-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Baigti mokslus, išmokti danų kalbos užsidirbti pinigų – tokie buvo M. Steponkaus tikslai ir juos pasiekęs ramia širdimi sugrįžo į Panevėžį.
2009-aisiais, baigęs tuometę Panevėžio „Vyturio“ vidurinę mokyklą, Mindaugas ilgai nedelsęs susikrovė lagaminą ir išvažiavo mokytis į Daniją. Greitai lekiančios dienos nė nepastebint išsitęsė – svečioje šalyje praleido net dešimtį metų.
Dabar jau tris mėnesius M. Steponkus vaikšto gimtojo miesto žeme. Gegužę į Panevėžį sugrįžęs vaikinas iš karto įsiliejo į darbo rinką.
,,Kai buvau aštuoniolikos, netikėjau, kad būtent šis miestas bus tas, į kurį sugrįšiu. Mano mintyse sukosi Vilnius, bet pamatęs daugiau pasaulio ir tai, kaip gyvena žmonės užsienyje, supratau, kad mūsų Panevėžyje nėra blogai. Viskas priklauso nuo požiūrio: vienam gali būti blogai ir Londone, o kitas džiaugsis gyvendamas Kupiškyje“, – įvertino Mindaugas.
M. Steponkus pabrėžia, kad miestas iš tiesų atsinaujina – tai nėra tik skambūs žodžiai ar saldūs pažadai. Jis įsitikinęs: jeigu didžioji dalis numatytų darbų bus įgyvendinta, gimtasis miestas pasikeis neatpažįstamai.
„Norėčiau būti prisidėjęs prie šių pasikeitimų, būti viso to dalimi – kurti, dirbti, investuoti. Tvirtai galiu pasakyti, jog būtent čia noriu gyventi ir kurti savo ateitį“, – sako panevėžietis.
Kas taip pakeitė požiūrį, konkrečiai atsakyti vaikinas negali – veikiausiai susidėjo net keli aspektai.
Pietų Danijos regiono uostamiestyje Koldinge pradėjęs mokytis Mindaugas matė didį miestelio, kuris pagal gyventojų skaičių prilygsta Alytui, virsmą.
„Prie mano akių pradėjo dygti įvairūs paslaugų centrai, universitetų padaliniai, buvo įkurta akademija. Vadinasi, kad ir mažesni miestai gali tapti sėkmingais traukos centrais – lygiai tą patį sugeba ir Panevėžys. Nereikia nė universiteto, juk svarbiausia, kad žmogus galėtų įgyti tinkamą kvalifikaciją ir būtų pasirengęs dirbti“, – pažymi pašnekovas.
Klausiantiesiems, ką veikti Panevėžyje, Mindaugas drąsiai atkerta: o ką Kaune?
,,Šimtas kilometrų iki Kauno, kiek daugiau iki Vilniaus ar Rygos. Į Madonos koncertą jau tektų važiuoti į kitą miestą, bet kitais atvejais Panevėžys turi viską: kino ir dramos teatrus, kavines, barus, naktinius klubus, parkus, laipynes medžiuose ir daug ką“, – šypsosi M. Steponkus.
Pasak Mindaugo, lietuviai linkę sau kelti aukštus reikalavimus visose gyvenimo srityse ir jeigu kas nors nepavyksta – jiems žemė slysta iš po kojų. O danai stengiasi viską priimti ramiai, nedaro tragedijos.
Prieš Mindaugui išvykstant studijuoti į Daniją, Lietuvoje kaip tik susiklostė nepalanki ekonominė situacija – prasidėjo krizė.
Prisimindamas save aštuoniolikos metų, panevėžietis juokiasi, kad tada pats sau atrodė suaugęs, subrendęs, tačiau dabar gali drąsiai pripažinti mąstęs ganėtinai vaikiškai.
,,Galvojau, kad man nepasiseks, negausiu darbo, o Danija man pasirodė esanti svajonių šalis: nemokamas mokslas, lengvas uždarbis dirbant vos 15 valandų per savaitę, laimingiausi žmonės pasaulyje“, – pamena pašnekovas.
Nusprendęs, kad Panevėžys jo asmenybei darosi per ankštas, vaikinas pasirinko Vakarus. Tačiau prieš pradėdamas ieškoti savo laimės svetur, įstojo į Mykolo Romerio universitetą, finansų ekonomikos bakalauro studijas.
O Danijoje į finansų sektorių nepavyko patekti, tad lietuvis ėmė studijuoti tarptautinį pardavimą ir rinkodarą. Visgi vėliau persikėlė į kitą universitetą ir baigė ekonomikos studijas.
Svajojęs ateityje dirbti banke ir užimti finansų analitiko poziciją, Mindaugas planavo baigti ir magistro studijas, bet ilgainiui norai ir planai pasikeitė.
Nemažą laiko dalį M. Steponkaus gyvenime užėmė profesionalus sportas: bent porą kartų per dieną panevėžietis žaisdavo stalo tenisą, dalyvaudavo varžybose.
Jaunam vyrui teko išbandyti save įvairiuose darbuose – dirbo laikraščių išnešiotoju, valymo darbų įmonėje, netgi plovė indus restorane.
,,Negalvojau, kad visa tai truks dešimt metų, nors ir žinojau, kad į Lietuvą grįšiu. Nė kiek nesigailiu, jog tiek laiko praleidau svetur – tai mane sutvirtino kaip asmenybę, pakeitė požiūrį, daug išmokau, pamačiau“, – svetur praleistus metus įvertino Mindaugas.
