-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Orų išdaigos – ne tik dabartinio, klimato kaitos, laikmečio rykštė. Stichinių reiškinių – didelių karščių, audrų, pražūtingų potvynių būta ir tarpukariu. Ne apie vieną jų rašė to meto Panevėžio spauda.Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba šiemet užfiksavo net tris kaitras, kai oro temperatūra šalyje pasiekė ar viršijo 30 laipsnių tris ar daugiau parų iš eilės.
Pirmoji kaitra užklupo birželio 25–liepos 2 dienomis, paskui termometrų stulpelius šokdino rugpjūtį, 13–19 dienomis, su trečiąja kaitra rugpjūčio 23–29-ąją palydėjome vasarą.
Tai labai daug: pagal vidurkį, pastaruosius beveik šešis dešimtmečius oro temperatūra nė sykio nesiekė tokių aukštų padalų.
Tiesa, kaitra alino daugiausia Pietų Lietuvą, o kitose vietovėse, tarp jų ir Panevėžyje, dažniau fiksuotas tik didelis karštis. Bet faktas tai, jog paskutinis rugpjūčio savaitgalis buvo karščiausias per visą Lietuvos meteorologinių stebėjimų laikotarpį.
Gamta šiemet, panašu, bus dosni staigmenų – taip pagalvojo ne vienas, kai iš rekordinių karščių per vieną naktį įšokome į tikrą rudenį: prieš išauštant rugsėjo 2-ajai ne vienoje vietovėje sulaukta pirmosios šalnos.
Tačiau tiesa tokia, kad orų sūpuoklės būdingos buvo visiems laikams.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja apie 1924 metų liepos 11-ąją Panevėžį sudrebinusią perkūniją. Miestiečiai dar ilgai kalbėjo, kaip žaibas tada trenkė į mūrinį dviejų aukštų namą Klaipėdos gatvėje.
1934-aisiais, prieš pat prasidedant vasarai, gegužės 24 ir 25 dienomis miestą vietomis uždengė net iki 3 cm storio sniego paklotė.
1937 metų Joninės, D. Pilkausko teigimu, Panevėžiui irgi įsiminė. Iškart po jų praūžusi didelė audra nuplėšė namo stogą Klaipėdos gatvės gale, nulaužė kelis medžius, išvertė telefono stulpus ir nutraukė elektros tiekimą.
„O 1937 metais rugsėjo 7 dieną laikraštis „XX amžius“ rašė, kad garsiausio lietuvių prekybininko Prano Vanago sodyboje pražydo obelaitė“, – pasakodamas įdomybes iš Panevėžio praeities šypsosi istorikas.
1939 metų birželį audra nusiaubė ir netoliese esančius Berčiūnus. Nors stichija šėlo tik apie dešimtį minučių, išgąsdino ten poilsiavusius žmones.
Kitų metų birželio orai irgi prikrėtė eibių.
D. Pilkausko teigimu, 1935-aisiais Panevėžyje įrengus Jakšto prospektą – dabartinę A. Jakšto gatvę – visa Nevėžio pakrantė buvo apsodinta medžiais. Tačiau 1940 metais didžiulės birželio šalnos „nuvirino“ visas prospekto akacijas.
3-iajame dešimtmetyje Panevėžyje būta tokių potvynių, kad vanduo liedavosi per namų langus. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių (A. Zvigzdino) nuotrauka
Bene dažniausias stichinis reiškinys tarpukariu būdavo potvyniai – paprastai pavasariniai.
Štai 1937-ųjų kovą orai taip staiga sušilo, kad nutirpęs sniegas pakėlė vandenis tiek Nevėžyje, tiek aplinkinėse upėse, sako D. Pilkauskas.
To meto miesto spauda rašė apie užlietą Smėlynės aikštę (turėjo Panevėžys ir tokią) ir kaip prie pat Nevėžio esančioje Zitos gatvelėje vanduo iš namų liejosi per langus.
