Neatsitiktinai jos įrengtos netoli namo, kuriame gyveno šviesuolė, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Šių namelių sumanytojai teigia, kad visi, kas juose palieka po tinkamą dėvėti drabužį, apavo porą, vertingą knygą, žurnalą, bent trupinėliu prisideda prie rašytojos taip puoselėtos geradarystės.
Ties Šv. Zitos ir Gegutės gatvių kampu mainų spintas įrengusi bendruomenė „Už upės“ taip skatina ekologinį, tvarų mąstymą, bendruomeniškumą, moko ir ragina tausoti daiktus.
„Spintas vadiname mainų nameliais. Į juos bendruomenės žmonės neša perskaitytas knygas, drabužius, kurių jiems nebereikia. Statydami namelius siekėme, kad vieną knygą paėmus būtų paliekama kita. Norėjome, kad pasirinkę reikiamą rūbą, atneštų kitą. Tačiau pamatėme, kad atnešama daugiau nei pasiimama, spintos pilnos, tad dalį daiktų man tenka sandėliuoti savo namuose“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė Vitalija Pikšrytė.
Pravėrus knygų spintos duris, matyti Vaižganto, B. Sruogos, V. Šukšino, O. Balzako, kitų autorių knygų. Lentynoje guli ir „Seksologijos pagrindai“, o šalia – leidinys, aiškinantis dešimt Dievo įsakymų. Palikta ir šeimininkėms skirtų žurnalų.
Rūbų spintoje lentynose sulankstyti ir sukabinti ant pakabų švarūs, iš mados dar neišėję, geri drabužiai ir jų – gana daug.
„Matau išties nemažai žmonių, atveriančių spintų duris. Ir knygas, ir rūbus renkasi toli gražu ne tik mūsų bendruomenės gyventojai, bet ir einantieji pro šalį“, – sako V. Pikšrytė.
Pasak bendruomenės pirmininkės, ne vienas atkreipė dėmesį į išskirtinį spintų dizainą.
„Sugalvoję pastatyti tuos namelius, pirmiausia apsvarstėme, kad jie turi būti sandarūs, atsparūs atmosferos pokyčiams. Pirmoji idėja buvo gauti nebenaudojamų telefono būdelių. Ieškojome jų ir radome didžiuosiuose miestuose bei Žemaitijoje, bet atsivežti mums pasirodė sudėtinga. Be to, ir už pačias būdeles buvo prašoma gana brangiai. Tad šitos idėjos atsisakėme“, – pasakojo V. Pikšrytė.
„Statydami namelius siekėme, kad vieną knygą paėmus būtų paliekama kita. Norėjome, kad pasirinkę reikiamą rūbą, atneštų kitą. Tačiau pamatėme, kad atnešama daugiau nei pasiimama.“
V. Pikšrytė
Bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė Vilniuje radusi dizainerius, pasisiūliusius pagaminti medines mainų spintas.
„Kai su specialistais aiškinomės, kokios tos spintos turi būti, visų pirma prašiau, kad tik nebūtų panašios į WC būdeles. Pro šalį praeina tikrai daug žmonių, tad prisireikus turbūt kai kas nudžiugtų radę, kur atlikti reikalą“, – šypsosi V. Pikšrytė.
Pirmininkė prasitaria nerimavusi, ar meistrų siūlomos pagaminti medinės spintos tikrai bus atsparios, atlaikys ir šalčius, ir lietų.
„Mūsų spintos pagamintos iš tokios pat medienos, iš kokios statomos jachtos, taigi, tikrai tvirtos, nebaisus joms nei lietus, nei sniegas. Džiugu, kad niekam jos neužkliuvo, nė karto nebuvo nei aplaužytos, nei kaip nors negražiai aprašinėtos“, – teigė V. Pikšrytė.
Ir ji pati, ir bendruomenės žmonės bent viena akimi paseka atveriančius spintų duris, tad, jei pamatytų gadintojus, eitų ginti bendro turto.
Pasak V. Pikšrytės, vos pastatytą knygų spintą užpildė vienos mirusios bendruomenės narės namų biblioteka.
Jos knygas dovanojo velionės sesuo.
Knygas žmonės iš spintos ėmė skaityti, perskaitę arba nešė atgal, arba knygos iš rankų į rankas pateko pas kitus skaitytojus. Tačiau spinta netuštėjo – bendruomenės nariai vis atnešdavo naujų skaitinių.
O štai drabužių spintą dovanojamais drabužiais ir avalyne užpildė ne vien bendruomenės „Už upės“ nariai, bet ir dar dviejų mieste gyvuojančių organizacijų – asociacijos „Bitės namai“ bei Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus atstovai.
Taip spintoje atsirado ir rūbų, ir batų, nemažai jų – visai nauji, netgi su etiketėmis.
„Viena mūsų bendruomenės šeima padovanojo galybę gerų batų, kuriais ir patys prekiavo, tačiau veiklą nutraukė. Šie batai spintoje ilgai neužsibuvo“, – pasakojo V. Pikšrytė.
Ji tik nerimaujanti, kad spinta netaptų drabužių, tinkamų tik sąvartynams, sunešimo vieta.
Bendruomenės pirmininkė tikisi, kad žmonės neš vien vertę turinčius daiktus, o ne tuos, kuriuos nori išmesti.
Bendruomenės „Už upės“ narė, drabužių dizainerė Jovita Dičienė teigė su malonumu atnešusi ir pakabinusi pačios siūtų vienetinių drabužių bei rankinių.
„Praeidama praveriu tos spintos duris ir regiu, kad mano atneštieji rūbai neužsigulėjo. Matau, kad spintoje vienus drabužius keičia kiti. Iš to sprendžiu, kad ji – ir reikalinga, ir naudinga“, – sako J. Dičienė.
Asociacijos „Bitės namai“ pirmininkė Vitalija Vasiliauskaitė atkreipė dėmesį, jog knygų bei drabužių spintos pastatytos netoli namo, kuriame kitados gyveno pati G. Petkevičaitė-Bitė.
„Bitė buvo knygos žmogus, tad prasminga, kad netoli jos namų vyksta knygų mainai. Taip pat Bitę žinome kaip labdarę, tad spintoje labdarai palikti rūbą – taip pat savotiškas rašytojos ir visuomenininkės veiklos tęstinumas“, – mano V. Vasiliauskaitė.