-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio rajono laukuose besigananti karvė tampa vis didesne retenybe. Vien per metus šiame krašte užsidarė net 10 proc. pieno ūkių.Daugiau nei metus pieno sektoriuje besitęsianti krizė verčia ūkininkus imtis skausmingų sprendimų.
Nebeištveriantys žemų supirkimo kainų, jie masiškai vienas po kito kelia rankas ir likviduoja bandas.
Ganyklose Panevėžio rajone – nykus tuštėjimo metas.
Šilagalio žemės ūkio bendrovė dar praėjusiais metais pardavė 220 turėtų melžiamų karvių.
„Dabar nebeturime nė vienos galvos. Pieno savikaina viršijo pardavimo kainą, kiekgi galima taip dirbti? Nusprendėme, kad kuo greičiau parduosime, tuo mažiau nuostolių“, – sako šios bendrovės direktorius Gražvydas Stankūnas.
Pasak jo, prieš bandos pardavimą bendrovė už pieno kilogramą gaudavo apie 28 centus, tai yra gerokai mažiau nei savikaina.
Iš pienininkystės bendrovė uždirbdavo maždaug pusę pajamų. Likusią dalį sudarė augalininkystė.
Šie metai parodys, kaip seksis išgyventi be pieno ūkio.
Kai pardaviau karves, net išvažiavau iš namų: ir sanatorijoje buvau, ir Olandijoje pas dukrą. Sugrįžau, o vis tiek į tuščią fermą negaliu žiūrėti.“
R. Vilimienė
Pasak G. Stankūno, kol kas verčiamasi iš pinigų, gautų už karves, o perspektyva – gana miglota.
Anot vadovo, buvusios ganyklos – labai nenaši žemė. Tad nežinia, koks lauks derlius jas užsėjus. Negana to, neaišku, ar bendrovei kojos nepakiš reikalavimas atkurti daugiametes pievas.
„Jeigu reikės atsėti ir išlaikyti pievą, bus blogai“, – baiminasi G. Stankūnas.
Jotainių žemės ūkio bendrovės vadovas Eimantas Čeponis atviras: krentant pieno supirkimo kainoms, pienininkystės sektoriuje padėtis labai prasta. Negana to, šios bendrovės pastatus praėjusiais metais smarkiai nuniokojo kruša.
Jos fermose dar tebemūkia 400 melžiamų karvių.
Bendrovė svarstytų bandos atsisakyti, tačiau iš pienininkystės trauktis negali dėl turimų įsipareigojimų.
E. Čeponio teigimu, dokumentai ūkio renovacijai pildyti dar prieš karą Ukrainoje, o darbai vyko jau karo metu. Tad statybos brango 70 proc. nuo pirminės planuotos investicijos.
„Šią karčią piliulę jau nori nenori prarijome. Įsipareigota dar mažiausiai ketverius metus laikyti karves, nors gailiuosi jų nepardavęs 2021 metais“, – sako bendrovės vadovas.
Pasak E. Čeponio, gal nebūtų taip pikta, jei mažėjant pieno supirkimo kainoms, jo produktai pigtų ir parduotuvėse.
Tačiau prekybininkai teškia kozirį, jog jiems kilo palūkanos, brango elektra.
„Bet kad ir ūkininkui tie patys dalykai brango, visi pamiršta“, – atsidūsta E. Čeponis.
Nebeištveriantys žemų supirkimo kainų, Panevėžio rajono ūkininkai vienas po kito likviduoja karvių bandas. P. Židonio nuotrauka
Sausio 1 dienos duomenimis, Panevėžio rajono ūkių tvartuose mūkė 7 575 karvės, prieš metus – 7 804.
Rajone karves laiko 307 ūkiai. Prieš metus tokių buvo 341. Tai reiškia, kad pienininkystės ūkių Panevėžio krašte per metus sumažėjo 10 proc.
„Užpernai buvo šioks toks karvių bandų padidėjimas, dabar nežymus sumažėjimas. Pagal laikomų karvių skaičių padėtis dar stabili“, – sako rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Zita Bakanienė.
Visgi, anot jos, dėl menkų pieno supirkimo kainų turbūt visi pieno ūkių valdytojai balansuoja ties apsisprendimo riba.
Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė Renata Vilimienė nuo praėjusio rudens taip pat yra viena tų, kurie pardavė pieno ūkį.
Ji pasakoja pasilikusi keletą karvių vien dėl prisiimtų įsipareigojimų, tačiau pieno nebeparduoda. Anksčiau asociacijos vadovės tvartuose gyveno apie 40 karvių.
R. Vilimienė pasakoja visas pardavusi per vieną dieną – senesnės iškeliavo tiesiai į skerdyklas mėsos supirkėjams, kitoms labiau pasisekė – jas nupirko Lietuvos ūkininkai.
„Per vieną dieną ferma liko tuščia. Labai liūdna. Dvejus metus tam ruošiausi. Matydami, kas vyksta su pieno supirkimo kainomis, jau skaičiavome, galvojome apie ūkio likvidavimą. Kai pardaviau karves, net išvažiavau iš namų: ir sanatorijoje buvau, ir Olandijoje pas dukrą. Sugrįžau, o vis tiek į fermą negaliu žiūrėti. Ne pinigai esmė, o patys gyvuliai – jie kaip šeimos nariai buvo“, – atviravo R. Vilimienė.
Ji sako nesanti išskirtinė – ir kiti ūkininkai nesiryžta atsisakyti karvių baimindamiesi psichologinių pasekmių – juk kiekviena raguotoji net ir vardus turi.
„Ne vienas sako: parduočiau, bet nežinau, ar atlaikysiu. Ne finansiškai, bet psichologiškai be proto sunku“, – teigia R. Vilimienė.
Anot jos, padėtis pienininkystės sektoriuje kasdien sunkėja.
Asociacijos vadovė penktadienį sužinojusi, kad Kupiškio krašto vienam kooperatyvui nuo kovo 1-osios pieno perdirbėjai dar 5 centais sumažins supirkimo kainą.
Nors ūkininkai raginami kooperuotis, esą taip bus surenkama daugiau pieno ir mokama geresnė kaina, R. Vilimienė tvirtina, jog realybė kitokia.
R. Vilimienė pasakoja, jog suskambus telefonui jau žino, kad skambina pasiguost norintys ūkininkai.
Skaudžiausios jų problemos – pieno kaina ir pašarai.
Pernai dėl sausros ne visi ūkininkai pakankamai prisišienavo. Dabar atsiradę ir sukčių, kurie, paėmę avansą už pašarus, dingsta. Ir tie patys pašarai – brangūs.
Pasak R. Vilimienės, kai kurie ūkininkai, kad ištemptų iki pavasario, viduržiemį pardavė prieauglį ar senesnes karves.
„Nežinau, džiaugtis ar verkti, kad žmonės dar turi vilties. Iš vienos pusės džiaugiuosi. Vadinasi, Lietuvoje lietuviško pieno dar turime. Bet iš kitos pusės, kaip buvusi pienininkė, puikiai suprantu, su kokiu dideliu vargu ūkininkai susiduria ir kaip jiems sunku galą su galu sudurti“, – sako asociacijos vadovė.
Anot jos, išmokos už pieną pernai sumažėjo apie 25 proc. Ji pati dėl pasikeitusių taisyklių negavo apie 4000–5000 eurų.
Pasak asociacijos vadovės, daugumą vidutinių ir smulkių ūkių būtent tos išmokos ir ištempdavo – šiais pinigais būdavo padengiami įsiskolinimai, apmokamos sąskaitos.
