-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tokį Panevėžį matome jame atsiskleidusios, subrendusios, įvertintos fotomenininkės Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų parodoje „Pažinimo ilgesys, arba Kelias be pabaigos“.
Eksponuojami darbai kalba ne tik apie Panevėžį, bet ir pačios kūrėjos santykį su juo, pastebėjimus, jausmus, mintis.
„Ėjau ir ėjau per miestą. Tik atidariusi parodą kiek nusiraminu. Vis einu per Panevėžį, džiaugiuosi juo ir dėlioju vaizdus su savimi kalbėdama. Mano norisi eiti ir eiti per miestą“, – sako parodos autorė.
Anot jos, miestas – kaip kelias be pabaigos: juo eiti niekada nebus galo.
Ir šitaip einant kaskart veriasi kiti vaizdai.
„Miestas kiekvieną dieną keičiasi: tai namas naujas kyla, šaligatvio plytelės kitos, skulptūra nauja pastatyta. Keičiasi namai, medžiai, gatvės, aikštės, gal tik dangus lieka virš mūsų vis toks pats“, – sako fotomenininkė.
Pasak M. Šileikaitės-Čičirkienės, taip eidama ji neieško kažko naujo, tiesiog patys vaizdai įstringa – medis, o gal varna, tupinti ant futbolo vartų. Šie į menininkės akiratį pakliūvantys regėjimai – tarsi poezija, kalbanti ne posmais, ne žodžiais, o miesto vaizdais.
„Ko gero, su šiuo miestu susijusios autorės patirtys ir prisiminimai lemia įspūdį, kad žvelgiama tarsi iš vidaus į išorę, jog tikrovė matoma tartum pro fotografės vidinio pasaulio langą, kuris keičia ir nuspalvina neretai pilką ir nuobodžią miesto aplinką. Tokio žvilgsnio vaizdine metafora galėtų būti fotografija, kurioje vaikas pro langą žiūri į monotonišką, iki pat horizonto besitęsiantį daugiabučių namų kvartalą“, – parodos anotacijoje rašo fotografijos teoretikas, kritikas Tomas Pabedinskas.
Pasak T. Pabedinsko, Panevėžio fotografijose išryškėja M. Šileikaitei-Čičirkienei būdingas estetinių eksperimentų ekspresyvumas, formos žaismingumas, vaizdinė poezija, o kartais – ir akivaizdi melancholija.
„Kaip tai leidžia pamatyti Panevėžį žiūrovui? Konkretus miestas Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijose virsta apibendrintu miesto vaizdiniu, atsietu nuo aiškaus laiko ir apibrėžtos vietos.
Pakeistas nenatūralių spalvų, neretai stebimas iš aukštai, paskendęs dūmuose ir miglose, tikras miestas fotografijose tampa tartum iš vaikystės atklystančiu, lyg pro spalvoto stiklo vitražą pamatytu vaizdiniu, kuris, įstrigęs pasąmonėje, egzistuoja už linijinio laiko ribų ir iškyla mintyse vis kitokiu pavidalu bei kiekvienam iš mūsų įgyja vis kitokias prasmes: įsisąmonintas ar tik nujaučiamas, prisimenamas ar įsivaizduojamas“, – rašo T. Pabedinskas.
Ši fotomenininkės paroda nėra visiškai tipiška – joje apsilankiusiajam atsiskleidžia kur kas didesnis meno laukas, nei leidžia kūrinių ekspozicijoms pritaikytos galerijos sienos.
Apžiūrėjus ant jų sukabintas fotografijas žiūrovui vertėtų sustoti priešais televizorių, kurio ekrane tarsi užhipnotizuoja parodos tąsa – besikeičiančios fotografijos iš spaudai parengto M. Šileikaitės-Čičirkienės fotoalbumo. Jame – daugiau nei 160 meno darbais virtusių mieste sustabdytų akimirkų.
M. Šileikaitė-Čičirkienė Panevėžyje gyvena jau 62-us metus, kai sulaukusi 12-os su tėveliais į miestą atsikraustė iš Pumpėnų.
Menininkė svarsto niekada neturėjusi minčių palikti Aukštaitijos sostinės. Netgi sūnui kviečiantis atvykti gyventi į Vilnių, kur ją suptų artimų pažįstamų ratas, padėjusi tašką: niekur kitur, tik Panevėžyje.
„Čia pradėjau augti kaip tas mažas daigelis, išaugau į krūmą, paskui – į medį, tvirtai įleidau šaknis. Išrauti didelį subrendusį medį ir jį persodinti būtų sudėtinga“, – palygino fotomenininkė.
Kūrybine veikla M. Šileikaitė-Čičirkienė užsiima nuo 1986 metų.
Panevėžietė juokiasi iki tol spėjusi išbandyti ne tik fotografiją.
Kažkada daug skaičiusi poezijos, labai daug mezgusi – ne tik vaikai užaugo mamos apmegzti. Ir pati traukdavo panevėžiečių akis vieną po kito dėvėdama savo rankomis numegztus stilingus net septynis kostiumėlius.
„O paskui, žiūrėdama į kitų fotografijas, pagalvojau: gal aš pati kitaip sukurčiau. Pradėjau lankyti fotografijos draugijos užsiėmimus, stebėti kitus, bet nieko nekopijuoti“, – pasakoja žinoma fotomenininkė.
Todėl ir jos kūrybos braižas atpažįstamas, išsiskiriantis iš kitų.
Neatsitiktinai per parodos atidarymą panevėžietis fotografas Gediminas Kartanas pastebėjo: mūsų darbai kaip diena ir naktis.
M. Šileikaitės-Čičirkienės paroda „Pažinimo ilgesys, arba Kelias be pabaigos“ Panevėžio dailės galerijoje (Respublikos g. 3) veiks iki spalio 8 dienos.
