių darbų. Aš darbo nebijau, dirbsiu, kad išlaikyčiau ir Angeliną, ir Ibrahimą. Žmonai auginti berniuką padės Panevėžyje gyvenanti jos močiutė“, – šeimos gyvenimą planuoja R. Mageramovas.

Jis pripažįsta Panevėžyje jau apsipratęs, susipažino su miestu, šis abiem patinka.

Ir Ruslaną, ir Angeliną stebina, kodėl čia gana nedaug jaunų žmonių. Mariupolyje iki karo jaunimo buvo gerokai daugiau, nei dabar jie sutinka Panevėžyje.

R. Mageramovą jau pasiekė žinios, kad daugiabutis namas, kuriame Mariupolyje gyveno jiedu su Angelina, ir bombarduotas, ir apšaudytas, o jų pačių butas išgrobtas, likęs be langų ir be durų. Ruslano artimieji gyvena kaime. Jie mažiau nukentėjo, o maitinasi tik tuo, ką išaugino pačių susėti daržai.

Iš Mariupolio pabėgę Angelina Nazarova ir Ruslanas Mageramovas jau sūpuoja Panevėžyje gimusį sūnelį. Asmeninio archyvo nuotr.

Dėkoja lietuviškai

Ruslanas pasakoja, kad iš Mariupolio su Angelina bėgo pasiėmę dokumentus, kiek turėjo – pinigų, ir dar šiek tiek drabužių.

Kompiuterio neėmė, vien mobiliuosius telefonus.

Panevėžyje šie jauni žmonės irgi gyvena be kompiuterio, informaciją susirenka iš interneto telefonuose.

„Bute, kurį išsinuomojome, yra televizorius, bet jis rodo tik lietuviškas programas. Kol kas lietuviškai mokame pasisveikinti ir padėkoti, tad žiūrėti lietuviškų televizijos laidų nelabai išeina“, – pasiguodė R. Mageramovas.

„Ar ligoninė būtų nuskurdusi, jei būtų leidusi Ruslanui nemokamai pabūti atskiroje palatoje prie kūdikio ir Angelinos? Negi tokia įstaiga nematė reikalo bent taip paremti tiek daug iškentusius, tiek streso patyrusius jaunus žmones?“

A. Radžiūnas

Karo pabėgėliai sako pamiršę pramogas, taikos sąlygomis įprastą pasisėdėjimą kavinėje. Jauna pora tokiems dalykams neturi pinigų. Jų pakanka tik patenkinti būtiniausiems poreikiams.

O į klausimą, ko jaunai šeimai labiausiai trūksta, Ruslanas ilgai negalvojęs atsakė: norėtų daugiau uždirbti ir būtų gerai išsinuomoti pigesnį butą. Kompiuteris jiems irgi būtų ne pro šalį.

„Dabar visą dėmesį skirsime mažyliui. Gimė jis sveikas, nemažas – sveria pusketvirto kilogramo“, – didžiuojasi tėtis.

Geradarys apstulbęs

Dabar Ruslanas labai susirūpinęs dėl Angelinos.

Jis pasakoja, jog tam, kad nuolat galėtų būti prie ką tik gimusio kūdikio ir Angelinos, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje iš jo buvo paprašyta 24 eurų. Tiek kainuoja atskira palata po gimdymo. Gyvenimą svečioje šalyje pradedančiai porai tokia suma – dideli pinigai.

Žinia, kad ligoninė už atskirą palatą paprašė užmokesčio ir iš karo pabėgėlių, papiktino ukrainiečiams Panevėžyje pagalbos ranką ištiesusį verslininką Aleksandrą Radžiūną.

Jis padėjo ir toliau padeda ne tik Ruslanui su Angelina, bet ir kitiems nuo karo siaubo į Panevėžį pasitraukusiems Ukrainos žmonėms.

„Ar ligoninė būtų nuskurdusi, jei būtų leidusi Ruslanui pabūti atskiroje palatoje prie kūdikio ir Angelinos? Negi tokia įstaiga nematė reikalo bent taip paremti tiek daug iškentusius, tiek streso patyrusius jaunus žmones?“ – apstulbęs A. Radžiūnas.

Šį klausimą perdavus Respublikinei Panevėžio ligoninei, jos komunikacijos specialistas Vytautas Riaubiškis teigė, jog gimdyvė nesiskundė esamomis sąlygomis, o išsamesnė informacija apie ligoninėje apsilankiusius asmenis, jų buvimo laiką, vietą, gydymosi sąlygas yra konfidenciali ir be raštiško paciento sutikimo komentuoti aplinkybių įstaiga negali.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų