Antisovietinio pasipriešinimo dalyvių nuotraukos – archyvarų itin vertinami radiniai, nes pačių partizanų įrengtose lauko slėptuvėse jos, skirtingai nei popieriniai dokumentai, neišsilaikydavo (fotografijoje – Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės partizanai, ne vėliau kaip 1950-ieji metai). LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Pelkėse ir po žeme – kovų įrodymai

Nors po ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai pabaigos praėjo jau daug dešimtmečių, istorikai iki šių dienų dar randa slėptuvių su kovotojų už Lietuvos laisvę archyvais.

Lietuvos ypatingasis archyvas saugo didžiausią Lietuvos partizanų dokumentų kolekciją. Dauguma jų – atrasti pačiose netikėčiausiose vietose, neretai itin blogos būklės. Laiku patekusius į restauratorių rankas, šiuos dokumentus pavyko išgelbėti. Tačiau būta ne vieno atvejo, kai 1944–1953 metų kovų už laisvę liudijimai buvo atsitiktinai sunaikinti arba jiems padaryta sunkiai pataisoma žala.

Svarbu ne kur, o kas daroma

Antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, suprasdami savo misijos svarbą, visais įmanomais būdais stengėsi išsaugoti ją bylojusius dokumentus ateities kartoms. Todėl, Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojo Kęstučio Remeikos teigimu, nieko nuostabaus, kad partizanų dokumentų kolekcijoje saugoma medžiaga į archyvą suplaukė įvairiais keliais. Vieni dokumentai buvo paimti iš KGB bylų, kiti rasti 1994–1995 metais rengtų tikslinių ekspedicijų metu. O nemenka dalis aptikta visai atsitiktinai – pavyzdžiui, tiesiant kelius ar ariant laukus, – arba perduoti pavienių asmenų.

„Štai ir prieš porą metų Švenčionių rajone nauji šeimininkai remontavo nusipirktą namą ir keisdami duris už staktos rado partizanų dokumentus. Arba sykį žmogus sodino obelį ir iškasė nedidelę dėžutę, kurioje buvo keli partizanų laikraštukai“, – pasak K. Remeikos, ši konkreti dokumentų kolekcija vis dar pildosi, ir kartais netikėčiausiais būdais.

Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojo apgailestavimu, net neįmanoma žinoti, kiek apskritai aptinkama partizanų dokumentų, nes jie paklausūs. Tokių eksponatų esą geidžia turėti ne tik muziejais, bet ir privatūs kolekcininkai.

„Kiek jų iškyla į viešumą, mes bandome surinkti, – pasakoja K. Remeika. – Bet kiek tokių dokumentų nusėda kažkur, kad niekas nesužinotų, kitas klausimas.“

Didžiausią rūpestį archyvarams kelia radinių būklė, mat partizanų archyvai slėpti ne tik gyvenamuosiuose pastatuose, bet ir ūkiniuose pastatuose ar tiesiog užkasami žemėje. Sudėti į stiklinius indus, bidonus, dujokaukių ar net saldainių dėžutes, jie ten praleido dešimtmečius. Tad, sako K. Remeika, nėra taip aktualu, kieno rankose galiausiai atsiduria dokumentai, kaip svarbu, kad radėjai žinotų, ką su jais daryti.

„Šie dokumentai dažniausiai būna labai blogos fizinės būklės. Jeigu jie lieka pas privatų asmenį ar mažame muziejuje, kuris neturi finansinių galimybių restauruoti, didelė tikimybė, kad tie dokumentai po kelerių metų sutrupės“, – įspėja Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas.

Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Remeika. DELFI nuotr.

Gelbsti tik šaltis

Dažniausiai tokiomis sąlygomis pražūstanti partizanų archyvų dalis, deja, yra nuotraukos, sako K. Remeika: „Mes randame tik jų pėdsakus. Nuotraukos nė vieno radimo metu nebuvo išlikusios.“

Visas kitas radimvietės turinys iškart perduodamas restauratoriams. Dokumentai dezinfekuojami, nes paprastai būna papeliję, išvalomi, pradedami tvarkyti. Kol jie nerestauruoti, archyvarai prie jų net nesiliečia.

„Yra liūdnų faktų, kai iniciatyvūs žmonės Telšių rajone ieškojo partizanų dokumentų ir 2016 metais mums pranešė apie radinius, – pasakoja K. Remeika. – Kai nuvykome paimti, paaiškėjo, kad ir prieš tai buvo radę, tačiau iškasti iš žemės dokumentai buvo šlapi, tad pradėjo džiovinti. Kai pakaitino saulėje, popierius tiesiog pavirto dulkėmis…“

„Partizanai suprato, kad reikia archyvuoti savo kovos liudijimus, kad liktų ateities kartoms.“

K. Remeika

Nuo tada, pašnekovo teigimu, stengiamasi kuo plačiau skleisti informaciją, kaip elgtis su tokiais radiniais. Kad žmonės žinotų, jog popieriaus lapų negalima džiovinti, bandyti atskirti, bet aptikus supakuoti į maišą, padėti į šaldiklį, kokioje nors vėsioje patalpoje, ir kuo skubiau skambinti archyvo arba Kultūros paveldo departamento specialistams, kitoms atminimo saugojimo institucijoms, o jos greitai paims dokumentus.

Šaltyje, aiškina K. Remeika, popierius užsikonservuoja – tai be galo svarbu, nes ištraukus dokumentus iš natūralios, ne vieną dešimtmetį buvusios terpės, prasideda negrįžtami procesai. Ir pirmiausia pradeda irti net ne popierius, o rašalas.

„Yra tokių dokumentų, kur popierius restauruotas, geros būklės, tačiau nesimato, kas buvo užfiksuota“, – sako jis.

Pasitelkus šiuolaikines technologijas kartais pavyksta vėl išryškinti tekstą, tačiau toli gražu ne visuomet. Užtat vilties, K. Remeikos teigimu, teikia vokiečių specialistų rastas būdas sugrąžinti išblukusį tekstą specialios spinduliuotės pagalba, ateityje tapsiantis neįkainojama paspirtimi restauratoriams.

Sąlygos, kuriomis randami partizanų archyvai, verčia stebėtis, kaip restauratoriams pavyksta išsaugoti dokumentus. Nuotraukoje – Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Dariaus ir Girėno tėvūnijos štabo archyvo radymvietė. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Laikas yra dabar

Šalčiui itin trapius dokumentus patiki ir patys archyvarai. Mat tinkamai sutvarkyti panašius radinius reikia daug laiko. Pavyzdžiui, restauruoti garsiuosius Tauro apygardos partizanų dokumentus, 2016-aisiais rastus Marijampolės rajone ariamame lauke, prireikė bemaž trejų metų.

Kaip aiškina K. Remeika, užtrunka ne tik darbai, bet ir finansavimo jiems paieška. Taigi kol bus skirta lėšų restauravimui, dokumentai paprastai laikomi šaldiklyje, kad neirtų.

Laikas – pagrindinis archyvarų priešas. Todėl, pasak archyvo direktoriaus pavaduotojo, taip nuvilia partizanų dokumentus saugančių privačių asmenų požiūris, esą „dar ne laikas“ atiduoti juos į profesionalų rankas.

„To laiko kaip tik ir nėra. Kai, jų manymu, ateis laikas, nebebus ką atiduoti“, – įspėja pašnekovas.

K. Remeika pasakoja asmeniškai tuo įsitikinęs, ir ne sykį. Pačiam 2003 metais teko važiuoti į Žemaitiją pas partizanų ryšininką, saugojusį Šatrijos rinktinės dokumentus. Vos ne vos įkalbėjo atiduoti archyvą – ir, kaip paaiškėjo, pačiu laiku.

„Nes kai galų gale atnešė ryšulėlį, išskleidė, – o ten šieno krūva, šiaudų krūva. Slėpė ir skruzdėlyne, ir pastogėje, ir dar kažkur. Juos ir žiurkės apgraužė. Dar pora metų ir tebūtų likę tik skutai“, – džiaugiasi, kad pavyko tąkart išgelbėti dokumentus, archyvaras.

Kaip išsilaiko lauko sąlygomis paslėpti dokumentai, dar sunkiau prognozuoti. Mat, K. Remeikos teigimu, labai daug priklauso ne tik nuo aplinkos, bet ir nuo pačių dokumentų kokybės.

„Pavyzdžiui, rastas bidonas sandarus, tačiau ištraukus jo turinį atrodo, kad iš jo nieko neliko. O po restauracijos net aikteli iš nuostabos, kaip gerai tie dokumentai išlikę, – pasakoja. – Viskas priklauso ir nuo popieriaus, ir kaip dokumentai buvo paruošti saugoti.“

Aptikus tikėtiną partizanų archyvą, praverčia ir atsargumas. Pavyzdžiui, 2018 metais Kauno rajone girininkas rado užkastą bidoną su dokumentais, tarp kurių buvo ir granata. Tikra laimė, kad ji nesprogo.

„Matyt, bidonas buvo apsaugotas, kad atidarant sprogtų. Taip susinaikina ir dokumentai, ir bidoną atidaręs žmogus“, – archyvaro žiniomis, partizanai dažnai laikydavosi tokių saugumo instrukcijų.

2003 metais Telšių rajono gyventojas Zigmas Micevičius perdavė Lietuvos ypatingajam archyvui ilgus metus slėptus Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės dokumentus. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Greta darbo – ir kova už reputaciją

K. Remeika atviras: jiems su kolegomis neretai tenka susidurti ir su stereotipu, kad archyve dirba vien komunistai.

„Gal jis liko nuo sovietinių laikų, kai archyvai priklausė NKVD? Kad visi archyvuose yra komunistai, „raudoni“ ir nieko negalima jiems duoti? – svarsto. – Gal dėl to ir sako, kad ne laikas atiduoti dokumentus…“

Lietuvos ypatingojo archyvo specialistų darbas savaip primena loteriją: niekas nežino, kada bus aptiktas kitas antisovietinės rezistencijos istorijai svarbus radinys, ir to nenuspėsi. Būna metų, kai visai nieko naujo nerandama.

Pirmieji partizanų dokumentai atsitiktinai rasti 1999 metais Švenčionių rajone. Tiesiant kelią per mišką ekskavatorius užkliudė bidoną, iš kurio pabiro dokumentai. Pasak K. Remeikos, darbininkai juos surinko ir nuvežė į Švenčionių Nalšios muziejų. Pastarasis dokumentus vėliau perdavė archyvarams.

„Tai buvo pirmas tiesioginis didysis dokumentų gavimas“, – prisimena direktoriaus pavaduotojas.

Ypač turtingi tokių radinių buvo 2016-ieji ir 2017 metai. Pirmaisiais, kaip minėta, Marijampolės krašte ariant lauką į paviršių buvo iškeltas bidonas su daugiau nei 2 000 Lietuvos partizanų Tauro apygardos dokumentų lapų. Tai iki šiol laikoma vienu didžiausių radinių.

Pradžioje šis lobis irgi buvo patekęs į vietos muziejų. Bet, kaip dažnai būna su tokiomis įstaigomis, nesant finansinių galimybių restauruoti prastos būklės dokumentus, perduotas ekspertams sostinėje.

Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo archyvas. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Pirmas įspūdis gali klaidinti

Kalbėdamas apie partizaninio karo laikų paveldo geografiją, K. Remeika teigė ją esant itin plačią. Tiesa, kad gal kiek daugiau dokumentų aptinkama Suvalkijoje ir Žemaitijoje, tačiau galima sakyti, kad visoje šalyje.

„Net ir Vilniuje buvo tokių radinių: 2003-iaisiais žmonės nusipirko butą, ardė sieninę spintą ir už jos nugarėlės rado partizanų dokumentus. Tad jų radimo vieta nenusakoma ir neprognozuojama“, – pasakoja pašnekovas.

Visgi, pripažįsta, tikimybė rasti laisvės kovotojų archyvų kasmet mažėja. Direktoriaus pavaduotojo žiniomis, vienas paskutinių tokių radinių aptiktas šių metų vasarą Kuršėnų apylinkėse ieškant vokiečių karių kapų.

„Matėsi, kad netyčia pamesta – arba tiesiog puolimo metu pateko į pelkę. Ta dujokaukės dėžutė tarsi į žemę koja įspausta, o joje – palaidi dokumentai“, – K. Remeika.

O prieš penketą metų Marijampolės rajone aptikus bidoną iškart buvo akivaizdu, kad tai – archyvas. Dokumentai suskirstyti į ryšulėlius, kiekvienas ryšulėlis suvyniotas į laikraštį, surištas virvutėmis.

„Matėsi, kad buvo ruošta archyvuoti“, – specialistas patvirtina, kad taip dokumentai geriau išlieka, net ir laikraštis šiek tiek apsaugo popierių.

„Partizanai suprato, kad reikia archyvuoti savo kovos liudijimus, kad liktų ateities kartoms“, – neabejoja jis.

Kiekvienos rinktinės kovotojai savo archyvus stengėsi išsaugoti visais įmanomais būdais. Nuotraukoje – saugojimui paruošti Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo archyvas. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Stebuklingai surastas

K. Remeikos teigimu, daugiausia netradicinėse talpyklose aptinkama partizanų spaudos, įsakymų, įvairių buitinių kvitų ir panašiai. Jie padeda susidaryti ryškesnį vaizdą apie laisvės kovotojų kasdienybę.

Taip esą nutiko, kai Švenčionių rajone buvo rasti Tigro rinktinės dokumentai, o prie jų – ir rinktinės vado Vincento Žaliaduonio dienoraščiai.

„Buvo labai įdomu, – pasakoja K. Remeika, – nes archyve yra įsakymai, paskyrimai, bet dienoraščiuose parašyta, kodėl pasirinktas vienas ar kitas žmogus. Pavyzdžiui, vadovu nepaskirtasis turėjo problemų dėl alkoholio, o kitas buvo drąsesnis ir taip toliau. Kai lygini dokumentus ir skaitai jų sudarymo gyvenimiškas aplinkybes, labiau supranti, kas vyko ir kaip.“

„KGB irgi kažkiek prisidėjo prie partizanų dokumentinio paveldo išlikimo ir ištyrimo.“

K. Remeika

Išskirtinės svarbos partizanų dokumentai – ypač vertinami radiniai: jų irgi kartais pasitaiko. Kaip kad 2019 metų pabaigoje surastas originalus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos egzempliorius.

„Iki tol buvo žinomas tik vienintelis egzempliorius, saugotas Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamojoje byloje“, – pasakoja K. Remeika ir aiškina Deklaracijos originalų greičiausiai buvus ne vieno. Matyti iš to, jog senasis ir prieš porą metų rastasis egzemplioriai spausdinti atskirai: tekstas tas pats, tačiau yra skirtumų jo išdėstyme, naujausiame egzemplioriuje originalūs signatarų parašai.

„Tikėtina, kad tuos egzempliorius gavo kiekvienas Deklaraciją pasirašęs signataras. Turbūt turėtų ir daugiau jų būti“, – spėja archyvaras.

Lagaminas su įvairių Lietuvos partizanų dalinių dokumentais, rastas 2019 metų pabaigoje ir perduotas Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojams. Jį tvarkant buvo aptiktas dar vienas originalus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos egzempliorius. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

KGB iš po nosies

Archyvo darbuotojus taip nustebinęs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos egzempliorius juos pasiekė su didžiuliu lagaminu įvairių dokumentų, perduotų privataus fizinio asmens. Pabandę atsekti jo kelią, archyvarai susidūrė su nepaprastai įdomia istorija.

Paaiškėjo, kad minėtas asmuo tiesiog nuomojo butą, iš kurio nuomininkas pabėgo nesumokėjęs, tačiau po lova palikęs pilną dokumentų lagaminą. Šeimininkas jau norėjo jį išmesti, bet per laimingą atsitiktinumą to nepadarė – paklausė kažkieno duoto patarimo perduoti radinį archyvui.

Be Deklaracijos, lagamine buvo visų Lietuvos partizanų struktūrų dokumentų – iš viso keli tūkstančiai egzempliorių.

„Pagal kai kuriuos požymius nustatėme, kad jie buvo pavogti iš Lietuvos SSR Mokslų Akademijos Istorijos instituto archyviniams dokumentams skelbti redakcijos, – pasakoja K. Remeika. – Sovietų valdžia bandė dergti partizanus – kaip vadino, „buržuazinius nacionalistus“, ir septintajame aštuntajame dešimtmečiuose leido dokumentų rinkinius, neva bylojančius apie jų nusikaltimus.“

Tokia leidyba kaip tik ir užsiėmė minėta redakcija: KGB iš partizanų bylų išrinkdavo dokumentus ir perduodavo skelbti.

„Žmogus, dirbęs toje redakcijoje, vogė dokumentus ir juos kaupė. Galų gale po beveik 50 metų tie dokumentai sugrįžo atgal į archyvą, nes mes esame įsikūrę tose pačiose KGB archyvo patalpose“, – sako Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas.

Kaip vogtus dokumentus pavyko išsaugoti ir kur, deja, lieka paslaptis. Kaip ir archyvarų darbą lydinti sėkmė.

„Kartais archyvas sulaukia pasiūlymų pirkti dokumentus, – neslepia K. Remeika. – Mes, aišku, bandome užmegzti ryšį, bet buvo pora atvejų, kai siūlytojas dingo. Šie dokumentai rinkoje paklausūs… Juos dažnai pardavinėja.“

Direktoriaus pavaduotojo spėjimu, privačioje aplinkoje klaidžioja nemažai Lietuvos partizanų dokumentinio palikimo. Tačiau archyvas laikosi praktikos pirkti tik legaliu būdu – tokiu kaip paveldėjimas – įsigytus dokumentus. O rastųjų privengia – nebent būtų siūlomi dovanai, – kad nepaskatintų jų medžioklės.

2019-aisiai rastas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos egzempliorius. LIETUVOS YPATINGOJO ARCHYVO nuotr.

Įrodymai tapo istorija

Dalis partizanų dokumentų vis dar tebesaugomi KGB bylose – visų išrinkti ir perduoti archyvui nespėta. Į kagėbistų rankas jie pateko įvairiais keliais: buvo paimti suėmimų metu, šturmuojant bunkerius. Arba, primena K. Remeika, kaip partizanų vado, generolo J. Žemaičio-Vytauto atveju: sykį susidūręs kelyje su stribais, pats spėjo pabėgti, tačiau kartu gabentas archyvas taip ir liko vežime, taigi pateko į saugumo rankas.

„Situacijų būdavo visokių, – pakartoja vienas archyvo vadovų. – Bet turbūt dažniausiai dokumentai būdavo paimami sulaikant žmogų – kaip liudijantys antisovietinę veiklą. Paprastai juos prijungdavo prie baudžiamosios bylos kaip kaltę pagrindžiantį daiktinį įrodymą. Todėl daug tokių dokumentų išliko.“

Ypač vertingos saugumiečių archyvuose išsaugotos nuotraukos. Kaip minėta, partizanų slėptuvėse jos sunykdavo pirmosios. Tiesa, fotografijas saugojo ir rezistencijos dalyvių giminaičiai, tačiau jie, pasak K. Remeikos, paprastai atpažįsta tik savo artimuosius, o kitų nuotraukose įamžintų žmonių – ne.

Dar sunkiau identifikuoti nesusijusių asmenų senų sodybų palėpėse ir įsigytų būstų sienose randamas fotografijas. O nuotraukos iš KGB archyvų visos sužymėtos, sunumeruotos ir, galima sakyti, kiekvieno jose pavaizduoto asmens nurodytas vardas ir pavardė. Tokia sistema leido nesunkiai identifikuoti tą patį partizaną ir kitose nuotraukose.

„Tad KGB irgi kažkiek prisidėjo prie partizanų dokumentinio paveldo išlikimo ir ištyrimo“, – pripažįsta K. Remeika.

Bet svarbiausia, pašnekovo teigimu, jog partizanų dokumentai atsveria KGB melą – ypač skaičiuojant vienos ir kitos pusės aukas (sovietai savąsias tradiciškai pamažindavo, jei išvis pripažindavo, o „banditų“ patirtus nuostolius išpūsdavo). Sulyginus sovietų saugumo ir rezistencijos dalyvių kauptą informaciją, galima, anot K. Remeikos, pagaliau išvysti tikrąjį vaizdą to, kas vyko 1944–1953 metų Lietuvoje.

Tauro apygardos Vytauto rinktinės štabo archyvo dokumentai LYA nuotr.

Pavyzdinė raštvedyba

Lietuvos ypatingojo archyvo direktoriaus pavaduotojas sako, kad bene labiausiai jį asmeniškai nustebinusi tos tikrovės dalelė buvo pavyzdinė tvarka, kurios laikėsi miško broliai tvarkydami savo dokumentus. Neapskaityta nelikdavo nė menkiausia smulkmena: net jeigu iš gyventojų paimdavo maisto produktų, duodavo kvitus, kuriuose surašydavo, ką paėmė.

„Yra net toks sakinys, kad atkūrus nepriklausomybę, bus viskas grąžinta“, – sako K. Remeika.

Kruopštus net kasdienių buitinių dalykų dokumentavimas buvo labai svarbus įrodymas, kad kova su okupantais vyksta, kad sovietų užgrobta Lietuva nesusitaikė ir nepasiduoda. Todėl net buvo atšauktas pradinis partizanų vadovybės draudimas kovotojams fotografuotis.

„Sovietų valdžia skelbė, kad jokia kova nevyksta, kad partizanai – banditai, vokiečių pakalikai ir taip toliau, – primena K. Remeika. – Kad jie apie jokią laisvę nekalba – tik plėšia ir žudo taikius gyventojus.“

Tad partizanai, anot archyvaro, greitai suprato, kad reikia įrodymų, jog kovojama už tėvynės laisvę, ir pakluso nurodymui dokumentuoti viską.

K. Remeikos teigimu, partizanai net bandė savo dokumentus bei nuotraukas išvežti ir į Vakarus, kad liktų kovos įrodymų.

„Be to, didžioji dalis partizanų vadų buvo Lietuvos kariuomenės karininkai, o tarpukario Lietuvos kariuomenėje raštvedyba buvo labai sutvarkyta“, – priduria K. Remeikia, kad yra ir registracijos žurnalai, kiekvienas dokumentas datuotas, turi adresatą, dokumentai sunumeruoti. Viskas buvo daroma pavyzdingai, ypač iki 1950 metų, kai dar buvo didesni partizanų junginiai. Daryti ir dokumentų nuorašai, nuorašų nuorašai.