Per gyvenimą su vežimėliu – šviesos greičiu

Per gyvenimą su vežimėliu – šviesos greičiu

Pro rakto skylutę pažvelgus į ratukais riedančios panevėžietės Vaivos Dulevičiūtės gyvenimą, tektų pripažinti, kad ją pasivyti – ne kiekvienam. Negalia ne tik nesustabdė šios charizmatiškos merginos, bet ir tapo stimulu ragauti gyvenimą pilna burna.

„Kiek save prisimenu, judu ne dviem kojom, o keturiais ratais“, – sako 26-erių Vaiva Dulevičiūtė.

Ji – anksčiau laiko į šį gyvenimą atėjusi ankstukė. Gimė sverdama vos 900 gramų ir su savimi atsinešė ligą – cerebrinį paralyžių.

Negalėjimą vaikščioti V. Dulevičiūtė priima kaip savaime suprantamą dalyką. Tiesiog niekada nevaikščiojo ir nežino, ką tai reiškia. Anot jos, jei tai būtų patyrusi, galbūt į negalią reaguotų kitaip. Dabar Vaiva galimybę eiti savomis kojomis lygina su skraidymu.

„Sveikieji nežino, ką reiškia skraidyti, ir dėl to nesuka galvos. Aš nežinau, ką reiškia vaikščioti, ir dėl to visiškai neišgyvenu. Nėra stiprios rankos, nėra pusiausvyros, norint atlikti daugybę kasdienių dalykų, man reikia pagalbos. Tai tiesiog neišvengiamybė“, – aiškina panevėžietė.

Vežimėlis kaip aksesuaras

Pasak V. Dulevičiūtės, požiūris tiek į save, tiek į visa kita su amžiumi ir įgaunama gyvenimo patirtimi keičiasi. Tačiau jau nuo vaikystės ji buvo auklėjama nesureikšminti savo negalios, bet susitelkti į tai, ką gali. Tad ir charakterį V. Dulevičiūtė išsiugdė tokį, jog kiekvienoje nesėkmėje stengiasi matyti nors krislelį sėkmės.

„Juokauju, kad optimizmas – didesnė negalia už tą, kurią atsinešiau. Neįgaliojo vežimėlis man lygiai tas pats, kas kitam akiniai ar panašaus pobūdžio pagalbinė priemonė. Juk kiekvieno žmogaus, nešiojančio akinius, nesureikšminam, neakcentuojam“, – svarsto Vaiva.

To ji tikisi ir iš žmonių, stebinčių ją ar bendraujančių.

„Pati savo ratus priimu lyg aksesuarą, neatsiejamą nuo mano stiliaus. Tai mano gyvenimo būdo detalė. Be jų savęs neįsivaizduoju“, – tvirtina V. Dulevičiūtė.

Negalėjimą vaikščioti V. Dulevičiūtė priima kaip savaime suprantamą dalyką. Tiesiog niekada nevaikščiojo ir nežino, ką tai reiškia.

Pasijuokti iš savęs

Gana dažnai jauni žmonės, sėdintys neįgaliojo vežimėlyje, patiria patyčias dėl negalios, dėl to, kad negali judėti, bendrauti kaip sveikieji. Tačiau V. Dulevičiūtė tikina pati niekada nieko įžeidaus nėra girdėjusi. Svarsto, jog greičiausiai dėl to, kad labai mėgsta sarkazmą ar juodąjį humorą, tad sugeba užbėgti norintiesiems įžeisti už akių.

„Moku pasijuokti iš savęs. Gyvenime situacijų būna įvairių. Visi kartu pasijuokiame ir viską pamirštame. Neapkraunu savęs nereikalingomis mintimis ir apmąstymais, kas ką pasakė. Gyvenimas šitaip tampa tik paprastesnis“, – šypsosi Vaiva.

Negalia ne tik nepristabdė V. Dulevičiūtės, bet dar ir užaugino sparnus. Per gyvenimą ji skrieja su plačia šypsena o ir kuriozinių situacijų jos kasdienybėje apstu. Kitaip ir negali būti, kai aplink tiek linksmų plaučių bičiulių ir artimųjų.

„Situacijose, kai pagal etiketą visiems pridera atsistoti, tarkime, bažnyčioje, jau kaip ir įprasta iš mane atlydėjusių žmonių išgirsti: stok, kiek gali sėdėti“, – kvatoja Vaiva.

O jos sveika draugė labai mėgsta visiems pasakoti istoriją, kaip jiedvi vyko į baletą Nacionaliniame operos ir baleto teatre.

„Ten įprasta, kad kostiumu pasipuošęs vaikinas padeda užsikelti keltuvu į antrą aukštą. Draugė eina iš paskos ir sako: viskas, po baleto keisimės. Žemyn lipsi tu, o aš sėsiu šalia to gražaus vaikino. Iš to vargšelio veido išraiškos tikrai atrodė, kad jis kažkurią sekundės dalį susimąstė, ar tik aš neapsimetu“, – smagių istorijų pilna V. Dulevičiūtės kasdienybė.

„Sveikieji nežino, ką reiškia skraidyti, ir dėl to nesuka galvos. Aš nežinau, ką reiškia vaikščioti, ir dėl to visiškai neišgyvenu.“  V. Dulevičiūtė

Gailesčio nereikia

Vaivai svarbiausia – jaustis reikalingai. Tad ji niekada nesėdėjo be veiklos – kartu su sveikaisiais lankė įprastą mokyklą, vėliau sekė studijos, tuomet darbas. V. Dulevičiūtė jau trejus metus dirba labdaros ir paramos fonde „Algojimas“.

„Visada atsiranda žmonių, kurie vienaip ar kitaip susisiekia, prašo pagalbos, konsultacijų įvairiais klausimais. Tai turbūt yra didžiausia motyvacija, neleidžianti sustoti“, – sako pašnekovė.

Vaiva svarsto, jog didžiausias nepatogumas tiek jai, tiek kitiems negalią turintiems žmonėms – aplinkos nepritaikymas. Niekada negali būti tikras, ar nuėjęs į norimą vietą prieš nosį neišvysi paprasčiausių laiptų.

„Visada sakau „nueiti“, nes mano giliu įsitikinimu, aš važiuoju tik mašina. Neįgaliojo vežimėlis – mano kojos, tad aš einu“, – pabrėžė V. Dulevičiūtė.

Vežimėliu judančios merginos kelyje neretai pasitaiko ir plytelių ar trinkelių, išjudėjusių iš vietos. Jas įveikti neįgaliojo vežimėliu kiek keblu. Nuolat tenka stebėti ir šaligatvio bortelius, nepatogumų kelia per aukšti arba per žemi stalai.

„Nemėgstu skųstis, o tobulumo, manau, nėra niekur. Bet kai susiduri su problema, iš karto galvoji, kaip ją spręsti, kaip prisitaikyti“, – nepatogumų nesureikšmina Vaiva.

Dažnai V. Dulevičiūtė pastebi, kad neįgalieji patys linkę save nuvertinti, savęs gailėti, manyti, kad nesugebės vieno ar kito padaryti. Toks požiūris, jos nuomone, grįžta bumerangu.

„Kaip mes matome save, kaip save pateikiame visuomenei, taip mus matys ir kiti. Visgi visuomenėje gal ir netrūksta, bet niekada nebus per daug tolerancijos ir empatijos, skatinimo atskleisti žmonių stipriąsias savybes“, – mano Vaiva.

Anot V. Dulevičiūtės, jei žmonės, kurie mano, jog negalia juos pasmerkė būti atskirtus nuo visuomenės, patys savyje neras vidinės stiprybės, niekas už juos to nepadarys.

„Kad ir kas gyvenime nutiktų, visada yra kam dar blogiau. Mes patys renkamės, ar norime gyventi su šypsena, ar verkšlendami kamputyje. Ką patys skleisime, tokius žmones šalia savęs ir pritrauksime“, – įsitikinusi panevėžietė.

Svarbiausia nepersistengti

V. Dulevičiūtė pastebi, jog pastaruoju metu dažnai ir daug kalbama apie neįgaliuosius, jie yra matomi ir girdimi. Tad ir aplinkinių požiūris kinta į gera.

„Visada sakiau ir sakysiu: bijome, ko nežinome. O tai, kad esame ir kalbame apie save, tik padeda aplinkiniams atsikratyti stereotipų ir baimių“, – pabrėžia Vaiva.

Įprasta manyti, jog sveikieji nepadeda ar nenoriai padeda neįgaliesiems, todėl, kad nieko neišmano apie negalią. Tačiau V. Dulevičiūtės nuomonė šiuo klausimu labai griežta. Anot jos, niekas niekam ir neprivalo padėti.

Pasak V. Dulevičiūtės, požiūris tiek į save, tiek į visa kita su amžiumi ir įgaunama gyvenimo patirtimi keičiasi.

„Jei esu susitarusi dėl susitikimo, tai tik mano rūpestis, kas ir kaip man padės. Susipažinusi su nauju žmogumi iš karto jam akcentuoju, kad draugauja ir bendrauja su manimi, o ne su mano negalia“, – sako Vaiva.

Paklausta, ar apskritai neįgaliam žmogui galima siūlyti pagalbą, ar tai jo nežeidžia, V. Dulevičiūtė pabrėžia, jog svarbiausia ir yra pirma pasiūlyti, o ne pulti padėti neatsiklausus. Pasak jos, tokių atvejų pasitaiko gana dažnai, ir būtent dėl to daugelis neįgaliųjų piktinasi.

„Negalios skirtingos, tad pagalba, kurios reikia vienam neįgaliajam, gali būti visiškai nereikalinga kitam. Puolant padėti net nežinant, kaip tai daryti, galima netgi pakenkti. Tad norint gero, galima ne tik įžeisti, bet ir sužeisti“, – atkreipia dėmesį Vaiva.

Klausimai stebina

V. Dulevičiūtė džiaugiasi turinti nuostabius tėvus – jie visada padėjo ir padeda judėti pirmyn. Mergina neabejoja: be atsidavusio tėčio pagalbos nebūtų ten, kur dabar yra.

„Tėtis – lyg mano asmeninis vairuotojas. Dar turiu du brolius ir seserį. Aš jauniausia šeimoje. Jie jau turi savo šeimas. Bet mūsų ryšys labai stiprus, bendraujame nuolatos“, – pasakoja Vaiva.

Ir jos draugų ratas labai platus – tiek turinčių negalią, tiek sveikų. O šalia ir dar vienas gyvenimo variklis – mylimas vaikinas Robertas.

Vaiva nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą ir santykius – norisi šiek tiek privatumo. Tačiau labai nori šviesti visuomenę, garsiai sakydama, kad visiškai sveikas vaikinas gali įsimylėti neįgalią merginą. Net ir tą, kuriai kasdien reikalinga pagalba.

„Sveikas vaikinas tikrai gali išmokti slaugyti ir matyti žmogų, merginą ar moterį, o ne jos negalią“, – pabrėžia V. Dulevičiūtė.

Sveikas vyras šalia vežimėlyje sėdinčios merginos, anot Vaivos, vis dar sukelia vienokių ar kitokių reakcijų.

„Juokingiausia buvo, kai jau draugavome. Buvo ir bendrų nuotraukų, paskelbtų viešai. Atrodė, kad akivaizdu, jog laiką leidžiame kartu, o manęs vis tiek klausdavo, ar jis žino, kad aš nevaikštau ir nieko negaliu? Toks jausmas, kad būdama su juo atsistoju ir pradedu bėgioti“, – juokiasi Vaiva.

Kitas dažnai merginai užduodamas klausimas: ar jos vaikinas tikrai sveikas. Tarsi būnant neįgaliam būtų uždrausta bendrauti ir įsimylėti sveikus ir protingus žmones.

„Kažkodėl visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad neįgalus gali kurti santykius tik su neįgaliu. Esą neįgalieji neįgaliuosius gali geriausiai suprasti. Aš su tuo nesutinku. Man tiesiog sekasi sutikti žmones, kurie pirmiausia pamato sielą, o tik vėliau išorę, prie kurios geba prisiderinti“, – sako V. Dulevičiūtė.

Ir pačiai Vaivai žmogaus išvaizda nėra esminis dalykas. Ji koncentruojasi į pasaulėžiūrą, į vertybes, nes žino, kad nė vienas nesam tobulas, o išvaizda – labiausiai kintantis dalykas laiko tėkmėje.

Vaivą stebina aplinkinių požiūris į jos santykius su visiškai sveiku vaikinu Robertu. Tarsi būnant neįgaliam būtų uždrausta bendrauti ir įsimylėti sveikus ir protingus žmones.

Gali daugiau, nei negali

V. Dulevičiūtė sako, jog jai sunku būtų įvardinti savo galias. Daug maloniau, kai apie jas kalba kiti.

„Tačiau noriu tikėti, kad mano galia yra pagalba kitiems. Mano galia yra sugebėti nepastebėti savo negalios kasdieniame gyvenime, nors ji tikrai nėra nematoma. Nevaidinti, kad jos nėra, bet tiesiog prisitaikyti tiek, kad kitiems galėčiau būti pavyzdžiu. Galiu konsultuoti neįgalius vaikus auginančius tėvus įvairiais klausimais ir tikėtis, kad mano žinios, asmeninė patirtis padės tiems ypatingiems vaikams užaugti didžiais žmonėmis, nepaisant visų turimų negalių“, – kalba Vaiva.

Kai V. Dulevičiūtės kas nors paklausia, ar pagalvojanti, kas būtų, jei likimas nebūtų dovanojęs šios diagnozės, ji mėgsta pajuokauti, jog būtų tikrų tikriausia „fifa“.

„Bet tikrai žinau, kad nenoriu būti kitokia, negu esu. Nenoriu būti sveika. Galiu tik dėkoti likimui už tas gyvenimo vertybes ir pasaulėžiūrą, kurią turiu. Abejoju, ar būčiau toks laimingas žmogus, ar mokėčiau vertinti tai, ką turiu, jei būčiau sveika“, – susimąsto Vaiva.

Geriausi metai – mokykloje

Per visą gyvenimą V. Dulevičiūtė yra prisiklausiusi daugybės stereotipų apie neįgaliuosius – esą žmonėms, turintiems sunkią negalią ir dar slaugą, dirbti ar mokytis prilygsta stebuklui. Vaiva džiaugiasi, kad jai pavyko paneigti šį mitą. Ji mokėsi mokykloje, baigė buhalterinės apskaitos studijas Panevėžio kolegijoje, sėkmingai įsidarbino.

Pasak V. Dulevičiūtės, integruotis į mokyklos bendruomenę jai buvo labai paprasta, turėjo labai didelį palaikymą.

„Bendraklasiai niekada neišskyrė. Priešingai, labai mylėjo. Gražiai bendraudavome. Mokyklos laikai buvo patys geriausi metai, kurie ir padėjo suprasti, kad tikrai niekuo nesiskiriu nuo kitų. O dalykų, kurių negaliu padaryti viena, galime padaryti visi drauge“, – sako Vaiva.

Studijų metai buvo kiek sunkesni. Labai trūko aplinkos pritaikymo, bendrakursių bei akademinės bendruomenės supratimo ir tolerancijos. Tik dėl didžiulio šeimos palaikymo ir pagalbos patekti ten, kur negalėjo, Vaivai pavyko baigti studijas.

Būti laimingai

V. Dulevičiūtė – labai aktyvus žmogus. Jai patinka laisvalaikį leisti su šeima, draugais, skaityti knygas, žiūrėti filmus. Prieš visus netikėtai užklupusią COVID-19 pandemiją ir karantiną Vaiva save išbandė produktų fotomodelių rinkoje, tapo nuomonės formuotoja (influencere).

Prieš ketverius metus V. Dulevičiūtė dalyvavo socialiniame projekte „Draugystė veža“, kurio pagrindinis tikslas mažinti atskirtį tarp trinčių negalią žmonių ir jos neturinčiųjų. Tapo šio projekto nugalėtoja ir vyko į Stokholmą stebėti „Eurovizijos“ dainų konkurso gyvai. 2017 metais ji organizavo per Lietuvos miestus keliaujančią „Šypsenėlių parodą“ – Vaivai pavyko suburti komandą, kuri įamžino neįgalių vaikų šypsenas, o nuotraukas eksponavo visoje šalyje. Panevėžietė taip pat dalyvavo „Moterų bėgime“, kur su dar keturiomis moterimis įveikė 5 kilometrų trasą ir sėkmingai finišavo.

„Norisi visuomenei parodyti, kad neįgalieji yra tarp mūsų. Jie tokie patys. Galime užsiimti viskuo, kuo tik norime. O jei yra dalykų, kurių negalime daryti kaip visi, galime daryti savaip, bet ne blogiau“, – pabrėžia V. Dulevičiūtė.

Pasak Vaivos, laimė – labai individualus dalykas. Kiekvienas ją suvokia savitai. O ji pati jaučiasi laiminga kasdien tiesiog būdama čia ir dabar.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų