V. Bakšienė – ir Panevėžio krašto skautų „Birutės“ draugovės vadovė, savanorė, užkrečianti geru pavyzdžiu. Lietuvos skautijos nuotr.

Per skautybę – į savanorystę

Panevėžietė Vaida Bakšienė juokiasi esanti tipiškas pavyzdys, jog pats likimas atveda ten, kur reikia. Kadaise ji neįsivaizdavo, ką veikia skautai, o juo labiau net negalvojo, jog kada nors taps viena jų ir netgi draugovės vadove.

Dabar Vaidos pilna visur, kur reikalinga pagalba.

V. Bakšienė – panevėžietė iki kaulų smegenų. Čia baigė dabartinę „Ąžuolo“ progimnaziją, kurioje praleistus metus prisimena kaip pačius smagiausius: pilnus veiklos, galimybių ir nuotykių.

Vaida juokiasi, jog ją tiesiog valdo smalsumas. Jis ir nuvedė studijuoti istorijos Vilniaus universitete.
Po studijų į Panevėžį Vaida sugrįžo jau kaip istorijos mokytoja.

Dabar ji mokytojauja Ramygalos gimnazijoje, baigia gidų kursus ir smalsauja: kas bus toliau?
V. Bakšienė – ir Panevėžio krašto skautų „Birutės“ draugovės vadovė, savanorė, užkrečianti geru pavyzdžiu.

Dar 2012 metais ji buvo pakviesta prisijungti prie Lietuvos skautijos projekto. Prisijungė ir, kaip pati sako, „atsijungti“ nebegali. Ten atrado daug bendraminčių ir kasdien pasikrauna įvairiausių idėjų.
„Jei degi ir gyveni tuo, ką darai, tada ir dienos per trumpos, ir nemiegotų naktų negaila“, – sako Vaida.

Vaida mokytojauja Ramygalos gimnazijoje, baigia gidų kursus ir smalsauja: kas bus toliau? K. Kulikausko nuotr.

Išbandymas pandemija ir karu

Pastaruosius ketverius metus V. Bakšienė yra Panevėžio krašto seniūno pavaduotoja. Paskelbus ekstremaliąją situaciją ir COVID-19 pradėjus šienauti gyvybes, panevėžietė prisijungė prie iniciatyvos „Stiprūs kartu“ kaip atvejų koordinatorė, dalyvavo Raudonojo Kryžiaus bei „Maisto banko“ veikloje, savanoriavo „Carite“.

Anot Vaidos, nors esant ekstremaliajai situacijai dėl karantino suvaržymų ir negalėjo fiziškai judėti kur panorėjusi, bet galva ir liežuvis veikė. Beliko juos „įdarbinti“ geram tikslui – pagelbėti kitiems.

Kai atrodė, jog pandemija traukiasi, prasidėjo Ukrainą niokojantis karas.

V. Bakšienė su šeima neliko šio košmaro nuošalyje – rinko paramą drabužiais, daiktais.

Jungėsi prie kitų organizacijų ir savanoriavo Panevėžyje renkant paramą ukrainiečiams kariams.

Abejingų nepaliekančios istorijos

Labiausiai V. Bakšienę sukrėtė išgirsta į Lietuvą nuo karo Ukrainoje pabėgusių moterų ir jų vaikų istorija.

Jų ir Vaidos keliai susikirto Panevėžyje, kai prie vieno iš didžiųjų prekybos centrų buvo renkama parama Ukrainai. Pabėgėlės kreipėsi prašydamos ne pagalbos, o pasisiūliusios padėti savanoriams.

Pasak V. Bakšienės, neįmanoma buvo ramiai klausytis, kai ukrainietė pasakojo, jog netgi jos
mama, gyvenanti Rusijoje, netikėjo dukra, kai ši paskambinusi kraupdama iš siaubo pasakojo, kaip bombarduojama taiki šalis.

„Tu išsigalvoji, taip negali būti…“ – tokius žodžius iš artimųjų Rusijoje išgirdusi tikrai ne viena ši pabėgėlė.

„Jų pasakojimai sukrečia ir atima žodžius. Nežinai, ką tokį siaubą išgyvenusiam žmogui pasakyti, kaip palaikyti, paguosti. Sunku matyti tų moterų skausmą ir girdėti jų pasakojimus apie vos kelis skambučius Ukrainoje kovojantiems vyrams. Tada laikas, skirtas savanorystei ir pagalbai kitiems, tampa dar prasmingesnis“, – teigia Vaida.

Skautė iš nežinojimo

Paprašyta prisiminti savo savanorystės pradžią, V. Bakšienė juokiasi, jog tai išties įdomi istorija.

Grįžusi į Panevėžį po studijų, ji kurį laiką darbavosi kaip vaduojanti istorijos mokytoja.

Vieną dieną patraukė į Panevėžio „Senvagės“ tuo metu pagrindinę mokyklą dalyvauti konkurse istorijos mokytojo vietai užimti.

„Vyksta darbo pokalbis – uždavinėjami visokie su tuo susiję klausimai ir staiga man sako: „Matome pagal gyvenimo aprašymą, kad esi jauna specialistė, bet daug visko veikusi. Mums reikia skautų vadovo – ar sutiktum?“ Mano akys didelės! Aš gi nežinau, kas tai yra, – klapsiu blakstienomis, prisipažįstu, kad pirmą kartą apie tai girdžiu“, – juokiasi prisiminusi.

Nors skautija Vaidai buvo nežinoma sritis, ilgai nedvejojo.

„Sako: „Reikia aktyvaus žmogaus, kuris nebijotų su mokiniais į miškus keliauti. Ar būtų įdomu? Sakau – taip! Ir taip iš šviesaus atminimo Gražinos Judickienės, jai išėjus į pensiją, perėmiau keletą skautaujančių paauglių. Tapau „Birutės“ draugovės vadove. Ir vėl tas smalsumas!“ – šypteli V. Bakšienė.

Nuolat budi

Anot V. Bakšienės, savanorystė jai kaip fantastiška gyvenimo dovana.

Ji tęsiasi ir dabar, tik su didele šeima – skautų organizacijoje visi vieni į kitus kreipiasi sesėmis ir broliais, bendradarbiavimas paremtas pagalba vienas kitam, mokymu ir keitimusi patirtimi, nes kiekvienas stiprus savo srityje ir gali kažkuo pasidalyti su kitu.

„Nesvarbu, ar tu vadovas, ar vilkas (red. – pradines klases apimanti amžiaus grupė), gal pasidalysi mazgo rišimo „receptu“ ar košės šaukštu, jei taviškė stovykloje prisvilo ar liko namuose, laužo „architektūriniais sprendiniais“, kai šis niekaip nepasiduoda įkuriamas, gal ūpą keliančia daina, kai veikloje daug iššūkių, o gal rimtu patarimu ar peties pasiūlymu, kai norisi paliūdėti, ar šypsena, kai visus sukviečia vakaro laužai“, – intriguoja Vaida.

Skautų pošūkis – „Budėk“ ir jie pasiruošę veikti: atidaro skautavimo sezoną, džiaugiasi ne nuotolinėmis, o jau gyvomis sueigomis ir bendryste.

„Šių dienų situacijoje visi pilnamečiai Panevėžio krašto skautai budi – jie visada pasiruošę padėti. Savanoriauja nuo karo bėgančių ukrainiečių registracijos centre, globoja atvykusias ukrainiečių šeimas“, – vardija skautų vadovė.

Šildo ne piniginę, o sielą

Paklausta, kaip į pasiryžimą dovanoti savo laiką pagalbai kitiems reagavo artimieji, Vaida neslepia: iš pradžių buvo visko.

„Į skautavimą greitai įsitraukė ir mano vaikai. Vyrui neliko nieko kito, kaip tik atėjus savaitgaliui vėl atsidusus paklausti: „Tai kurgi šį savaitgalį? Gal kur pavežti reikia? Kuo padėti?“ Ir taip jau dešimtmetį. Apie laisvus ne savaitgalius aš jau nebekalbu“, – juokiasi Vaida.

Anot V. Bakšienės, gyvenime jai labai svarbu pusiausvyra. O ją suteikia šeimos palaikymas, jos įsijungimas į savanorystę ir laiko planavimas.

Labiausiai Vaidai pikta, kai sulaukia klausimo, ar savanoriaudama jau daug uždirbusi, gal net milijoną susikrovusi.

Tada tenka kantriai aiškini, kad savanorystė – niekaip su darbo santykiais nesusijusi veikla.

Tada, kaip įprasta, seka nuostabos kupinas klausimas, tai kodėl gi ji apskritai savanoriauja.

„Ir vėl sakau, kad nuoširdus ačiū ir supratimas, jog padėjau žmogui, yra geriausias atlygis. Jis labai šildo ne piniginę, bet sielą. O tada kviečiu prisijungti, kad ir patys galėtų pajausti, nes kitaip diskusijos apie sielos egzistavimą niekada nesibaigtų“, – sako Vaida.

Visiems, kurie dar ieško savęs ir nori pasaulį padaryti geresnį ir gražesnį, V. Bakšienė siūlo kelis kartus įkvėpti, susikaupti ir, pasakius sau tvirtą „taip“, tiesiog pabandyti.

Prosenelio ir mamos pamokos

V. Bakšienei gerumo pavyzdys ir žmogus, į kurį lygiuojasi, yra jos prosenelis Antanas Taraškevičius – tarpukario Lietuvos karininkas.

„Neatsimena jo pikto, besibarančio, tik akį pamerkiantį, galvą paglostantį ir kokią jaunystės istoriją paprašius beporinantį. O tų istorijų, ir dar kokių, oi kiek yra!“ – teigia Vaida.

Taip pat veiklumo pavyzdys jai yra mama.

Anot V. Bakšienės, užauginti tris jaunuolius, išleisti juos į gyvenimą ir dar spėti ir darbus nudirbti, ir pakeliauti, ir kultūrinius renginius aplankyti – ne kiekvienam įkandama.