-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš auksarankių darbų gausos išsiskiria tautodailininkės Reginos Žvirblienės mezgamos unikalios pirštinės, atkartojančios Aukštaitijai būdingas spalvas ir raštus.
Žvarbų rudens ir žiemos metą vargu ar kas geriau ir meiliau šildys rankas nei namų darbo kumštinės vilnonės raštuotos pirštinės. Nuo seno lietuvių moterų dailiais raštais megztos, įvairiomis spalvomis margintos ir dabar tokios pirštinės nepamirštos.
Ilgais rudens ar žiemos vakarais moterys, taip pat ir vyrai ima virbalus į rankas ir mezga pirštines, kojines, šalikus, kepures, liemenes, dar daug kitų šiltų ir jaukių dalykų.
Šiais laikais tai daryti daug paprasčiau. Nebereikia patiems avių auginti, jų kirpti, vilnas plauti, karšti, verpti, siūlą sukti, dažyti, vynioti ir tik tada jau prie mezginio sėsti.
„Taip gražiai siejasi tie raštai – senieji ir dabartiniai. Net kvapą kartais užgniaužia žiūrint į tokias pirštines.“
A. Virbalienė
Vis dėlto dabar mezgėjų nėra daug, nelinkę žmonės su virbalais laiką gaišti. Tačiau tie, kurie žino rankų darbo vertę, domisi senuoju tautos paveldu ir junta mezgimo teikiamą džiaugsmą, pasiekia ypatingų rezultatų.
Tokių, kokius pasiekė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos narė, meno kūrėjo vardą turinti mezgėja Regina Žvirblienė.
Tradicinių amatų meistrės mezginiams suteiktas ir tautinio paveldo gaminio sertifikatas.
R. Žvirblienės mezgamos pirštinės, atkartojančios Aukštaitijai būdingas spalvas ir raštus, išsiskiria iš kitų auksarankių darbų gausos.
Panevėžiečiai ne kartą jos megztas pirštines, riešines, kitus mezginius matė Dailės galerijos parodų salėje rengiamose tautodailininkų parodose.
Ukmergėje gyvenanti tautodailininkė daug kur eksponavo savo dailius darbus. Be to, ji rengia edukacinius užsiėmimus ir net buvo pakviesta savo meistrystės pamokyti sostinės mezgėjus.
Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos namuose ji veda mezgimo pamokas.
Kūrybinėse dirbtuvėse R. Žvirblienė visiems norintiems padeda perprasti unikalų dvipusį žakardo mezgimo būdą.
Tuo būdu pirštinių net patyrusi mezgėja nepasimokiusi nenumegs.
Dvipusės pirštinės raštuotos ir gerosios akys matomos iš abiejų pusių – viršutinės ir vidinės. Raštas abiejose pusėse gali būti vienodas, tik kitos spalvos.
Tokias pirštines galima nešioti kurią tik nori pusę išvertus – niekur nematyti jokių siūlų galiukų, mazgų ar spalvų perėjimo ruoželių.
„Kas nori pats mokėti nusimegzti tokias tikras lietuviškas pirštines, tas ir išmoks“, – tikina meistrė.
Tradicinių amatų meistrės Reginos Žvirblienės mezginiai – tikri šedevrai, jiems suteiktas ir tautinio paveldo gaminio sertifikatas. Asmeninio archyvo nuotraukos
Siūlus pirštinėms tautodailininkė R. Žvirblienė renkasi vilnonius ir pusvilnonius. O spalvas – būdingas Aukštaitijai.
„Dažniausiai tai žemės spalvos, pasteliniai tonai: žalia, gelsva, juoda, rausva, ruda ir panašiai“, – pasakoja mezgėja.
O mezga ji ne tik dvigubas, bet ir viengubas raštuotas pirštines, taip pat ir riešines.
Bet ne karoliukais jas, kaip dabar įprasta, siuvinėja, o senaisiais lietuviškais raštais išmezga.
Tarp išsiskiriančių šios tautodailininkės darbų – ilgos pirštinės su raštuotu, ant palto rankovės uždedamu atvartu, puoštos kutais, virvele.
Tokias pirštines vyresni žmonės dar atsimena, jų mamos ar močiutės tokias kadaise mūvėjo. Ilgą laiką įspūdingų pirštinių niekas nebeturėjo – jos nebuvo populiarios.
Dabar, pamačiusi šį pamirštą aksesuarą, ne viena vyresnio amžiaus moteris net aikteli, supratusi, jog būtent tokias ji mena iš savo vaikystės.
O jaunesnės, pirmą kartą šitą lietuvišką puošmeną pamačiusios, ja taip susižavi, kad nori tokias unikalias pirštines ir pačios turėti.
R. Žvirblienė – žinoma meistrė. Apie jos kūrybą ir knyga išleista.
Leidinys „Liaudies meistrė Regina Žvirblienė: mezginiai, skiautiniai“ supažindina
su pačia liaudies tradicijų puoselėtoja, tradicinių amatų meistre, tautodailininke, su jos rankdarbiais – sertifikuotais tautinio paveldo produktais. Ji pristatoma kaip nuolatinė parodų bei konkursų dalyvė, daug laiko skirianti rankdarbių populiarinimui ir mokymams.
