Asmeninio albumo nuotr.

Piešdama mokosi atleisti ir paleisti

Piešdama mokosi atleisti ir paleisti

Nors į jaunųjų kūrėjų apdovanojimus atsiimti sėkmingiausiai kuriančios dailininkės diplomo iliustruotoja A. Škulevičiūtė atskubėjo apsirengusi lyg mistinė, siaubo istorijomis apipinta lėlė Anabelė, ji sako visiškai nemėgstanti išsiskirti iš minios. Toks improvizuotas pasirodymas buvo tik dėl juokingo sutapimo. Visgi kūrėja svarsto, jog išties menininkams natūraliai išeina išsiskirti, nes jie yra šiek tiek kitokie ir kitaip jaučia pasaulį.

Kūryba iliustruotojai A. Škulevičiūtei visada buvo tarsi pabėgimas nuo realaus pasaulio, kuris ją gąsdino. Ilgą laiką ji net nesuvokė, jog piešimas – didelė dalis jos gyvenimo.

„Darželyje turėjau tėčio darbo kalendorių ir piešdavau ten ištisas istorijas su tais pačiais veikėjais. Tai buvo mano pasaulis, tiesiog gyvenau tarp savo sugalvotų baibokų“, – juokiasi A. Škulevičiūtė.

Mokykloje Augustė taip pat intensyviai piešė sau, nes buvo uždaras vaikas, neturėjo draugų. Tik perėjusi į V. Mikalausko menų gimnaziją mergina pajuto, kad atsidūrė tarp savų. Ten taip pat suprato, jog piešimas yra jos kraujyje – tai ir saviraiškos forma, ir gyvenimo būdas, kuris nuramina bei paleidžia mintis.

V. Mikalausko menų gimnazijoje A. Škulevičiūtė sutiko nuostabius mokytojus, kurie į jaunuosius menininkus žiūrėjo gana rimtai. Globojo, drąsino ir kreipė ten, kur matė gebėjimus.

„Mokytojams turiu padėkoti už kantrybę ir laisvės davimą kurti ką noriu. Be šito neturėčiau drąsos ieškoti. O mokyklos draugai visada išliks patys brangiausi ir geriausi“, – sako Augustė.

Šiuo metu A. Škulevičiūtė studijuoja taikomąją grafiką Vilniaus dailės akademijoje. Kūrybinga mergina sako niekada neturėjusi jokių kitų minčių ir norų dėl studijų – jos kelias buvo aiškus nuo vaikystės ir niekur kitur savęs neįsivaizdavo.

Augustė tik apgailestauja, kad pirmieji studijų metai dėl pandemijos praėjo studijuojant namuose nuotoliniu būdu. Visgi net ir tokiomis sąlygomis turėjo galimybę susipažinti su nuostabiais dėstytojais ir suvokė, kiek daug naujo gali išmokti.

„Atėjo suvokimas, kad tai tik pradžia. Turiu labai daug kūrybinių minčių, bet kartu aš dar nieko nemoku“, – kuklinasi iliustruotoja.

Dabar jos didžiausias prioritetas – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Niekam kitam tiesiog nėra laiko. Labiausiai jo trūksta kūrybai, nes norėtųsi padaryti kuo daugiau.

Galerija

Likimo numylėtinė

A. Škulevičiūtė džiaugiasi, jog turi mamą, taip pat studijavusią menus. Būtent ji darė didžiausią įtaką mergaitės meniniam ugdymui ir vaizduotės lavinimui.

„Mama anksti pamatė, kad esu gabi, todėl ir šiandien ji yra pagrindinė mano mokytoja, kritikė, vertintoja ir gerbėja. Esu dėkinga jai už tai, jog mane visada skatino ir palaikė“, – šiltai kalba Augustė.

Pasak A. Škulevičiūtės, jos gyvenime taip nutinka, kad reikiamu laiku šalia atsiranda itin geri žmonės, padedantys jai eiti kūrybiniu keliu. Tokios buvo mokytojos Milda ir Beata, be kurių ypatingos globos turbūt nebūtų galėjusi pasiekti savo svajonės.

„Taip pat mokytoja Jūratė, kuri visada tikėjo, kad esu didelis talentas, ir tuo įtikino mane. Raimonda – mano geroji, kuri visada rūpinasi ir padeda, kai aš bijau. Likimas mane myli ir siunčia tuos, kurie padeda eiti pirmyn“, – džiaugiasi pašnekovė.

Lapas – lyg namų siena

A. Škulevičiūtė svarsto, jog visi jauni pradedantys menininkai dar galutinai nežino savo stiliaus ir braižo. Nuolat ieško ir ji pati.

„Mes mokomės ir bandome ieškoti tikrojo savęs. Studijuojant atsiranda daugiau žinių, didėja reikalavimai sau, todėl keičiasi ir stilius. Bet daug kas sako, kad braižas jau yra ir iš jo tiksliai atrinktų mano darbus“, – šypteli iliustruotoja. A. Škulevičiūtė piešiniuose nekuria rimtų filosofinių idėjų. Jos darbai paremti savąja gyvenimo režisūra ir tiesiog yra nuoširdūs.

A. Škulevičiūtės vaikystės namai – tai didžiulės baltos patalpos, kuriose buvo mažai baldų ir nereikalingų daiktų, mat minimalizmas – mamos prioritetas. Tad Augustei visada knietėdavo ant tų sienų kažką nupiešti. Tas noras likęs iki šiol.

„Į lapą žvelgiu kaip į savo namų sieną. Kūriniuose dominuoja balta spalva – tuštuma, nežinomybė, švara, o vidurio taške – simboliai, atsiradę dažniausiai iš mano asmeninių išgyvenimų, minčių ir pojūčių“, – pasakoja kūrėja.

