Buvęs direktorius, scenografas K. Vaičiulis nemato blogybės kad ir eiti šluoti gatvių. Jį kaip tik stebina žmonės, nesugebantys nusiimti karūnos ir verčiau badaujantys nei dirbantys ne pagal specialybę. „Sekundės“ nuotr.

Per pokštus – apie rimtus dalykus

Per pokštus – apie rimtus dalykus

Kitą mėnesį septyniasdešimtmetį minėsiantis vienas žymiausių Lietuvos karikatūristų, buvęs ilgametis Panevėžio teatro „Menas“ vadovas Kęstutis Vaičiulis juokauja, kad dabar gali mėgautis visais senjorų gyvenimo privalumais, tačiau jau pasiilgo kūrybinio šurmulio ir teatro pulso iš vidaus. Nors ir dabar veiklos panevėžiečiui netrūksta, jau kirba mintis pasibaigus karantinui ieškoti, kuo dar užsiimti.

Tik senjoru būti nenori

Menininkas šypsosi, kad trisdešimties svajodavęs, kada pagaliau ateis pensija, bet kai jos sulaukė, to džiaugsmo mažai belikę. Nors Kęstutis nemėgsta dejuoti, tačiau lietuviškos pensijos dydis verčia nuolat gyventi karantino nuotaikomis.
„Ne bado dieta, bet pasninkas visomis prasmėmis. Tik kalbu ne apie valgį, o apie dvasinį peną. Dabar tenka žiūrėti, kur pigiau knygą įsigyti ar per kokį „blatą“ į koncertą patekti – kaip kad jaunystėje bandydavome pasigaminti bilietų“, – kaip visad su humoru į pasaulį stengiasi žvelgti K. Vaičiulis.
Anot jo, dabar bedarbių nors vežimu vežk, bet tos juodos dienos kada nors baigsis. O tuomet gal kokį darbą pavyks susirasti, nes mėgautis tik pensininko statusu dar nesinori. Buvęs direktorius, scenografas atvirauja nematantis blogybės kad ir eiti šluoti gatvių. Jį stebina žmonės, nesugebantys nusiimti karūnos ir verčiau badaujantys nei dirbantys ne pagal specialybę.
„Bet dažniausiai tokie paskui išlekia į užsienį senukams užpakalių šluostyti. O ten jau toks darbas atitinka išsilavinimą? Jeigu nesiseks rasti dailininko darbo, aš ir toliau savo malonumui galiu paišyti, o dirbti kad ir statybose. Nudažyčiau sienas tikrai gerai. Su meile ir žiniomis. Aš visada ir savo dukrai, baigusiai tapybą ir auksakalystę, kartoju – kuo nori, tuo ir būk. Kad tavęs visiems reikėtų, turi būti geriausias savo srityje. Aišku, ir mylėti savo darbą, kad ir koks jis būtų“, – iš ilgametės patirties kalba K. Vaičiulis.

Kelio pradžia

K. Vaičiulio gyslomis išties teka teatro dvasia. Daugiau nei pusę savo amžiaus, kone 45-erius metus atidavęs teatrui: penkiolika jų dailininku dirbta Juozo Miltinio dramos teatre ir trys dešimtmečiai – kartu su režisieriumi Juliumi Dautartu įkurtame „Mene“. Paradoksalu, tačiau menininkas nuo vaikystės svajojo būti gydytoju. K. Vaičiulis atvirauja, kad būdamas mažas mėgo dažnai sirgti – kone kiekvieną žiemą draugaudavo su angina, o per savo judrumą ir ne vieną galūnių lūžį patyręs, tad gydytojų vizitai į namus buvo tapę net pernelyg dažni.
„Metų man ne tiek jau mažai, esu matęs smetoniškus daktarus. Mūsų šeimos daktaras buvo su dailiai apkirpta barzdele, visad eidavo pasiramsčiuodamas lazdele – toks tikras iškirptas daktaras Aiskauda. Man labai imponavo jo darbo metodai“, – šypsosi K. Vaičiulis.
Visgi šiai svajonei taip ir nebuvo lemta išsipildyti. Buvęs teatro vadovas pripažįsta, kad noro gamtos mokslams pritrūkdavo, o ir nuo vaikystės laiką mieliau skirdavo knygų skaitymui nei kamuolio spardymui. Būdavo, draugai švilpia pro langus, kviečia į lauką, o jis taip įnikęs į „Robinzoną Kruzą“, kad negali net atsiplėšti. O tomis dienomis, kai dėl ligos tekdavo tūnoti namuose, dažniausiai piešdavo ir lipdydavo. Ant tėvo atneštos medinės lentutės iš plastilino išminkydavo ištisas kiemo istorijas – žmones, namus, medžius. Arba išsikirpęs iš kokio žurnalo detektyvinių istorijų, jas iliustruodavo mokykliniame sąsiuvinyje. Jau būdamas paauglys K. Vaičiulis susidomėjo karikatūromis – dažnai su nekantrumu laukdavo pasirodant naujų laikraščių ar žurnalų, kad gautų progą pasijuokti. Ilgainiui ir pats pradėjo piešti karikatūras.
„Kartą pas mamą į svečius užėjo kaimynė, dirbusi redakcijoje. Pamačiusi mano darbus, pasiūlė nupiešti keletą karikatūrų. Ir vos po poros savaičių šituos mano piešinius išspausdino laikraštis. Man, kaip penkiolikamečiui, tai buvo kažkas oho“, – karikatūristo kelio pradžią pamena K. Vaičiulis.

Daugiau nei keturis dešimtmečius teatrui atidavęs K. Vaičiulis dabar galėtų mėgautis ramybe ir kurti tik sau, tačiau jam maga kūrybos vaisiais dalytis ir su platesne auditorija. „Sekundės“ nuotr.

Ausų nenutampė

Menininkas atvirauja, kad talentas piešti uždirbo jam ir pirmuosius pinigus. K. Vaičiulio gimtasis miestas – Šiauliai, tad dar būdamas paauglys įsidarbino saldainių fabrike „Rūta“. Jam buvo patikėta kelis kartus per mėnesį nupiešti sienlaikraštį. Už tokį darbą tuomet gaudavo rublį. K. Vaičiulis šypsosi, kad vaikui tai buvo dideli pinigai – už rublį galėjai nusipirkti dešimt porcijų ledų, o ir kišenės buvo pilnos saldainių.
„Kartą nupiešiau visiems matomoje vietoje karikatūrą, kuri vaizduoja į darbą ateinančius girtuoklius. Vyrai ne juokais įsižeidė ir nusprendė dailininką pamokyti. Bet kai pamatė, kad to dailininko kuodas vos kyšo iš po stalo, iš širdies pasijuokė, paglostė man galvą, prikišo pilnas kišenes saldainių ir išėjo. Ausų netampė, kaip buvo pasiryžę“, – juokiasi karikatūristas.
K. Vaičiulio kolekcijoje – keli tūkstančiai įvairiausių jo pieštų karikatūrų. Jam liūdna, kad jau trisdešimt metų karikatūros žanro nebėra. Nors jo studijų laikais tokie populiarūs žurnalai kaip „Nemunas“, „Literatūra ir menas“ bei kiti paskutinį puslapį skirdavo būtent karikatūrai. Už vieną tokį puslapį karikatūristas gaudavo 75 rublius – beveik mėnesio kai kurių atlyginimą. Tad buvo vienas turtingiausių studentų: nuo studijų laisvu laiku piešdavo karikatūras laikraščiams ir žurnalams, taip pat kino teatro reklamas. O vasaromis, kaip pats sako, „chaltūrindavo“.
„Per vasarą važinėdavome po kaimus ir keldavome komunizmo šviesų rytojų. Buvome tokie trys muškietininkai: aš piešdavau leninus, gyvulius ir melžėjas, kitas kolega buvo geras šriftininkas, tad jam teko tekstus rašyti, o trečiasis gruntuodavo mums didžiules plokštes. Buvau turtingas studentas, todėl kai atvažiavau dirbti į J. Miltinio dramos teatrą ir gavau pirmąją algą, kone apsiverkiau“, – juokiasi K. Vaičiulis.

