Pirmą ir vienintelį kartą: selekcininko jukos pasidabino išskirtiniais žiedais

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• Aktualijos
• 2022.07.23 16:00

Panevėžio rajone, Kaubariškio soduose, – akį traukiantis reginys: vieno garsiausių šalies gėlių selekcininko panevėžiečio Algirdo Gražio sode baltais žiedais pasidabino kelios dešimtys egzotiškųjų pluoštinių jukų.

Pažiūrėti tokio reginio sustoja ne vienas praeivis.

Gėlininkas jukas augina daugiau nei keturis dešimtmečius. Šiuo metu jų turi per 200 kelmų, o pražydo apie 60.

Nelepi egzotika

Iš kur gavo pirmąją juką, A. Gražys nebepamena. Spėja, kad veikiausiai iš botanikos sodo.

Nors dažniausiai manoma, kad juka įnoringas augalas, auginamas vazone ir bijantis lietuviškos žiemos, pasak gėlininko, ji puikiai žiemoja mūsų klimato sąlygomis.

A. Gražio teigimu, pluoštinę juką 1956 metais išvedė vokiečių profesorius Karlas Fišeris Drezdeno botanikos sode. Profesoriaus nuopelnas – 12 pluoštinės jukos veislių, ir jos iki šiol plinta po pasaulį. Šioms jukoms nebaisios nė mūsiškės žiemos. Jų lapai, priklausomai nuo veislės, gali skirtis, tačiau žiedai visų vienodi – visos žydi baltai.

„Kitokių spalvų jukų nėra. Kartais, vos pradėjus žydėti, gali pasirodyti dramblio kaulo spalva, bet paskui vis tiek išbąla“,  – paaiškina selekcininkas.

Patys žiedai primena didžiulės pakalnutės žiedus. Pasak A. Gražio, yra ir jukų medžių, kurių žiedynai išauga po du metrus ir dar aukštesni, tačiau tokios mūsų klimato sąlygomis nežiemoja arba reikia jas dengti ir labai saugoti nuo lietuviškų žiemų. Šiuos augalus paprastai stengiamasi auginti kambaryje.

Savųjų pluoštinių jukų panevėžietis tikina niekada nedengiantis.

„Šitoms jukoms nieko nereikia. Jei labai norisi, galima užmesti eglišakių, bet kai tiek daug jukų turiu, visiškai nedengiu – per daug darbo“, – juokiasi gėlininkas.

„Jei nori juką pamylėti, pilk į duobę sijoto žvyro ir sodink.“

A. Gražys

Tik kartą gyvenime

Pasak A. Gražio, pluoštinė juka – labai įdomus augalas. Egzotiškoji gražuolė per savo amžių žydi tik vieną kartą, o peržydėjusi sunyksta.

Šiuo metu sode žydinčių jukų gėlininkas kitais metais nebeturės. Vietoj kiekvienos jų išaugs 5–15 ataugų – vadinamųjų vaikų. Šie žydės tik po dvejų trejų metų.

„Vaikų“ augalas prieš žydėjimą paprastai neleidžia – tik retkarčiais galima išvysti vieną kitą. Kadangi A. Gražys augina daug jukų, jų žiedais džiaugiasi kasmet, o šiemet jų daugiau nei pernai.

Įdomu tai, kad peržydėję visi žiedai sukrenta į skrotelę, iš kur susiformuoja žiedstiebis. Tada ten prasideda puvimo procesas ir žiedstiebis išvirsta, augalas nunyksta.

Vieno garsiausių šalies gėlių selekcininkų panevėžiečio Algirdo Gražio sode baltais žiedais pasidabino kelios dešimtys egzotiškųjų pluoštinių jukų. G. KARTANO nuotr.

„Natūraliai gamtoje augančių jukų niekas nejudina. Jos ten auga, plečiasi, brandina sėklas. Kai kada ir mano jukos užmezga sėklų, bet nebandžiau sėti. Reikėtų ilgai laukti, kol pasėtos pradės žydėti – net septynerius metus“, – pasakoja gėlininkas.

Visą savo grožį išskleidusios jukos, priklausomai nuo orų, A. Gražį ir jo sodo kaimynus džiugins dar pusantro du mėnesius.

Nuskintos šios gėlės pamerktos išbūna porą savaičių. Jų žiedai – didžiuliai. Selekcininko sode jie siekia iki metro ir dvidešimties centimetrų, o senesni kelmai žiedynų išaugino net ne po vieną. Ant vieno žiedyno paprastai būna apie porą šimtų ir daugiau žiedų. Gėlininkas pamena, kad pačioje jukų auginimo pradžioje yra išaugęs ir maždaug dviejų metrų aukščio žiedynas.

Dėl savo žiedų puošnumo, o ir pačių lapų, pasak A. Gražio, šis augalas gali būti  akcentinis, išskirtinis.

„Tai tikrai reprezentacinis augalas. Jei prie Savivaldybės būtų koks laisvas trikampis žemės ir pasodintų 10–11 jukų, būtų nepaprastas grožis“, – neabejoja gėlininkas.

Vietoj žemės – žvyras ir smėlis

Turėdamas tiek daug jukų, joms žydint gėlininkas sulaukia nemažai praeivių dėmesio. Pasirodo, dar daugeliui šios gėlės yra nepažinta egzotika.

Pasak A. Gražio, pluoštinės jukos dykumų augalai, tad mėgsta saulėtą vietą, sausą dirvą. Drėgnoje vietoje ši gražuolė iššunta ir išnyksta. Be to, gėlininko teigimu, jokiu būdu negalima pilti durpių. Nuo jų augalas užsikrečia ligomis ir išnyksta.

Geriausiai jukos auga smėlingoje dirvoje. Jei žemė molinga, gėlininkas pataria kasti duobę, pilti daug žvyro, kad geriau nutekėtų vanduo. Jo jukos auga net ne žemėje: duobės apačioje – žvyras, o viršuje – statybinis smėlis. Tad net ir drėgniausiu metų laiku jos neužmirksta.

„Jei nori juką pamylėti, pilk į duobę sijoto žvyro ir sodink. Galima dėti truputį kreidos ar dolomitmilčių, nes jukos mėgsta šarminę dirvą. Tada labai gražūs ant lapų tokie kaip plaukai užauga“, – pataria A. Gražys.

Anot jo, jukos po žeme išleidžia valgomą šakniagumbį.

„Pats bandžiau ragauti – riešuto skonis“, – tikina selekcininkas.

A. Gražio teigimu, dabar jukos jau nebėra retas augalas lietuvių gėlynuose. Jų daigų būna pirkti ir turguose. Augalo lapai, priklausomai nuo veislės, gali būti įvairūs, pavyzdžiui, nukreipti žemyn. Nusipirkus augalą, žiedų greitai nereikia tikėtis – teks porą metų palūkėti.

• Sekundė
• Daiva SAVICKIENĖ
• #Algirdas Gražys
• #jukos
• #Panevėžys
• #Sodas