Į „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlių įteikimo ceremoniją atsiimti diplomo kaip sėkmingiausiai kurianti 2019-ųjų metų jaunoji dailininkė-iliustruotoja A. Škulevičiūtė atskubėjo virtusi piktųjų dvasių apsėsta mistine lėle Anabele. Konkursuose mergina dalyvauja pasitikrinti. Tiesiog nori žinoti, ar jos darbai išties yra verti dėmesio. Asmeninio albumo nuotr.

Išgyvenimai atsiliepia kūrybai

Pasak Augustės, jos kūryba yra tik iš emocijų ir vizijų, bet viena tema labai akivaizdi ir dažna – paleidimas ir atleidimas. Mergina pasakoja, jog šalia jos ilgą laiką buvo artimas žmogus, kuris turėjo priklausomybę, ir tai kėlė jai didžiulį emocinį stresą.

„Dabar jo nėra, tačiau visa tai išliko mano pasąmonėje. Bandau ir stengiuosi jam atleisti ir jį paleisti – jausmą kaip paukštį, ilgą laiką tupėjusį narve. Paukščio motyvas dažnas visomis prasmėmis“, – kalba Augustė.

Piešdama iliustruotoja mėgsta naudoti skirtingas technikas ir ieškoti kuo įvairesnių žanrų tobulai perteikti savo vizijas. Prisipažįsta, jog kartais pabosta šlifuoti vieną techniką, todėl iškelia sau iššūkius – jausmą perteikti taip, kaip norėtų būti suprasta.

„Mintyse begalė idėjų, bet man trūksta laiko, kad jas realizuočiau. O jei nepavyksta, vadinasi, šiai minčiai nelemta išsipildyti. Džiaugiuosi tik dėl to, kad kol kas nereikia vargti ieškant idėjų, jų turiu net per daug“, – šypteli jaunoji iliustruotoja.

Darbingos naktys

Panevėžys – gimtasis A. Škulevičiūtės miestas, tačiau trauką jam ji tapatina ne su pačiu miestu. Jai gera grįžti namo, nes čia jos šeima, namai, jos erdvė ir draugai. Čia jaučiasi saugiai ir jaukiai.

Tačiau didžiausias minčių antplūdis A. Škulevičiūtę aplanko, kai grįžta į Anykščius. Ten yra jos vaikystės kaimelis, vis dar stovi senelių namas.

„Ten daug visko įdomaus: senos nuotraukos, žurnalai, yra didžiulė biblioteka. Atrandu labai įdomių, senovinių knygų. Iš žodžių ir emocijų man kyla vizijos sukurti toms knygoms iliustracijas. Iš kitų reakcijos matau, jog tai būna geriausios iliustracijos, kurias sukuriu“, – sako Augustė.

Paklausta, kokiomis akimirkomis labiausiai norisi imti pieštuką į rankas, A. Škulevičiūtė šypteli:

„Naktimis. Tada paaštrėja jausmai, pradedu piešti ir laikas pralekia akimirksniu. Esu visiška pelėda. Deja, į paskaitas vėluoti nepatartina“, – juokiasi mergina.

Asmeninio albumo nuotr.

Kūryba – ir kasdienybė, ir šventė

A. Škulevičiūtė – ne vieno iliustracijų konkurso laureatė. Juose talentinga mergina dalyvauja pasitikrinti. Tiesiog nori žinoti, ar jos darbai išties yra verti dėmesio.

„Ar jie turi kažką, kas gali sukelti jausmą kitam? Ar jie sudomina, kad norėtųsi pažvelgti ir patyrinėti antrąkart? Laimėjimai ar iliustracijos patekimas į knygą, aišku, labai džiugina ir skatina mane judėti toliau. Bet niekas manęs negali sustabdyti kurti. Net be įvertinimo. Tai mano gyvenimas, kasdienybė ir šventė. Be to – nebūtų manęs“, – kalba iliustruotoja.

Į „Jaunųjų kūrėjų almanacho“ sutiktuves ir „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlių įteikimo ceremoniją atsiimti diplomo kaip sėkmingiausiai kurianti 2019-ųjų metų jaunoji dailininkė-iliustruotoja A. Škulevičiūtė atskubėjo virtusi piktųjų dvasių apsėsta mistine lėle Anabele ir iš karto prikaustė susirinkusiųjų žvilgsnius.

O viskas tik dėl juokingo sutapimo. Būtent tądien vyko abiturientų šimtadienis. Pagal iš anksto numatytą scenarijų Augustė buvo siaubo filmo veikėja Anabelė. Po renginio mokytoja pateikė A. Škulevičiūtei staigmeną: „Laimėjai konkursą, po dvidešimties minučių vyks apdovanojimai.“

„Neturėjau laiko nei persirengti, nei susivokti, kokį konkursą laimėjau. Taigi renginyje atsidūriau „siaubingai graži“ – juokiasi Augustė. – Manau, jog daug ką sugluminau ir pralinksminau, bet pati jaučiausi nelabai tinkamai tokiame rimtame renginyje“.

A. Škulevičiūtė likimu tiki tiek, kiek atsiranda aplinkybių, patvirtinančių, jog eina teisingu keliu. O gyvenimas, jos manymu, visiškai neprognozuojamas ir jo forsuoti nereikėtų.

„Laikui bėgant supratau, jog viskas, kas mane supa, taip greitai kinta. Todėl gyvenu čia ir dabar, darau tai, ką galiu – labai daug dirbu. O kas po to? Tegul pats gyvenimas nusprendžia…“ – šypteli iliustruotoja.

Komentarai

  • Neblogai

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų