-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Balandžio 28-ąją – žymiosios tautodailininkės, lietuvių liaudies tapytojos primityvistės Monikos Bičiūnienės 110-osios gimimo metinės. Jeigu ne karantinas, užvėręs kultūros įstaigas ilgam mėnesiui, ši data, be abejo, būtų gražiai paminėta ne tik sostinėje, bet ir tapytojos gimtajame Rokiškio rajone.
Prisiminti ypatingą savojo krašto dukterį, dar kartą pasižvalgyti po jos teptuko įamžintą pasaulį būtų pakvietęs ir Rokiškio muziejus. Kaip sako jo direktorė Nijolė Šniokienė, didžiulės pagarbos verta ši talentinga moteris, savo kūryba visiems atvėrusi nepaprastą galimybių, atradimų ir išsipildymų pasaulį.
Prisimename, kaip prieš dešimtmetį buvo gražiai minėtas šimtasis M. Bičiūnienės gimtadienis. Iki jo pati tautodailininkė neišgyveno vos pusmečio – Amžinybės buvo pašaukta jau sulaukusi 99.
M. Bičiūnienės 100-osioms gimimo metinėms Rokiškio krašto muziejuje surengta didžiulė jos tapybos darbų paroda, išleistas renginių katalogas „Nuo dūminės gryčiutės iki Gugenheimo muziejaus“, surengtas tapytojų pleneras. Pandėlyje, į kurį M. Bičiūnienė gimus sūnui – būsimam tapytojui Rimui Bičiūnui – persikėlė ir gyveno ilgus metus, atidengtas jai skirtas skulptoriaus Almanto Sriubiškio koplytstulpis.
O štai savo 90-metį viena ryškiausių ir įdomiausių Lietuvos liaudies menininkių, dar vadinamos naiviosios dailės atstovė M. Bičiūniene pasitiko pilna energijos ir dar žadėdama daug ką nutapyti.
Ta proga daug kur buvo surengtos dėmesio sulaukusios jos darbų parodos.
Pandėlyje tautodailininkė gyveno iki pensijos, paskui persikėlė į Vilnių. Tačiau gimtasis kraštas M. Bičiūnienei visada buvo labai svarbus ir ryšys su juo nenutrūko.
Gyvendama Vilniuje, ji visada labai džiaugdavosi, kai aplankydavo rokiškėnai muziejininkai. Ir savo kūrybos dvasia išliko ištikima gimtajam Rokiškio kraštui – jo gamtai, žmonėms, vaizdams.
Rokiškio krašto muziejus turi sukaupęs daug medžiagos apie garsiąja kraštietę, saugo gausią jos paveikslų kolekciją. Didžiąją jos dalį muziejui padovanojo menininkės sūnus dailininkas R. Bičiūnas.
Tautodailininkė yra nutapiusi ir paties dvare įsikūrusio Rokiškio krašto muziejaus pastatą bei jo aplinką. Pamačius šį bei kitus M. Bičiūnienės tapytus paveikslus norisi dar ir dar kartą į juos pažvelgti, atrasti naujų detalių ir kuo ilgiau pabūti tame lyg ir gerai pažįstamame, įprastame, bet kartu ir visai kitokiame – šviesiame ir gerame gyvenime.
M. Bičiūnienė netapė jokių didingų įvykių, nekūrė pakylėtų siužetų, nepateikinėjo užslėptų prasmių. Jos paveikslai apie tai, ką matė akys ir ką suvokė siela.
„Man patinka piešti. Jei nepatiktų – nepieščiau. Miego nenorėdama, gulėdama, sugalvoju, o kitą dieną nupiešiu“, – yra sakiusi liaudies dailininkė.
Apie šiltą paprastumą kalba ir jos paveikslų pavadinimai „Mano kiemas“, „Darbas laukuose“, „Pavasario darbai“, „Kaimo darbai“, „Vakaruška seklyčioje“, „Kaimiškos vestuvės“, „Mano šeima“. Viskas pavaizduota taip, kaip buvo gyvenime – su visomis detalėmis, smulkmenomis, ryškiomis spalvomis, įdomiais pastebėjimais.
Įsikūrusi mieste, M. Bičiūnienė tapė naują savo gyvenimo vietą – daugiabučius namus, troleibusų stoteles, gatvę ir žmones joje. Tokius, kokius matė.
Ji mėgo piešti ir gėles – pamerktos ąsočiuose, puodynėse, pačių įvairiausių spalvų ir rūšių gėlės tiesiog skleidžia tikrąjį savo grožį.
Tapė ji ir portretus – muziejaus direktoriaus, gydytojos, anūkės, kitų žmonių, taip pat savo pačios autoportretus. „Aš pati“, – taip pavadino vieną iš jų.
Rokiškio krašto muziejaus direktorės N. Šniokienės teigimu, M. Bičiūnienė, kaip niekas kitas, sukūrė nepaprastai gyvą ir spalvingą kaimo vaizdą. Menotyrininkai net įžvelgė, kad pagal jos paveikslus galima studijuoti šiaurės etnografinio sodžiaus kultūrą.
„Pasakodama apie jai gerai pažįstamą kaimą, jo žmones, gėles ir gyvulėlius, žmogaus rankų šilumą išsaugojusį daiktų pasaulį, dailininkė, atrodo, matė jį tarsi žemės rojų“, – taip šią tautodailininkę apibūdina menotyrininkė Nijolė Tumėnienė.
Tokius nepaprastus vaizdus drobėje kūrusios tapytojos biografija paprasta, kaip tūkstančių to meto Lietuvos kaimo moterų.
Gimė Rokiškio apskrityje, Baublių kaime žvejo ir audėjos šeimoje. Didelė šeima vertėsi sunkiai, mergaitė ganė gyvulius, paaugusi tarnavo pas ūkininkus, mokėsi siūti.
Mokslų neturtingų šeimų vaikams nelabai tekdavo ragauti. Tad ji tik šiek tiek mokėsi pirmose pradinės mokyklos klasėse, vėliau, skaitydama laikraščius, pati išmoko skaityti ir rašyti. Ištekėjusi už kaimo siuvėjo, kartu su vyru siuvo drabužius.
1945 metais gimus sūnui, šeima apsigyveno Pandėlyje. Ten, be namų ruošos, būsimoji tapytoja dirbo įvairius darbus: mokykloje – valytoja, teisme – kurjere, internate – naktine budėtoja.
Bet vienas įvykis pakeitė jos gyvenimą. Sūnui įstojus į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, M. Bičiūnienė, pamačiusi, kaip jis piešia, nutarė ir pati pabandyti. Taip ir padarė.
„Kai tapydavau, uždangstydavau langus, užkabindavau duris, nenorėjau, kad mane pamatę pandėliečiai manytų, jog iš galvos išsikrausčiau“, – vėliau pasakojo ji.
Vienas pirmųjų piešinių – dūminė pirkia, kurioje prabėgo pačios vaikystė. Pamatęs mamos darbus, sūnus pradėjo skatinti ir daugiau tapyti, parūpino teptukų, dažų, drobės.
„Kai tapau, viską jaučiu – ką kur dėti, kokią spalvą parinkti. Aš ir pasikalbu su tuo paveikslu. Kai imu teptuku tepti, pats paveikslas rodo, ko reikia. Daug daug visko mėgstu pridrėbti. Man vietos trūksta. Tapau iš atminties. Dažniausiai – savo kaimą, jo žmones. Viską prisimenu, iš naujo išgyvenu. Stengiuosi paveiksluose atkurti tai, kas man patiko, kas brangu, tai, ką matau ir užsimerkusi“, – taip apie savo kūrybą yra pasakojusi tautodailininkė.
Pirmąjį darbą „Mano gryčiutė“, vaizduojantį dūminę pirkią, kurioje dailininkė gimė ir augo, M. Bičiūnienė nutapė apie 1960-uosius metus.
Kūrybos džiaugsmą pažinusi, talentą atskleidusi ir pašaukimą suradusi moteris buvo sulaukusi jau kiek daugiau nei penkiasdešimties. Bet lemtis jai dovanojo dar gerus keturis dešimtmečius, per kuriuos nutapyta tūkstančiai paveikslų, pasklidusių ne tik po parodas, muziejus, bet ir privačias kolekcijas.
Ir labai garbaus amžiaus būdama tautodailininkė kūrybos neatsisakė, tačiau dirbo nebe su aliejiniais dažais, o su pastelėm.
Dabartiniu sudėtingu gyvenimo laikotarpiu labai tinka dar kartą pažvelgti į M. Bičiūnienės tapytus paveikslus ir suprasti, koks gražus ir prasmingas gali būti kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Tik svarbų jį pamatyti.
Daug apie šios moters kūrybą galima sužinoti iš knygos-albume „Monika Bičiūnienė“.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos fondo 2004 metais išleistą knygą sudarė Rimas Bičiūnas, įvadinio straipsnio autorė Marija Kuodienė.
Ji rašo: „M. Bičiūnienė yra įdomiausia lietuvių primityvios tapybos kūrėja. Jos kūryba formavosi veikiama turtingos pačios meninės prigimties, išsiskiria natūralia raida ir vientisumu. Savamokslės menininkės paveikslai pasižymi giliu individualumu, savitu primityvumu, originalumu bei nepakartojamumu. Ji yra viena iš nedaugelio kūrėjų, kurių plastinė raiška neperimama. Kūrybinė aistra, atvirumas, primityvi, paprasta ir spontaniška, gyva ir veržli meninė kalba sieja M. Bičiūnienę tiek su savo krašto, tiek su pasaulio primityvaus meno atstovais.“
O pati tautodailininkė M. Bičiūnienė apie tapybai skiriamą savo laiką yra pasakojusi taip:. „Visas bėdas užmirštu, viską. Kartą uždėjau puodą virt. Dar laiko yra, kol jis užvirs, patapysiu, tokios geros mintys. Tik jaučiu, kad jau pilna visur dūmų. Prieinu, viskas išbėgę, tai nuo to karto tik dideliam puode valgį verdu. Kad ir nedaug, bet dideliam. Žinau, kad neišbėgs.“
M. Bičiūnienė nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Surengta apie 30 personalinių kūrybos parodų ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje: Indijoje, Suomijoje. Jos kūriniai pelnė pripažinimą, eksponuoti lietuvių liaudies meno parodose kitose šalyse (Anglijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Rusijoje).
Tapytoja apdovanota Pauliaus Galaunės premija.
2000 metais M. Bičiūnienei suteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardas.
Dailininkės kūriniai reprodukuoti „Pasaulio naiviojo meno enciklopedijoje“, išleistoje Belgrade (1985). Platesnis pripažinimas atėjo 1966 metais, kai Vilniuje, Respublikinėje bibliotekoje, surengta pirmoji M. Bičiūnienės tapybos kūrinių paroda. Toje parodoje menininkė eksponavo 37 kūrinius, tarp jų ir tą pirmąjį paveikslą „Mano gryčiutė“.
Savamokslė tapytoja, teptuką į rankas paėmusi jau įkopusi į šeštą dešimtį, M. Bičiūnienė sukaupė didžiulį tapybos palikimą, kuris saugomas Lietuvos dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Rokiškio krašto muziejuje ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos fonde.
Rokiškio krašto muziejaus nuotr.