Vilnius nesuviliojo

Įstojęs mokytis į Vilniaus dailės instituto Kauno fakultetą, K. Vaičiulis planavo baigęs mokslus grįžti dirbti į gimtuosius Šiaulius. Mat jų dramos teatro dailininkė jau buvo metuose, tad Kęstutis turėjęs būti savotišku įpėdiniu. O ir šis teatras buvo puikiai pažįstamas – prieš išvykdamas studijuoti K. Vaičiulis vaidino vaikų ir jaunimo studijoje. Kaip tik tais metais teatras pradėjo ruošti jaunuosius aktorius. Teatro vadovas, prieš išleisdamas jaunąjį talentą į Kauną laikyti stojamųjų egzaminų, palinkėjo jų neišlaikyti ir sugrįžti pas juos. Deja, likimas buvo sumanęs kitą planą.
Po studijų Kaune jaunasis dailininkas gavo trejų metų paskyrimą į Operos ir baleto teatrą. Daugeliui tai buvo svajonių vieta, bet ne K. Vaičiuliui – jis norėjęs ir toliau mokytis scenografijos, o kaip tik tuo metu Vilniaus dailės institute po trejų metų pertraukos ir vėl buvo renkamas kursas.

„Robinzonas Kruzas net trejus metus prabuvo vienas karantine ir nieko neatsitiko. Išgyvensime šį laiką ir mes.“

K. Vaičiulis

„Operos ir baleto teatro vadovui papasakojau apie savo svajonę ir jis pažadėjo manęs neieškoti. Bet popieriuko, kad esu atleidžiamas nuo pareigos trejus metus atidirbti, negavau. Tai man pakišo koją per mandatinę stojamųjų egzaminų komisiją. Nebepamenu ką, bet iš tos baimės kažką leptelėjau, kad visa komisija taip skaniai pradėjo juoktis, jog praslydau ir be to popieriuko“, – pamena dailininkas.
Penktame kurse K. Vaičiulis už spektakliui sukurtą scenografiją gavo Vokietijos premiją, kuri jam atvėrė kelius į daugelį teatrų. Taip sutapo, kad Vilniaus akademinio dramos teatro vyriausiasis dailininkas Vytautas Kalinauskas nusprendė palikti pareigas ir vietoj savęs pasiūlęs K. Vaičiulį.
„Mes vos nesukirtome rankomis. Bet pamačius, kad net ir garsiausi aktoriai priversti gyventi bendrabučiuose, man tarsi kas kirto per pakinklius. Pragyvenęs taip dešimt metų supratau, kad to bendrabutinio gyvenimo nebenoriu. Galvoju, velniop tą Vilnių“, – prisipažino menininkas.

