-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau penkerius metus šio pavojingo ir kartu labai įdomaus darbo imasi ties Panevėžio ir Pasvalio rajonų riba, Pumpėnuose, gyvenantis Bronius Jareckas. Jis – kariškis, bet kai negina tėvynės, tampa ornitologu savanoriu – vieninteliu tokiu visoje apskrityje.
B. Jarecką gamta visada labai traukė. Dar vaikystėje svajojo dirbti su ja susijusį darbą. Tačiau gyvenimas nukreipė kita linkme ir dabar B. Jareckas yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų Prisikėlimo apygardos 6-osios rinktinės vyresnysis seržantas. Bet potraukis gamtai niekur nedingo.
„Prieš kelerius metus ornitologija tapo mano hobiu. Kiek žinau, Panevėžio apskrityje esu vienintelis ornitologas savanoris. Bet jokios konkurencijos tarp ornitologų negali būti – visi dirbame mokslo labui“, – sako B. Jareckas.
Priemonėmis paukščiams žieduoti pumpėniškį aprūpina Lietuvos paukščių žiedavimo centras, priklausantis Kauno T. Ivanausko zoologijos sodui. Tokių kaip Bronius savanorių Lietuvoje yra vos keli. Jiems leidžiama paukščius žieduoti savo gyvenamojoje vietovėje. B. Jareckas dažniausiai skuba į Žaliąją girią. Gamtos mylėtojas pasakoja, kad paukščiams pastarieji metai yra itin sudėtingi: Lietuvoje masiškai kertami miškai – natūralios paukščių perimvietės. Tad jo tikslas – pasirūpinti, kad pelėdos turėtų namus. Kasmet B. Jareckas pagamina kelias dešimtis inkilų ir juos sukelia į aukščiausius medžius.
„Vien pelėdoms turiu iškėlęs per šimtą inkilų. Žinoma, jeigu pelėdos galėtų rinktis, jos visada pasirinktų natūralią drevę sename medyje. Tik bėda, kad tokių drevių mažai beliko – miškai, o kartu ir natūralios jų perimvietės, masiškai naikinami. Kai nėra pasirinkimo, pelėdos gyvena ir inkiluose“, – pasakojo ornitologas.
Pasak B. Jarecko, pelėdoms inkilus reikia kelti rudenį, nes iki sausio vidurio patinai užsiima savo gyvenamuosius būstus, o vasarį–kovą galima stebėti šių paslaptingų paukščių tuoktuves. Po jų netrukus prasideda ir perėjimo metas. Pelėdų kiaušiniai unikalūs tuo, kad yra ne pailgi, o apvalūs kaip teniso kamuoliukai. Dabar – pats darbymetis B. Jareckui, mat reikia sužieduoti visus jauniklius. O jų vienoje šeimynoje būna po 3–6. Pelėdos yra plėšrūnai, tad prie jauniklių artintis reikia itin atsargiai.
„Mano kolegos yra gavę paragauti nagų grybštelėjimo saldumo, aš pats kažkokių rimtesnių incidentų neturėjau. Bet visada reikia būti atsargiam – su akiniais, šalmu ir apsirengus kažkuo šiltesniu, kad mamos, aktyviai ginančios savo mažylius, nesuleistų savo nagų“, – pasakojo B. Jareckas.
Pirmiausia jis prie karties pritvirtintu tinkleliu uždengia inkilo landą ir ima stuksenti į medinę sienelę. Jei viduje yra pelėda motina, ji spruks iš lizdo ir paklius tiesiai į gaudyklę. Paukštis bus sužieduotas ir paleistas. O jeigu mamos nėra, tuomet galima pradaryti specialiai inkile padarytas dureles ir iš lėto išsitraukti mažus pūkų kamuoliukus. Sužiedavus visą šeimyną, ornitologai vėliau gali stebėti, kur pasklinda vienos vados jaunikliai.
Ar dažnai Žaliosios girioje bus galima girdėti naktinius pelėdų ūkavimus, anot B. Jarecko, priklauso ne tik nuo tinkamų sąlygų perėti, bet ir maitinimosi ypatumų – ar tais metais yra daug graužikų. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus, kai Lietuvoje žiema buvo visai be sniego ir labai šilta, pelėdoms buvo itin sudėtinga išgyventi. Mat graužikai buvo pagrindinis maistas ne tik šioms plunksnuotoms gražuolėms, bet ir kitiems gyvūnams – pradedant kiaunėmis ir baigiant lapėmis bei usūriniais šunimis. Visgi pelėdoms instinktai leidžia išgyventi ir sudėtingiausiomis sąlygomis – šie paukščiai skraido be jokio garso, mat jų plunksnų galiukai yra itin švelnūs. O grobį gali išgirsti iš labai toli.
„Tais metais pelėdos daugiausia maitinosi mažesniais paukšteliais – inkilai būdavo pilni plunksnų. O šiemet pagrindiniu maistu ir vėl tapo graužikai. Jeigu patinas itin rūpinasi šeimyna, atidarius inkilą galime rasti ir ne vieną pelę atsargai“, – šypsosi B. Jareckas.
Pelėdų šeimyniškumo būtų galima tik pavydėti. Paprastai jos ištikimos vienam partneriui. Kol mama peri kiaušinius, jai grobį į inkilą tempia patinas. Vėliau jis lygiai taip pat rūpinasi ir pagausėjusia šeima. Patelė maisto susimedžioti išlenda tik tuomet, kad mažieji pelėdžiukai tampa savarankiški.
Pasak B. Jarecko, Žaliojoje girioje daugiausia peri naminės pelėdos – dažniausia Lietuvoje sutinkama rūšis. Tačiau jam yra tekę žiedelius užmauti ir retesnių rūšių sparnuočiams. Kasmet jis sužieduoja po maždaug tris mažųjų apuokų šeimynas. Šie gyvena ne inkiluose, o lizduose. Teko aptikti ir žvirblinės pelėdos šeimynėlę. Tai pati mažiausia, vos žvirblio dydžio pelėdos rūšis, sutinkama Lietuvoje. Šios pelėdžiukės gyvena tik natūraliose drevėse, todėl pasiekti jų jauniklius beveik neįmanoma.
„Kad būtų galima sužieduoti mažylius, reikėtų draskyti jų drevę. Mūsų tikslas nėra sužieduoti kuo daugiau paukščių ar kuo retesnių jų rūšių. Jeigu matome, kad mūsų veiksmai pakenks paukščiui ar jo perimvietei, pasigrožime iš tolo. Svarbiausia paukščių saugumas“, – teigė B. Jareckas.
Be to, žieduojant sparnuočius yra labai svarbu aiškiai atskirti jų rūšį. Anot vyro, jeigu yra bent vienas procentas abejonių dėl rūšies, paukštis nėra žieduojamas. Visi duomenys yra perduodami Kauno T. Ivanausko zoologijos centro Lietuvos žiedavimo centrui. Jeigu jie bus netikslūs, bus gėda ne tik pačiam ornitologui, bet ir visam žiedavimo centrui. B. Jareckas skaičiuoja šiemet jau sužiedavęs 63 pelėdas, pernai žiedelį užmovė daugiau nei šimtui. O per metus sužieduoja kelis šimtus įvairiausių sparnuočių – žiedus mauna ne tik pelėdoms, bet ir gandrams, gulbėms, zylėms, musinukėms, kitiems skraiduoliams.
„Dabar reikia pabaigti žieduoti pelėdžiukus, o tuomet čiupsiu varnėnus“, – šypsosi B. Jareckas.