Gyvendamas Danijoje jis sako padaręs išvadą, kad žmonės visame pasaulyje panašūs ir kalbas, jog danai yra laimingesni už kitus, M. Steponkus laiko išpūstu burbulu.
,,Jie tiesiog mažiau skundžiasi. Nevažinėja geresniais automobiliais, nevaikšto gražesniais drabužiais, daug danų visą gyvenimą gyvena nuomojamuose būstuose. Gal tik algos kiek didesnės, bet ir mokesčiai didesni“, – mano Mindaugas.
M. Steponkus juokiasi, kad tiek lietuviai, tiek danai turi vieną bendrą bruožą – yra daugiau šiauriečiai, tačiau Lietuva dar gali pasigirti keturiais besimainančiais metų laikais, to pagailėta Danijos klimatui.
Nepraslysta panevėžiečiui pro akis ir tai, jog lietuviai linkę sau kelti aukštus reikalavimus visose gyvenimo srityse ir jeigu kas nors nepavyksta – jiems žemė slysta iš po kojų. O danai stengiasi viską priimti ramiai, nedaro tragedijos.
„Esame gana drausmingi, pasiekiame savo tikslus – tai ypač vertina užsienio valstybių darbdaviai. Daug ko būtų galima pasimokyti ir iš lietuvių“, – tvirtina M. Steponkus.
Paklaustas, kokia buvusi pradžia, kaip sekėsi prisitaikyti prie naujos aplinkos, ar nekankino namų ilgesys, Mindaugas sako tuo metu, vos peržengęs pilnametystės slenkstį, rimtai apie grįžimą namo susimąstęs vos kartą.
Jis prisimena paradoksalią situaciją. Prieš išvykdamas iš Lietuvos daug gilinęsis į kitų studentų patirtį ir perskaitęs, kad nemažai jų neištvėrė nė metų. Tačiau pats tikėjosi būsiantis kitoks ir ryžtingai leidosi naujo etapo link.
,,Gruodžio vidury man paskambino iš Mykolo Romerio universiteto ir paklausė, ar atvyksiu į paskaitas, nes egzaminai jau buvo ne už kalnų. Tuo metu neturėjau darbo, o Danijoje pragyvenimas nėra pigus. Pagalvojau – gal grįžti ir išsilaikyti egzaminus? Bet tai tebuvo leidimas sau nuklysti, tik akimirka – Danijoje tęsiau pradėtus mokslus ir niekada daugiau rimtai apie grįžimą namo negalvojau“, – pasakoja Mindaugas.
Lengviau adaptuotis svetur padėjo ir tai, kad pirmaisiais metais atvykęs į akademiją Mindaugas sutiko tautiečių. Viena lietuvė baigė mokslus ir su šeima jau buvo įsitvirtinusi Danijoje, o į pirmą kursą kartu su juo įstojo klaipėdietis bei trys panevėžietės.
Vėliau studijuoti Danijoje panorusių lietuvių vis daugėjo: iš pradžių jų buvo iki kelių dešimčių, vėliau – šimtų.
M. Steponkus pasakoja, jog pirmaisiais metais visi lietuviai stengėsi palaikyti ryšį, kuo dažniau būti drauge, tačiau laikui bėgant bičiuliai išsiskirstė kas sau. Visgi su kai kuriais iš jų panevėžietis liko artimas.
„Su latviu, kuris gyveno viename kambaryje su dar su vienu latviu ir mumis, dviem lietuviais, iki šiol palaikau ryšį. Jis liko Danijoje, ten atsivežė ir savo merginą – net neabejoju, kad jį dar ne kartą aplankysiu“, – optimistiškai nusiteikęs Mindaugas.
Nors pirmuosius gyvenimo Danijoje metus jis laiko pačiais ryškiausiais ir įsimintiniausiais, vis dėlto pradžia, kaip ir daugeliui, lengva nebuvo – koją ypač kišo svetima, nesuprantama kalba.
,,Norėjosi ir darbą, ir draugų susirasti, priprasti prie miesto, be to, kad studijos sektųsi. Man padėjo stalo tenisas – užmegzti kontaktus su vietiniais, ieškotis darbo. Įprastai su danais taip lengvai nesusibičiuliausi“, – teigė M. Steponkus.
Panevėžietis sutinka, kad danai šiek tiek diskriminuoja atvykėlius, tačiau toks požiūris, anot jo, būdingas ne vienos valstybės piliečiams.
,,Kuo toliau tuo lengviau užsieniečiams Danijoje įsidarbinti – pasaulis darosi globalesnis ir nebėra tokių didelių sunkumų, kokie buvo anksčiau. Jeigu esi geresnis specialistas nei danas, tave tikrai pasirinks. Žinoma, jeigu du kandidatai bus vienodai kompetentingi – greičiausiai darbo vieta bus suteikta vietiniui“, – šypteli M. Steponkus.
Komentarai
-
- Aurelija
- 21:56 2019.08.12
Rodyti visus komentarus (1)Kaip gerai nuteikia tokie straipsniai. Amžini verkšlenimai, kaip Panevėžyje blogai, arba būna skleidžiami tikslingai, arba nevykėlių. Jaukus ir perspektyvus tas mūsų miestas ir smagu, kad yra apie tai garsiai kalbančių.