R. Žvirblienė žinoma ir kaip skiautinių meistrė, kiek vėliau susipažinusi su šia mūsų tautos kūrybos rūšimi. Vis dėlto pastaruoju metu ji daugiau laiko ir dėmesio skiria mezginiams, jų raštams ir spalvoms.
Keletą šios mezgėjos kūrinių savo ekspozicijoms yra įsigijęs ir Lietuvos nacionalinis muziejus.
Panevėžietė tautodailininkė Audronė Virbalienė garsėja megztomis dailiomis riešinėmis, taip pat raštuotomis pirštinėmis. Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininkė Audronė Virbalienė – pati puiki mezgėja, visada žavėjosi bendramintės R. Žvirblienės kūriniais.
„Tai, ką daro Regina, sunku būtų pakartoti, kiekvienas jos mezginys tarsi atskiras pasakojimas su savais raštais ir simboliais“, – įvertino panevėžietė tautodailininkė.
Megztomis dailiomis riešinėmis, taip pat raštuotomis pirštinėmis garsėjanti A. Virbalienė pasakoja, kad Regina yra labai darbšti, kruopšti, kantri ir išradinga moteris.
O dar ir iš vaikystės gerų kūrybos pamokų gavo – R. Žvirblienės mama labai gražiai siuvinėjo, ausdavo, tėvelis drožinėjo, kalė meniškus dirbinėlius.
Todėl nenuostabu, kad iš meniškos prigimties ir iš tokių būdo bruožų gimė puiki savo veiklos meistrė, žinovė ir puoselėtoja.
Kurdama spalvingus mezginius, Regina niekada nenutolsta nuo tautos paveldo.
Žiūrėdama į jos megztas pirštines, riešines A. Virbalienė prisimena ir savo mamos bei močiutės mezginius – kadaise tokiais pat raštais išmegztus.
„Taip gražiai siejasi tie raštai – senieji ir dabartiniai. Net kvapą kartais užgniaužia žiūrint į tokias pirštines“, – pripažįsta panevėžietė.
Gražios raštuotos pirštinės Lietuvoje buvo labai populiarios.
Nors, tiesą sakant, tikslių duomenų, kada mūsų šalyje jas pradėta megzti, nėra. Juk siūlas neilgaamžis – per dešimtmečius, šimtmečius sudūla ir jo nebeatkasi kaip puodo šukės.
Muziejuose saugomi etnografiniai mezginiai mus pasiekė iš XIX amžiaus.
Vis dėlto žinoma, kad Lietuvoje, taip pat ir Latvijoje, pirštinės visada buvo svarbi aprangos detalė. Jos būdavo mezgamos ne tik kasdienai ar per šventadienius mūvėti, bet ir dovanoms – vestuvėms, krikštynoms, net laidotuvėms. Pirštines dovanodavo ir atsidėkodami už pagalbą, talką ir pan.
Pirštinių raštai – įdomūs ir paslaptingi, įsigilinus juos ir perskaityti galima.
Skirtinguose Lietuvos regionuose skirtinga ir ornamentika, spalvų deriniai, taip pat vyrų bei moterų pirštinėms parenkami raštai. Raštuotų pirštinių fonas dažniausiai tamsus, raštai šviesūs – balti, pilki, žali, raudoni.
R. Žvirblienės pirštinės, riešinės ir jos mezgamos net raštuotos kojinės, kaip ir senųjų mezgėjų, puoštos žvaigždučių, žiedų, lelijų, žirgelių, eglučių raštais, išmargintos rombais, langeliais, kryputėmis, taškeliais ir kitais ženklais.
Ir visi jos išmegzti raštai skirtingi, kitaip tarpusavyje suderinami, kitais simboliais bei spalvomis prabylantys.
Mezga R. Žvirblienė visą gyvenimą – nuo pat vaikystės. Mezgė ir besimokydama, ir dirbti pradėjusi, ir ištekėjusi, ir anksti našle likusi.
Teko moteriai vienai du vaikus – septynerių ir trejų metukų be tėvo likusius auginti. Tada ir megzti mažiau laiko būdavo – teko suktis įvairiuose darbuose, kad užsidirbtų.
O kai vaikai paaugo, moteris įsigijo siūlų parduotuvę ir nuo tada mezgimas tapo ne tik pomėgis, bet ir kasdienis darbas.
Žmonės į jos parduotuvę užsukdavo ir siūlų, ir jos rankdarbių įsigyti.
Kad ir ką megztų R. Žvirblienė – viskas dailu, išbaigta, patogu ir gražu.
Norinčios nerti, megzti moterys rinkdavosi į parduotuvę ir mokėsi iš meistrės, mielai pasidalydavusios visomis amato paslaptimis.
Dabar tautodailininkė parduotuvėje jau nebedirba. Visą savo laiką skiria mezgimui ir mielai moko šios mielos, naudingos, kūrybingos veiklos ir kitus.