„Kambariuose plūduriuoja mediniai baldai ir naminė manta, – vaizdingai pasakota laikraščiuose (čia ir kitur kalba netaisyta – red.). – Kęstučio g. pernai pertvarkius grindinį, gatvė pasikėlė, o visi sandėliai ir kai kurie nameliai liko duobėje; dabar apsemti ir niekas negali prieiti prie malkų, paskendo rūsiuose bulvės ir kiti produktai.“
Polaidžio vandenį iš namų tą pavasarį sėmė ir Kupiškio, Kranto gatvių gyventojai, o jiems turtą gelbėti padėjo pumpavimo įrenginius turėję miesto ugniagesiai.
Ledai ties Panevėžiu jau buvo išėję, tačiau susigrūdo prie Berčiūnų tilto. Tad juos teko sprogdinti. Pasak D. Pilkausko, Pajuostyje ir toliau Nevėžyje lytys buvo iškeltos ties Jasnagurka (Skaistakalniu) ir susilaikė upės vingyje.
„Oras pasidarė toks šaltas, jog kailiniai buvo pakviesti vėl eiti savo pareigų.“
„Panevėžio balsas“, 1927-ieji
Iš krantų taip pat smagiai išsiliejęs Lėvuo irgi pridarė žalos – apsėmė kelis kaimus. Tenykščiai ūkininkai negalėjo nė kojos iš namų iškelti, taigi ir atvežti į miestą pieno.
Bristi vandeniu panevėžiečiai, muziejininko žiniomis, buvo priversti ir trejais metais anksčiau, 1934-ųjų kovą, – P. Puzino gatvė ties kalėjimu išvis buvo nepereinama.
Nemenko potvynio būta 1940 metais. Balandžio 8-ąją vanduo, pradėjęs semti arti Nevėžio buvusius miestiečių sodus, greitai pasiekė Smėlynės gatvę ties „Laisvės“ tiltu (dabartiniu Smėlynės gatvės), palietė ir lenkų prieglaudą Zitos gatvėje. O kitą dieną jau buvo apsemtos Radviliškio, J. Jablonskio gatvės, dalis Stoties gatvės.
Nors ir ne tokios dažnos kaip potvyniai, sausros irgi lankydavo Panevėžį. Pasak D. Pilkausko, 1934 metų birželį Nevėžis taip nuseko, kad kai kuriose vietose vanduo net netekėjo. Minima, jog pasinaudoję tuo darbininkai iš upės dugno ėmė ir į statybas vežė žvyrą, kas netingėjo, rinko iš dugno akmenis.
1936-aisiais upėje taip pat trūko vandens – keliose vietose „pastebėtos braidžiojusios vištos“.
Metais anksčiau Nevėžio upėje prie elektros stoties statyta užtvanka, nes upė nusekdavo ir vandens neužtekdavo elektrinei.
Senojoje miesto spaudoje galima aptikti įdomiausių žinių apie orus tarpukariu. Jau pirmame „Panevėžio balso“ numeryje 1924 metų vasario 16-ąją rašyta, kad žaibuoja ir žiemą. Esą vasario 2 dieną apie septintą valandą vakaro žaibai trankėsi ties Staniūnų miškeliu. Taip pat labai pustė, siautė stiprus vėjas.
Atėjęs pavasaris irgi buvo šlapias ir šaltas. Laimė, lauktas potvynis buvo gailestingesnis, nei tikėtasi, nes „gili žiema išsilaikė be atodrėkių, bet sniegas ištirpo be lietaus, ir Nevėžis ir kitos upės išsiliejo neperplačiai“, rašė „Panevėžio balsas“.
Keli namai mieste vis dėlto buvo pusiau apsemti, užtat visi tiltai liko sveiki.
„Tik Velžy ir Paliūnišky iškėlė ledlaužius, – informavo laikraštis. – Kelius kartus ledai buvo susigrūdę prie tiltų, bet sapiorai susprogdino ir pavojus buvo išvengtas. Po kokių keturių dienų vanduo ūmai ėmė slūgti ir suneštos ledų krūvos ant Nevėžio krantų pasiliko nebeišneštos.“
Didelis potvynis Panevėžio apskritį nuplovė 1925 metų vasarą.
Lyti pradėjo rugpjūčio 3-iąją. Kitą dieną sukilo didelis vėjas ir smarkus lietus liejosi jau be pertrūkio. Minima, jog jau apie pietus žemesnės vietovės buvo apsemtos, ištvino upeliai.
Pliaupti liovėsi tik rugpjūčio 5 dieną. Remiantis laikraščiu, Nevėžis išsiliejo iš krantų kaip pavasarį ir nunešė lieptus, siekė namus.
„Vanduo neša senojus ir kitus daiktus. Troškūnų valsčiuje žemesnėse vietose gyventojai apsemti vandeniu, kai kur gyventojai su visa manta išsikraustė iš namų. Maži upeliai visi kriokia. Daug tiltų ant vieškelių nunešta. Miežiškių ir Raguvos valsčiuose tiltai didžiausiame pavojuj. Dalis Raguvos apsemta vandeniu. Susisiekimas daugely vietų beveik pertrauktas. Gelžkelio linijoj Panevėžys–Pastavai tarp Troškūnų ir Anykščių išplautas kelias“, – nuostolius vardijo „Panevėžio balsas“.
Ir šiuolaikiniams panevėžiečiams gerai pažįstamas Jakšto prospekto vingis – su gražiosiomis akacijomis, iššalusiomis 1940 metų birželį.
Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka
1925-ieji, panašu, buvo išskirtiniai metai. Dar gegužės viduryje spaudoje rašyta, kad pavasaris nustebino.
„Pernai šiame laike labai retai kas buvo tepradėjęs sėti, šiemet gi vietomis sėja jau užbaigta, kitur jau baigiama. Dienos šiltos – Celsio siekia +29 laipsnių. Naktys ar nešaltos.“
Atėjus liepai, orai vyravo karšti ir be lietaus, temperatūra šoktelėdavo net iki 40 laipsnių.
„Liepos 27 dieną po didelių karščių užėjo lietus su perkūnija. Telyjo apie 10 minučių. Panevėžio priemiestyje Plūkiuose griaustinis užmušė vieną pusbernį, vienam vyrui išmušė dantis, buvo pritrenkti dar keli žmonės, bet atsigavo. Panevėžy užmuštos kelios karvės. Krekenavos gatvelėj vieno žydo karvė stovėjo kutėj – karvė užmušta, bet trobesys neuždegtas. Gerokai apardyta viduj miesto skerdykla“, – audros po karščio nuostolius aprašė miesto laikraštis.
Perkūnijos aukų būta ir 1926-ųjų liepą. Žaibas užmušė lauke prie kapinių Ramygalos gatvėje arusį 23 metų ūkininką ir jo arklius.
Dar po metų Panevėžį vėl užklupo karščiai. Ir tokie dideli, kad miesto valdybos darbininkai darbuotis pradėdavo nuo 2 valandos nakties ir baigdavo vienuoliktą ryto.
„Kitur darbuojamasi anksti iš ryto ir iki vėlam vakarui, o dienos vidury ilsimasi“, – iš tokių žinučių laikraščių puslapiuose galima suprasti, jog 1927-ųjų vasarą kepino kaip reikiant.
Su karščiais, kaip ir dabar, atkeliaudavo audros.
Važiuojant Smilgių keliu jau netrukus už miesto buvo galima išvysti „baisų reginį – ledų visai sunaikinti rugių laukai“. Smarki audra, kurios metu lūžo medžiai, buvo nukelti stogai, praūžė ir per miestą.
Tarsi maža, kad pavasaris apskrity jau buvo prikrėtęs pokštų: gegužės 11-osios ryto pabudę rokiškėnai išvydo storai sniegu nuklotą žemę, o „oras pasidarė toks šaltas, jog kailiniai buvo pakviesti vėl eiti savo pareigų“.
Panevėžio meteorologijos stotis didžiausią sniego dangos storį – 60 cm – Panevėžyje fiksavo 1931 metų kovą.
Kovo 3-iąją „Panevėžio balsas“ rašė, jog sniego pilna miesto centre, Fromo Gužučio gatvėje.
„Net du važiuoti neprasilenkdavo, o pėsčiam eiti buvo net pavojinga. Ir kitose gatvėse ne kitaip. Dažnai matosi vežimus virstant ir net važiuojančius pribloškiant. Ir takai ne visada laiku valomi“, – miesto problemos buvo panašios į šiuos laikus.
Sunku patikėti, bet kovo 20-ąją praūžė dar viena pūga. Ir tiek pripustė, kad ne tik arkliais buvo sunku išvažiuoti – vėlavo traukiniai.
„Penktadienį naktinis traukinys iš Kauno atėjo tik 10 valandą ryto“, – galima aptikti tokį pastebėjimą.
Gausiai iškritęs, sniegas gana greitai nutirpo. Balandį rašyta, kad jo mažai belikę, ir tam nemenkos įtakos turėjo pirmos Velykų dienos lietus (tais metais Velykos buvo balandžio 5-ąją).
Beje, 1931-aisiais sniego danga visur buvo stora, tad daug kur būta didelių potvynių. Pavyzdžiui, Kaune.
Panevėžys taip pat rengėsi polaidžiui.
„Lieptai į Senamiestį jau nuimti. Artinantis pavasariui ir galimam potvyniui, Miesto valdyba šiemet anksčiau pasirūpino lieptų apsauga, ir jau dabar visi lieptai Jasnagurkon ir jungiantieji Senamiestį nuimti iki išeis ledai“, – rašyta.
Vasaros pabaiga irgi buvo lietinga, dėl tos priežasties buvo „nukelta Aero Klubo šventė“.
1937 metų gegužės pabaigoje rašyta, kad per Pandėlį, Kvietkus ir Panemunį perėjo didelė perkūnija, Pandėlyje sudaužydama daug telefonų ir elektros stulpų, išdaužydama keturių namų langus, Belaliuose sudegindama trobas ir užmušdama moterį, kitur išversdama daug medžių ir stulpų.
1939 metų vasarą audra Panevėžio valsčiuje sugriovė klojimus: Pažagienių kaime – 8, Vyčių – 11, Lepšių – 10, Oželių – 3, Stetiškių – 6, Šilagalių – 4, Pajuostyje – 1, Staniūnuose burmistro ūkyje nuo dviejų klojimų nuplėšė stogus.
3-iajame dešimtmetyje Panevėžyje būta tokių potvynių, kad vanduo liedavosi prie namų langus. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių (A. Patamsio) nuotrauka
Ir šiuolaikiniams panevėžiečiams gerai pažįstamas Jakšto prospekto vingis su gražiosiomis akacijomis, iššalusiomis 1940 metų birželį. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių nuotrauka
2018 metais Panevėžio meteorologijos stotis buvo įtraukta į Pasaulinės meteorologijos organizacijos 100-mečių stočių sąrašą. Įkurtoje 1894 metais, pirmieji meteorologiniai stebėjimai joje vykdyti Kranto gatvė 18: tris kartus per dieną stebėta oro temperatūra, debesuotumas, vėjo kryptis ir greitis, krituliai, sniego danga, kai kurie atmosferos reiškiniai.
1929 metais stotyje įrengtas barometras atmosferos slėgiui nustatyti ir pradėti oro drėgmės matavimai. Ilgainiui, praplėtus stebėjimų programą, meteorologiniai stebėjimai jau buvo atliekami visą parą, o nuo 1947 metų stebimi sezoninių reiškinių fenologiniai dėsningumai.
Panevėžio meteorologijos stotyje fiksuoti rekordai:
Aukščiausia oro temperatūra – +35,5 °C (1992 metų rugpjūtis).
Žemiausia oro temperatūra – –37,1 °C (1956 metų vasaris).
Didžiausias paros kritulių kiekis – 86,2 mm (1998 metų liepa).
Didžiausias sniego dangos storis – 60 cm (1931 metų kovas).
Ilgiausiai trukusi stichinė pūga – 78 val. 25 min. (1969 metų vasaris).
Labai stipri lijundra, apšalo skersmuo 175 mm (1977 metų balandis).