Iššūkis J. Miltiniui

Taip sutapo, kad į institutą, dabartinę Vilniaus dailės akademiją, atvyko J. Miltinis – ieškotis dailininko, mat jau keleri metai Panevėžio teatras vertėsi be jo. K. Vaičiulis atvirauja, kad iki šiol nežinantis, kodėl toks teatro grandas jį pasirinko – ar sužavėję dailininko darbai, ar lėmė kokios povandeninės srovės. Nors amžininkai yra pasakoję, kad su J. Miltiniu nebuvo lengva dirbti, tačiau jaunasis dailininkas nesunkiai rado bendrą kalbą. Pirmuosius dvejus metus Panevėžyje K. Vaičiulis su J. Miltiniu ir Vaclovu Blėdžiu kartu sėsdavo ir prie bendro Kūčių stalo.
„Tiesa, kartą buvome stipriai susipykę. Pamenu, vyko spektaklio kostiumų apžiūra, J. Miltinis pradėjo replikuoti. Aš pasakiau, kad jeigu scenoje bus kažkas ne taip, uždanga nepakils. Tuokart repeticija buvo baigta, bet po poros valandų atėjęs V. Blėdis pakvietė mane į J. Miltinio kabinetą. Atsirado ant stalo vyno butelis ir susitaikėme“, – šypsosi dailininkas.
Savotiškas lūžis teatre įvyko statant „Karalių Edipą“. Tai turėjo būti vienas įspūdingiausių J. Miltinio spektaklių, kurį svajojęs sukurti. Tačiau šio užmojo nepavyko įgyvendinti iki galo. Tuomet garsusis režisierius, kaip pats sakęs, „nuėmė visus senius“ ir į jų vietą prisikvietė jaunimo, tik šis nebuvo pasiruošęs.
„O kai J. Miltinis išėjo iš teatro, prasidėjo visiškos nesąmonės. Kaip sakau, teatrą pradėjo valdyti keturių chunta. Buvo tikrų tikriausias chaosas. Su režisieriumi Juliumi Dautartu vis dažniau ėmėme galvoti apie savo teatrą. Kai kurie aktoriai taip pat kurpė planus išeiti į Bendruomenių rūmus ir kurti savo trupę“, – pamena K. Vaičiulis.

K. Vaičiulis – vienas žymiausių Lietuvos karikatūristų. Jo kolekcijoje – keli tūkstančiai šmaikščių, o kartais ir pašiepiančių piešinių.
Asmeninio archyvo nuotr.

Grįžta kaip žiūrovas

Aktoriai savo užmojų neįgyvendino, o K. Vaičiulis ir J. Dautartas įkūrė savo Nepriklausomybės kūdikį – teatrą „Menas“. Kęstučio teigimu, pirminė idėja buvo Panevėžyje turėti teatrą, skirtą būtent vaikams ir jaunimui, tačiau kultūros mekos vairą perėmęs į savo rankas, jis pasuko kiek kita linkme – teatro, skirto visai šeimai.
„Lėlių teatre aktoriaus amžius nesvarbus, o vaikų teatre aktoriai turėtų vaidinti tam tikrą laikotarpį, paskui trupę reikėtų keisti. Juk koks ten kiškutis, kai aktoriui penkiasdešimt. Visą gyvenimą būti pirmu ar antru kiškiu irgi nekokia perspektyva“, – juokiasi K. Vaičiulis.
Praėjusiais metais vienas iš teatro įkūrėjų įstaigos vairą perleido kitam vadovui. Dabar „Meno“ duris K. Vaičiulis praveria tik kaip žiūrovas.
„Anksčiau būdavo, kad žiūri spektaklį ir matai savo, kaip scenografo, klaidas, jaudiniesi dėl aktorių, režisierių. Tai neleidžia tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis spektakliu. Dabar žiūriu jau kaip žiūrovas ir namuose prie kavos puodelio įvertinu“, – šypsosi dailininkas.
Tiesa, visai pabėgti nuo teatro nepavyko – šiuo metu jis kuria scenografiją Alytaus dramos teatro spektakliui „Žydų gatvelė“. Premjera turėtų pasirodyti vasaros pabaigoje, tačiau nerimo yra, kada baigsis ši visus namuose įkalinusi pandemija. Dėl tos pačios priežasties neįvyko ir balandžio pradžioje buvusi suplanuota karikatūristų paroda Vilniuje, kur savo darbus eksponuoti turėjo ir K. Vaičiulis.
„Robinzonas Kruzas net trejus metus prabuvo vienas karantine ir nieko neatsitiko. Išgyvensime šį laiką ir mes. Dabar galime pasimėgauti tais dalykais, kam vis pritrūkdavo laiko. Bent jau aš dabar labai daug skaitau ir tapau“, – kaip visada optimistiškai į ateitį žvelgia K. Vaičiulis.

 

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų