Pasak prisiekusių pirtininkų Bronislovo Grucės (kairėje) ir Laimučio Vasilevičiaus, ir senovėje, ir dabar pirtis – toli gražu ne vien pramogos ar laisvalaikio praleidimo vieta. P. ŽIDONIO nuotr.

Pirties fantazijos ir tikrovė

Pirties fantazijos ir tikrovė

Lietuviška pirties lankymo tradicija gali siekti net akmens amžių.

Kaip ir senovėje, taip ir dabar pirtys buvo reikalingos ne tik apsišvarinti. Jose buvo gydoma, gimdoma, apiprausiami ir išlydimi mirusieji, kviestos bendruomenės sueigos. Senąsias lietuviškos pirties tradicijas puoselėjantys Panevėžio pirčių partijos įkūrėjai per ūsą šypso: būkit atsargūs – pirtelėje ir pats kipšas lankosi.

Vantos mėgėjų partija

Tarp gausybės smagių vasaros pramogų yra ir dar viena, gal kiek siauresniam ratui žinoma, bet dėl to ne mažiau graži ir įdomi – vantų rišimo šventė.

Šiemet tokia numatyta birželio 18 dieną Radviliškyje ir be Panevėžio krašto pirtininkų, žinoma, ji neapsieis.

Toks vantų ir pirties mėgėjų susibūrimas gal ir nėra iš senosios Lietuvos atėjusi, greičiau šiais laikais sukurta tradicija – susibūrus draugėn prieš Jonines ar po jų kartu rišti vantas, mėgautis pirties malonumais, vaišintis, žaisti, varžytis, linksmintis.

Tačiau senosios pirties tradicijos – ypatingo dėmesio ir pagarbos vertas paveldas, puikiai žinomas ir dabartiniams pirties gerbėjams.

O tokių ir šiais laikais ne taip mažai.

Panevėžyje netgi simbolinė pirties gerbėjų partija yra susikūrusi. Ji taip ir vadinasi PPP – Panevėžio pirčių partija.

Nieko nevaldanti, į viešumą nesibraunanti, rinkimuose nedalyvaujanti, konkurentų neturinti, o tik bendraminčius vienijanti grupė.

Kiek pasakų, kiek legendų pripasakota apie tai, kaip velniai mėgdavo pirtyse linksmintis, kortomis lošti ar neatsargios aukos tykoti. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kiek pasakų, kiek legendų pripasakota apie tai, kaip velniai mėgdavo pirtyse linksmintis, kortomis lošti ar neatsargios aukos tykoti. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Į pirtį ne tik praustis

Daugiau kaip dvi dešimtys šios partijos narių – prisiekę vantos gerbėjai.

Visi jie savas pirtis turi ir į jas beveik kas savaitę pasikeisdami kviečia bendraminčius bičiulius.

Dažnai PPP nariai susiburia savo lyderio, partijos pirmininko Bronislovo Grucės pirtyje.

„Čia mūsų partijos štabas“, – šypsosi šmaikštumo nestokojantis aštrialiežuvis pirtininkas, senovės baltų religinės bendrijos Panevėžio romuvos vaidila Laimutis Vasilevičius.

Jis vienas iš PPP įkūrėjų ir, kaip dabar prisistato, – atsakingasis partijos sekretorius.

Laimutis pabrėžia, kad šių laikų mauduoliams pirtys reikalingos toli gražu ne higienos sumetimais.

Kūno švarai palaikyti yra dušai, vonios. O pirtys – su vantomis, garais, bendraminčių kompanija – visai kas kita.

L. Vasilevičius net eilėraščius pirties reikšmei nusakyti kuria, visais metų laikais jos teikiamą palaimą aprašo.

Ir net pirčiai skirtą dainą gali padainuoti, o jos priedainis skamba taip: „Viens, du, trys, tik Panevėžys, pirčių partijos širdis.“

O jau sakmių ir legendų apie pirtį moka nesuskaičiuojamą galybę.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nuo gimimo iki mirties

PPP atsakingasis sekretorius pasakoja, jog pirtys senovėje buvusios ne pramogos ar laisvalaikio praleidimo vieta.

Jos – būtinybė, visų pirma reikalingos higienai, švarai palaikyti.

Tačiau ne tik – su pirtimi žmogaus gyvenimas būdavo susietas nuo pat jo gimimo iki mirties.

„Juk buvo laikas, kai moterys pirtyse gimdydavo, tose pačiose pirtyse ir mirusieji prieš paskutinę kelionę būdavo apiplaunami“, – pasakoja senųjų lietuviškų tradicijų žinovas.

„Juk buvo laikas, kai moterys pirtyse gimdydavo, tose pačiose pirtyse ir mirusieji prieš paskutinę kelionę būdavo apiplaunami.“

L. Vasilevičius

Pirtyse ir lašinius rūkydavo, ir reikalui esant net apsigyvendavo.

Atokiau nuo gyvenamųjų namų, šalia vandens telkinių, pamiškėse statytos pirtukės turėjo ir dar vienus gyventojus – nelabuosius.

Kiek pasakų, kiek legendų pripasakota apie tai, kaip velniai mėgdavo pirtyse linksmintis, kortomis lošti ar neatsargios aukos tykoti.

„O ar žinote, kodėl pirtininkai su kepurėmis?“ – žurnalistus egzaminuoja L. Vasilevičius ir tuoj pat papasakoja smagų nutikimą.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Kam reikalinga kepurė

Kartą toks žmogelis, pirtyje salyklą džiovindavęs, vienais metais pastebėjo, kad grūdai vis iškapstomi, išsklaidomi, lyg būtų išspardomi.

Patykojo žmogelis ir pamatė, jog tai velniai naktimis jo pirtyje, ant salyklo susėdę kortomis lošia.

O vienas iš jų – su tokia aukšta kepure vis išlošia, vis tą kepurę kilnoja, į ją laimėtus pinigus deda.

Sugebėjęs tą kipšą pagauti, pirties šeimininkas paklausė, kam tokia kepurė reikalinga, ką ji reiškia?

Velnias ir papasakojo, kad tam, kas su tokia kepure, visada sekasi – kepurė nuolat bus pilna pinigų.

Paleido žmogelis velnią, tik jo kepurę pasiėmė ir nuo tada jam labai sektis pradėjo, nieko nestokojo kepurę dėvėdamas.

Kaimynai, apie kepurę sužinoję, ir patys pradėjo į pirtį su kepurėmis eiti.

„O dar buvo taip. Maudėsi kartą pirty moterys ir kažkuri iš jų orą pagadino. Žiūri viena į kitą, nė viena neprisipažįsta, tad ir nutarė: „Čia turbūt velnias.“ Tuomet įsižeidęs velnias kad suriks iš kampo: „Ne aš!“ Išsigandusios visos moteriškės plikos išlėkė iš pirties. Tad nenustebkite ir dabar, pamatę tokias iš pirties išbėgančias, matyt, velnio balsą bus išgirdusios“, – į ūsą šypso šmaikštusis pirtininkas.

Iš tikrųjų, pirtis dažnai minima tautosakoje – pasakose, padavimuose, legendose bei prietaruose.

Iš jų sužinome, kad dažniausiai velniai, laumės, raganos į pirtis rinkdavosi vidurnaktį ir siautėdavo iki pirmųjų gaidžių.

Tuo laiku užtikę besimaudantį, nepagailėdavo jo, galėdavo ir vantomis užplakti.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Pirties etiketas

Ir L. Vasilevičius, ir vadinamosios PPP pirmininkas B. Grucė ne šiaip pirtininkai.

Jie ir specialius pirties akademijos kursus baigę, ne kartą meistriškumo pamokas ėmė.

Dideliame ir jaukiame B. Grucės priepirtyje daug galima sužinoti apie pirties mėgėjų gyvenimą, jų šventes ir kasdienybę.

Ant sienų pilna nuotraukų, leidžiamas netgi sienlaikraštis, ant lentynų sudėlioti įvairūs pirties atributai, ir net dailiai surašytas bei įrėmintas „Pirties etiketas“.

Jame daug gražių pastebėjimų apie pirtį, tarp jų ir priminimai, jog pirtyje nesibarama ir nesiginčijama, joje visi nuogi ir lygūs.

Prieš pradėdami savo taip mėgstamą pirties ritualą, susirinkusieji pagerbia ugnelę, garą – su dideliu mediniu samčiu pasėmę vandens jį taip pat pagarbina, o paskui, visų paliestą, išpila ant akmenų.

B. Grucė pasakoja, kad jam nuo jaunystės mėgta pirtis dabar dar svarbesnė dėl bendraminčių suėjimo, pokalbių, bendravimo, tradicijų.

Tad jo pirtis visada parengta sutikti gero garo ir vantų mėgėjus.

„Visas tas smagus sujudimas – humoro dėlei“, – sako pirtininkas.

Prie pirties išdėliota ir šeimininko išdrožta medžio dirbinių kolekcija.

Figūrėlės susijusios su pirtininku bei jo žmona ir pasakoja, kaip pirtininkas alučiu per daug gaivinosi, todėl jam ir galvą skaudėt pradėjo, tad žmonelei teko prasižengėlį su kočėliuku gydyti.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Ir paguos, ir pagydys

„Jeigu jauti, kad susirgsi, – bėk į pirtį“, – pasakys kiekvienas pirtininkas.

Ir iš tiesų, pirtis nuo seno lietuvių naudota gydymosi tikslais – tiko sąnarių skausmų, dieglių ir kitų bėdų atsikratyti.

Pirmasis vaistas, žinoma, vanta – svarbiausias kiekvienos pirties atributas, geros pirties būtinybė.

Pėrimas, masažas vantomis ir prevencinį poveikį teikia, ir nusiraminti, pasveikti gali padėti.

Vantos gali būti skirtingos, o kiekviena turi savų paslapčių.

Pirties karalienė – mėgstamiausia, veiksmingiausia, kvapiausia beržinė vanta.

Jas prieš Jonines ir šiemet kartu riš Lietuvos pirtininkai.

Dažnas jų daug galėtų apie tas vantas papasakoti – ir kad beržinės vantos puikiai valo odą, yra astmos prevencijos priemonė, daranti teigiamą poveikį plaučiams.

Be beržinių, pirtyje naudojamos ir kitokios vantos.

Pavyzdžiui, vyriškomis vantomis vadinamos ąžuolinės. Sakoma, kad to medžio lapuose yra medžiagų, galinčių išvalyti odos poras.

Ąžuolinės vantos naudojamos ir todėl, kad padeda nuraminti nervų sistemą, pašalina nuovargį, įtampą, gerina nuotaiką bei miegą.

Beržų vantos rišamos birželio mėnesį, o štai tinkamiausias laikas rišti ąžuolines vantas – rugpjūtis bei rugsėjis.

Liepų vantos – moteriškosios. Tos vantos, ypač su žiedais, daro teigiamą poveikį odos būklei – po masažo tokiomis vantomis sugrįžta odos elastingumas, oda tampa gražesnė. Liepa taip pat ramina nervų sistemą.

Vantos nebūtinai turi būti sudarytos iš vieno augalo lapų, juos galima derinti tarpusavyje, pridedant ir kitų augalų lapų.

O dar gali būti vyšnios, kadagio, eukalipto ir kitų augalų ir net bambuko vantos.

Bet kad ir kokia būtų vanta, reikia mokėti su ja elgtis.

Kaip sako patyrę pirtininkai, nežinodamas taisyklių, tvodamas vanta iš visų jėgų, gali tik bėdos pridaryti.

Vantai reikia jautrumo, pagarbos. Tuomet ir vanojamas žmogus pajus tikrą pirties palaimą.

Vanojimas – tai palaipsninis viso kūno sušildymas bei masažas.

Dažniausiai klasikinis vanojimas pradedamas nugara, tęsiamas pilvo pusėje – vanojama dviem vantomis – po vieną kiekvienoje rankoje.

Vanojant nereikia persistengti, skatinant periamąjį kęsti kiek tik įmanoma – tai gali būti pavojinga.

O po pirties, kaip ir senovėje būdavo daroma, reikėtų nepamiršti padėkoti pirčiai bei pirties kūrentojui už „beržo lapienę“, už gerą nuotaiką.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų