G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Per gyvenimą – su protėvių dainomis

Per gyvenimą – su protėvių dainomis

Folkloro ansambliai – etninės kultūros puoselėtojai.

Ištisas šeimas vienijančio aukštaitiško folkloro ir etninių tradicijų tęsėjo Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ repertuare – aukštaitiškos, daugiausia Panevėžio krašto dainos bei ratuojami šio krašto rateliai.

Ir seneliai, ir anūkai

Kad Panevėžyje liaudies dainos tebėra populiarios, jas moka ir dainuoja nuo seno iki jauno, sekmadienį pamatys visa Lietuva.

Televizijos laidoje „Duokim garo“ aukštaitiškas dainas iš visos širdies trauks panevėžiečiai – folkloro ansamblis „Raskila“.

Šalyje žinomas ansamblis – tikras Panevėžio pasididžiavimas, jau daugiau kaip trisdešimt metų dainomis, šokiais, muzika, žaidimais pasakojantis šiuolaikiniams žmonėms apie praeities gyvenimą, protėvių papročius, lūkesčius, tradicijas.

Kas geriau nei dainos, sakmės ir kitas tautosakinis paveldas gali perduoti ir parodyti tas gyvenimo ypatybes ir jausmus, kokie buvo tolimoje praeityje? Medžio dirbiniai per šimtmečius sudūlėja, molio – sudūžta, drobės sudyla – laikas negailestingas darbščiųjų rankų palikimui.

O štai dainos – tėvų vaikams, senelių anūkams dainuotos, eina ir eina iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą – vis tos pačios, nei žodžių, nei melodijų nekeičiančios.

Yra išlikusių daug darbo dainų, kurias anksčiau dainuojant, kaip sako etnomuzikos žinovė Lina Vilienė, „net lempos gesdavusios“.

Kas nori geriau pažinti praeityje puoselėtas tradicijas, papročius, dainas, šokius ir muziką, pasirengusi padėti „Raskila“.

Ir ne tik jos klausantis, koncertuose dalyvaujant, bet ir patiems į šią veiklą įsijungiant ir patiems tas dainas išgirstant, prisimenant ar naujai išmokstant, kartu su kitais dainuojant.

„Visada laukiame naujų narių – ir ne po vieną, visomis šeimomis , – sako folkloro ansamblio vadovė Lina Vilienė.

Į „Raskilos“ kolektyvą įsilieja kas tik nori, o labiausiai laukiama, kad ateinantieji atsivestų ir savuosius – žmoną, vyrą, sūnų, dukrą, tėvus.

Kaip sako L. Vilienė, tikslas jungtis šeimomis išliko nuo pat kolektyvo gyvavimo pradžios. Ir nors per visus ansamblio gyvavimo metus keitėsi kolektyvo sudėtis, tikslas jungtis šeimomis išliko.

„Raskilos“ savitos koncertinės programos kojas verčia kilnotis ne tik Lietuvoje. K. KULIKAUSKO nuotr.

„Raskilos“ savitos koncertinės programos kojas verčia kilnotis ne tik Lietuvoje. K. KULIKAUSKO nuotr.

Repeticijos „zume“

Ir pačios vadovės L. Vilienės šeima – visi raskiliečiai. Jos vyras ir abi dukros dainuoja, šoka, groja šiame ansamblyje jau daug metų – į sceną dar visai mažytės lipdavusios mergaitės užaugo kartu su „Raskila“.

Dabar abi jau studentės, bet grįžusios į Panevėžį visada stengiasi pabūti kartu su ansambliu – ir repetuoja, ir scenoje pasirodo.

„Raskiloje“ – ne viena muzikali, tautos tradicijas puoselėjanti panevėžiečių šeima: Nomeda ir Gražvidas Žeguliai, Milnora ir Linas Pšibišauskai, Aliona ir Donatas Malinauskai, Emilija Stankevičienė ir Vilius Bagdonas bei kiti.

Daugelio tų šeimų vaikai – taip pat kartu su „Raskila“. Jie gimė ir augo girdėdami liaudies dainas, visiškai natūraliai perėmė prosenelių tradicijas.

Lietuvoje nedaug kolektyvų, kurie koncertuoja su vaikais. Ne visada lengva mažylius suvaldyti, dažnai jie patys sprendžia, kada koncerte jie nori šokti, kada dainuoti, ir gali visai pakeisti per repeticijas išmoktą koncerto eigą.

„Raskilos“ vaikams puikiai sekėsi, o kai kurios jų išmonės koncertams suteikdavo papildomo žaismingumo.

Kai ansamblio vaikai paaugo, su jais pradėta dirbti atskirai – įkurtas jaunimo kolektyvas „Sierčikai“.

Kol vyresnieji rengiasi rimtiems pasirodymams, vaikai čia pat žaidžia, ruošia pamokas.

Bet tuo pat metu viską mato, girdi, mokosi. Ir kartais atrodo, kad vaikai tarsi specialiai ir nesimoko repertuaro, tačiau per koncertus jie viską žino, moka ir kartu su visais atlieka programą.

Šiuo metu „Raskiloje“ dainuoja, šoka, groja, vaidina maždaug penkiasdešimt žmonių, suaugusiųjų – kiek daugiau nei pusė. Neretai į repeticijas ir koncertus įsijungia ir seneliai.

„Visi esame kaip viena šeima, sunku ilgesniam laikui išsiskirti. Net griežčiausio karantino metu repetuodavome – tiesa, tik kompiuterio programai zumui padedant. Atstumu atitolę vieni nuo kitų, bet vis tiek kartu“, – sako ansamblio vadovė.

Nuolatinis darbas, susiklausymas, tos pačios mintys ir tikslai lėmė, kad buvo tiek daug pasiekta, pelnyta garbingų apdovanojimų. „Raskilai“, kaip geriausiam miesto folkloro ansambliui, įteiktas ir pats aukščiausias – „Aukso paukštės“ įvertinimas.

Kolektyvo kapela tapo televizijos laidos „Duokim garo“ nugalėtoja tradicinių kapelų kategorijoje.

Tradicinė „Raskilos“ kapela, kurią sudaro smuikai, armonikos, basedlė ir būgnas, griežia daugiau nei šimtą šokių bei instrumentinės muzikos kūrinių. Savo vietą kolektyvo repertuare randa ir senieji aukštaičių instrumentai: skudučiai, ragai, daudytės, kanklės.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Savojo krašto dainos

„Raskilos“ atliekamos dainos – aukštaitiškos, daugiausia Panevėžio krašto, yra tarsi savotiškas tiltas, jungiantis praeities ir dabarties kartas. Repertuarą ansamblio nariai papildė ir senaisiais lietuviškais romansais.

Ansamblio vadovė L. Viliene – etninės kultūros specialistė, apie paveldą sukaupusi daug teorinių žinių. Jai liaudies dainos žinomos ne tik iš knygų ar užrašų – ji pati ilgametė dainininkė.

Vadovė sako, kad ansamblio repertuare apie du šimtus dainų, iš jų dažniausiai dainuojamų – apie septyniasdešimt. Daug dainų užrašyta iš garsių krašto šviesuolių atminties aruodų – ne vieną seną dainą prisiminė ir padainavo Emilija Brajinskienė, Janina Bikinienė, kitos Panevėžio krašto paveldo puoselėtojos. Šviesaus atminimo šeduvietės E. Brajinskienės išmokyta daina „Tyli naktis, rami naktis, tik nerami mano širdis…“ yra tapusi savotiška „Raskilos“ vizitine kortele, jos himnu. Ansamblis dažnai atlieka savo pačių, o ir klausytojų mėgstamas dainas „Augin motinėla“, „Laisiu laisiu gromatėlą“, ir kitas skambias ir jaudinančias aukštaitiškas dainas. O vyrų labai mėgstama – „Nesižanyk, broliukai“.

Po studijų Muzikos ir teatro akademijoje Lina Vilienė į Panevėžį grįžo vedama troškimo, kad folklorinė kultūra čia irgi klestėtų. K. KULIKAUSKO nuotr.

Po studijų Muzikos ir teatro akademijoje Lina Vilienė į Panevėžį grįžo vedama troškimo, kad folklorinė kultūra čia irgi klestėtų. K. KULIKAUSKO nuotr.

Nuo dainų net lempos užgesdavo

Nors laikas bei vykstančios permainos ištrynė nemažai praeities papročių ir tradicijų, aukštaičiai išsaugojo ir ateities kartoms neša gausybę įvairiausių dainų – nuo lopšinių iki raudų.

Kiek daug švelnių, lyriškų, kartais liūdnų lietuvių liaudies dainų pasiekė mūsų dienas – tas dainas kadaise žmonės ir kasdienybėje, ir per šventes dainuodavo. O kiek prisimenama darbo dainų: ir piemenų, ir artojų, ir verpėjų, audėjų, uogautojų, derliaus nuėmėjų, ir kitokius darbus atliekančiųjų.

Yra išlikusių daug darbo dainų, kurias anksčiau dainuojant, kaip sako etnomuzikos žinovė L. Vilienė, „net lempos gesdavusios“.

O vestuvinės dainos – kiekvienai apeigai, kiekvienam papročiui skirtos, ir lyrinės, ir užstalės, ir satyrinės, verkavimai, žaidimai, šokiai. O kur dar jaunimo, meilės dainos, pasakojančios apie mergeles ir bernelius ir daugybe simbolių apipintus jų santykius.

L. Vilienė primena dar esant karo, istorines dainas, kurias dažniau moterys, ne vyrai dainuodavo – ir mylimąjį ar sūnelį į karą išleisdamos, ir jų laukdamos, besiilgėdamos, ir žinią gavusios.

Norintieji dainuoti, pačiais tikriausiais žodžiais savo jausmus išreikšti, niekada savo tautos per šimtmečius išsaugotų dainų nepritrūks.

Aukštaitiškos sutartinės užsienyje

„Raskila“ savo kūrybos kelią pradėjo įkurta Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės technologijų mokykloje.

Tuomet, 1988 metų rudenį, ansamblio narius į pirmąją repeticiją sukvietė Margarita ir Rimantas Vaičekoniai.

Nuo 1993-iųjų šešerius metus kolektyvui vadovavusi Violeta Kepalienė ir buvo gražaus „Raskilos“ vardo suteikėja – krikštamotė. O L. Vilienė kolektyvui vadovauja jau 22 metus.

Ansamblį galima sutikti ne tik Panevėžyje.

Ne vienas folkloro mėgėjas greičiausiai matė jo savitas koncertines programas: „Išjojo brolis į karužę“, „Anoj pusėj vieškelėlia“, „Nėra laimės šiam pasauly“, „Kam mane meila kankina“, ir daugelį kitų.

„Raskila“ aukštaičių tradicinę kultūrą pristatė ir užsienyje – jos koncertus matė Čekijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kt.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Galerija

Su folkloru per gyvenimą

Folkloro puoselėtoja L. Vilienė pati nuo mažens svajojo gyvenimą susieti su muzika, norėjo būti darželio muzikos vadove ar muzikos mokytoja. Pastarosios specialybės ji išvyko studijuoti į Klaipėdos konservatoriją. Tačiau sužinojusi, kad 1990 metais Muzikos ir teatro akademijoje įsikūrė Etnomuzikologijos katedra, perėjo studijuoti į Vilnių, tapo etnomuzikologijos pirmo kurso studente.

Studijuodama Muzikos ir teatro akademijoje L. Vilienė susipažino su visos Lietuvos regionų muzikine kultūra, tačiau jai vis tiek buvo ir išliko brangiausia aukštaitiškoji.

1991 metais Panevėžyje prie Kraštotyros muziejaus buvo įkurtas Etninės kultūros skyrius. Su šiuo skyriumi L. Vilienė ryšį palaikė dar studijuodama, o po kelerių metų grįžusi į gimtąjį miestą ten ir pradėjo dirbti.

„Į Panevėžį grįžau, nes norėjosi, kad tautinė folklorinė kultūra čia irgi klestėtų“, – sakė L. Vilienė.

Jos nuomone, dar ne visi lietuviai supranta ir geba didžiuotis savo folkloru.

Etnomuzikologei labai norėtųsi, jog tautiečiai suvoktų, koks ypatingas mūsų tautinis drabužis, kokios unikalios liaudies dainos, ypač sutartinės, kurios vienintelės pasaulyje yra įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Tame sąraše ir istorinis Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, Kernavės archeologinė vietovė, kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje ir kt.

Garbingą vietą pasaulinio paveldo sąraše užimančios sutartinės – lietuvių tradicinės muzikos fenomenas.

Kiek žinoma, daugiau tokio unikalaus dainavimo žanro beveik niekur kitur nėra. Nebent panašiai galima išgirsti dainuojant viename iš Ispanijos regionų.

Pasak L. Vilienės, ko gero, aukštaičių genuose užrašytas sutartinių kodas, juk jas ilgus šimtmečius giedojo mūsų prosenelės.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų