-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Spalio pradžioje Vilniaus rajone vyko 31-osios mokinių techninių sporto šakų spartakiados kosminių raketų modeliavimo finalinės varžybos. Jose dalyvavo ir Panevėžio rajono vaikai. Dembavos progimnazijos bei Berčiūnų pagrindinės mokyklos mokinių komandas į rungtynes atlydėjo ištikimas šio sporto entuziastas, mokytojas Virginijus Kulbokas.
Jo ugdytiniai iš minėtų spartakiadų visada grįžta su apdovanojimais. Ne išimtis ir šį kartą. Jaunieji dembaviečiai ir Berčiūnų vaikai pelnė ne vieną taurę už sėkmingai į oras paleistas raketas su parašiutais bei raketoplanus (raketa-lėktuvas). Laimėjo ilgiausiai ore išsilaikiusios skraidyklės. Jas dalyviai pasigamino patys.
„Norint pasigaminti raketą varžyboms reikia net visų metų – tai nėra paprasta. Šio darbo mokau ir pirmokus, ir dešimtokus. Pirmieji pradeda nuo popierinių modelių, vyresni dirba su specialiomis medžiagomis. Viskam atlikti reikia laiko ir didelės kantrybės. O tai ir yra didžiausia mūsų užsiėmimų nauda“, – sako nuo pat 1998 metų kosminių raketų modeliavimo būrelius mokyklose vedantis 54-erių mokytojas V. Kulbokas.
Būtent kantrybės ir nuoseklaus tikslo siekimo šiandien, pasak pašnekovo, labiausiai ir reikia mūsų vaikams. Juk jų dėmesį ir laiką daugiausia suėda naujosios technologijos.
„Kompiuteriui, mobiliajam telefonui nereikia didelių pastangų – perėjai vieną lygį ir tikslas pasiektas. O čia dirbi dirbi ir nežinai, kas iš to pavyks. Nuvažiuoja mokiniai į varžybas ir jų kūrinys sudega, pradingsta nuskriejęs kelis kilometrus“, – „Sekundei“ teigė mokytojas.
Kartą vienai jo mokinei teko nubėgti 40 km ieškant savo šedevro.
„Tai ir šioks toks judėjimas. Dabartiniams vaikams labai reikia fizinio aktyvumo“, – priduria V. Kulbokas.
Apskritai, pašnekovo nuomone, naujajai kartai itin trūksta praktiškų, gyvenime reikalingų įgūdžių. Kai viskas patiekiama ant lėkštutės parduotuvėse, pasigaminti savo rankomis kokį nors prietaisą tapo labai sudėtinga. Pedagogas prisimena, jog anksčiau net ir mokiniai turėdavo bent minimalių mechanikos, inžinerijos, braižybos žinių. Berniukams tekdavo susiremontuoti savo nuolat gendančius motorolerius, persimontuoti dviračio ratus.
V. Kulboko mokiniai sugeba pagaminti tobulas tikrų raketų kopijas. V. Kulboko asmeninio albumo nuotr.
„Taip, dabar viską galima nusipirkti arba padaro kompiuteriai, bet jei pats nieko nesuprasi, didelių rezultatų nebus. Juk šita proto mašina iš tiesų pati bukiausia – žino tik du skaičius: nulį ir vienetą. Žmogui pačiam reikia suprasti brėžinius, mokėti juos skaityti, pritaikyti informaciją“, – mintis dėstė Virginijus.
Mokytojas džiaugiasi, kad jo būrelį lankę vaikai gali puikiai darbuotis net ir automobilių dirbtuvėse. Mat pamokose jie išmoksta itin kruopščiai sukurti lygų prietaiso paviršių. Net ir automobilio kėbulą atnaujinti nebebūtų sunku.
Pasakodamas apie vaikų triūsą V. Kulbokas skuba parodyti vieną įspūdingiausių savo mokinių darbų – sumažintą amerikietiškos raketos modelį. Tikrą tokį ginklą JAV į Lietuvą dar tik žada atvežti ateityje, o dembaviečiai jau turi jos kopiją. Aišku, ji nėra tokia pavojinga, nors puikiai skrenda.
Šį kūrinį pagamino buvusi V. Kulboko mokinė Viktorija. Raketa merginai suteikė galimybę įstoti į išsvajotą dizaino specialybę. Pristačiusi modelį ji gavo papildomų balų ir įveikė didelę stojančiųjų konkurenciją.
Gal dėl tokių pasiekimų, gal dėl azarto aviacijos prietaisų konstravimo būreliuose mokinių V. Kulbokui niekada netrūksta. Į tokius užsiėmimus ateina ir prieš daug metų baigusieji mokyklą. Neseniai pašnekovas sulaukė buvusios mokinės, kuri beveik prieš dvidešimt metų kūrė raketų modelius. Jai paprasčiausiai buvo įdomu vėl prisiminti seną pomėgį.
„Tai iš tiesų įdomus ir užkabinantis sportas. Netgi mano mokinių tėveliai kartu važiuoja į varžybas, padeda savo atžaloms“, – tvirtina mokytojas.
Tačiau kurti aviacijos prietaisus, anot jo, nėra pigus pomėgis. Tam reikia specialių priemonių, medžiagų. Kai kurias jų būrelio vadovas parsisiunčia ir tolimų užsienio valstybių. Brangiai kainuoja ir sukurtus modelius išbandyti lauke.
Nors kartais pasigaminti raketai, pasak mokytojo, užtenka ir paprasčiausių buityje randamų daiktų. Antai parašiutus mokiniai gamina iš šiukšlių maišų.
„Verčiamės kaip galėdami. Džiaugiamės, kai mums kas nors kažką padovanoja, paremia. Norėdami tobulėti, turime suktis, kitaip ir varžybose liksime be taurių“, – pripažįsta pedagogas.
O minčių visa šių kūrėjų komanda semiasi iš visagalio interneto ir specialių žurnalų konstruotojams, platinamų užsienyje.
V. Kulbokas neneigia, kad galėtų dirbti ir juodą darbą. To imtis jį galėtų priversti šiuolaikinis politikų požiūris į mokytoją. V. Bulaičio nuotr.
Bet ne tik dėl netradicinės veiklos ir naujų atradimų vaikai vis užsuka į gana ankštą, darbais bei įvairiais aparatais užgrūstą Virginijaus kabinetą. Mokinius čia, ko gero, atvilioja ir pati vadovo asmenybė.
Pašnekovas neslepia, kad jam sunku būti griežtam. O ir nereikia, jis sudomina kitomis priemonėmis – užsidegimu ir darbu neskaičiuojant valandų. O svarbiausia, anot jo, būti teisingam – mat vaikai tai greit pajunta.
„Esu tikras, kad mokytojas, kuriam mokykloje ne vieta, per penkerius metus ją palieka. Tikras pedagogas neskaičiuoja nei laiko, nei savo jėgų. Mes su vaikais dažnai užsibūname, ypač prieš varžybas. Negaliu pasakyti, kad tam pritaria mano žmona – mokykla visgi vagia mano laiką iš šeimos“, – atvirauja vyras.
Tačiau jo pastangas darbe atperka mokinių įvertinimas. V. Kulbokas iki šiol didžiuojasi, kad savo užsiėmimuose sugebėjo pirmas mokykloje prakalbint mokinį, kuris iki tol su niekuo nekalbėjo. Šis vaikis jau ne vienerius metus lanko raketų būrelį ir pagaliau gavo pirmąjį apdovanojimą varžybose.
Jis savo mokinius ir varžybose, ir užsiėmimuose laiko komanda. Be didesniųjų ir gabesniųjų esą net ir mokytojui būtų sunku išsiversti. Visi vieni kitiems čia turi padėti.
Keisti savo požiūrio į ugdymą šis mokytojas tikriausiai ir negalėtų. Nuo pat vaikystės jis turėjo autoritetą – savo technologijų mokytoją Raguvoje Joną Strazdą. Šis ir atvedė 1980 metais jauną vaikiną į Vilniaus pedagoginį institutą.
„J. Strazdo pasišventimas mokyklai žodžiais nenusakomas. Tai buvo tikras mokytojas. Jo paskatinti pedagogiką pasirinkome keli bendraklasiai“, – apie save pasakoja Panevėžio rajone užaugęs vyras.
Su savo draugais jis pasirinko būtent technologijų mokytojo specialybę – anksčiau šie mokytojai studentų buvo vadinami plaktukais. Tuomet tai buvo prestižinė profesija vyrui. Mat po studijų įgyti įgūdžiai atverdavo plačias galimybes ir kitose srityse: statyboje, medžio gamyboje, mechanikoje ir kitur.
1984 metais V. Kulbokas grįžo mokytojauti į savo rajoną. Dabar jis taip pat dėsto fiziką, chemiją ir kūno kultūrą.
Vyras neneigia, kad galėtų dirbti ir juodą darbą. To imtis jį galėtų priversti šiuolaikinis politikų požiūris į mokytoją.
„Man nebūtų jokia gėda eiti dirbti į autoservisą ar statybas, jei gyvenimas priverstų. Juk ir pedagogo profesija dabar nė kiek ne prestižiškesnė. Neigiamą nuomonę suformuoti labai lengva, o viską ištaisyti sunku. Veltis į politiką aš nenoriu, bet jei niekas nesikeis, po penkerių metų bus labai blogai. Rajonų mokyklas sužlugdo arba vaikų, arba mokytojų trūkumas. O kas čia dirbti nori? Juk ir mokytojo profesiją pasirenka tie, kurie niekur neįstoja“, – nuogąstauja visų galų meistras.
Nebe tiek daug dėmesio, anot jo, liko ir technologijų pamokoms. Didmiesčiuose jos nustumtos į šoną.
Nors Panevėžyje, pasak pašnekovo, toks ugdymas labai kūrybingas. Čia vyksta metodiniai pamokų aptarimai, mokytojai mielai dalijasi savo žiniomis, kartu siekia gerų rezultatų, skatina vaikų kūrybiškumą.
V. Kulbokas abejoja, ar kuris jo mokinys paseks jo pėdomis dėl kritusio šios profesijos populiarumo. Bet pedagogas džiaugiasi, kad ugdytiniai bent šį tą pasiims savo gyvenimui iš technologijų pamokų ir galbūt ateityje prisimins tuos meistravimus.
Pasakodamas apie vaikų triūsą V. Kulbokas skuba parodyti vieną įspūdingiausių savo mokinių darbų – sumažintą amerikietiškos raketos modelį. Tikrą tokį ginklą JAV į Lietuvą dar tik žada atvežti ateityje, o dembaviečiai jau turi jos kopiją. V. Kulboko asmeninio albumo nuotr.
Mokytojo veikla užsikrėtė ne tik mokyklos vaikai. Šiuo sportu susidomėjo ir jo paties sūnus, praeityje tapęs ne vienerių Lietuvos ir tarptautinių varžybų nugalėtoju.
„Užauginau dukrą ir sūnų. Pastarasis itin užsikrėtė raketų gamyba ir skraidinimu. O dabar turiu dar didesnę šeimos komandą. Aviacija domisi ir trys mano anūkai“, – šypsosi aktyvus senelis.
Be to, jis savo berniukams rado dar vieną aktyvų laiko leidimo būdą. Mažamečiams anūkams vyras iš senų detalių sukonstravo tikrą kartą.
Kartingu Virginijus ir pats itin domėjosi jaunystėje, dalyvaudavo varžybose ir yra ne kartą tapęs jų nugalėtoju.
„Turiu sodybą kaime, tai mums treniruotis ten vietos su anūkais sočiai. Taip ir kvailioja senelis“, – juokiasi pašnekovas.
Tačiau priduria, kad geriausia dovana vaikui yra kartu praleistas laikas. O kas gali būti geriau, kai tos kelios valandos praeina labai smagiai, sportiškai.
Be kartingo, panevėžietis kadaise 11 metų mokė vaikus ir motokroso tuometėje Savanoriškoje draugijoje armijai, aviacijai ir laivynui remti (DOSAAF). Pats jis nevažinėdavo, bet padėdavo remontuoti sugedusią techniką, to mokė ir savo ugdytinius.
