I. Mamos altruizmui įprasminti I. Zabulionytė jos kandidatūrą buvo pasiūliusi į nacionalinius apdovanojimus „Lietuvos garbė“. Tačiau šis apdovanojimas po daug metų pateko jau į pačios Irmos rankas.

Paveldėta misija – nepraeiti pro šalį

Paveldėta misija – nepraeiti pro šalį

Panevėžietė Irma Zabulionytė kažkada labai troško savo mamai Marijai Zabulionienei įteikti kasmet kovo 11-ąją rengiamų nacionalinių apdovanojimų „Lietuvos garbė“ statulėlę už jos ilgametę pagalbą vargstantiesiems. Šiandien tokią regaliją rankose laiko dukra, kuri ir tęsia kilnią prieš šešerius metus mirusios mamos misiją.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena jaudina kiekvieno lietuvio širdį. Tačiau taip, kaip Kovo 11-ąją šiemet jaudinosi I. Zabulionytė, retam tenka pasijusti. Ne vieną padėką, nominaciją iki šiol savam mieste už pagalbą skurstančiam, vargstančiam, nelaimingam žmogui gavusi Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus direktorė trečiadienio vakarą pirmą kartą sekant televizijos kameroms stovėjo Lietuvos garbės apdovanojimų scenoje. Šis renginys, stebint visai Lietuvai, vyksta jau penkiolika metų.

39-erių Irma „SOS vaikai“ agentūros Panevėžio skyriuje pluša nuo 2014-ųjų. Šios nevyriausybinės organizacijos veiklą ji matė ir šalia jos gyveno kur kas seniau. 2002 metais įkūrusi Panevėžio šeimos namus M. Zabulionienė čia kiekvieną dieną pas pagalbos stokojančiuosius skubėdavo užvėrusi savo kabineto duris Panevėžio poliklinikoje.

„Aš iki šiol nesuprantu, kaip ji viską spėdavo: darbas poliklinikoje, čia, Šeimos namuose, vakarais projektai ir dar mes bei visi buities rūpesčiai namuose. Ji tikriausiai kokias niekam nežinomas laiko duobes turėdavo“, – stebisi I. Zabulionytė, kalbėdama apie mamą.

Lemtingas sutapimas

M. Zabulionienė po sunkios ligos šį pasaulį paliko prieš šešerius metus. Prieš mirtį moteris lyg nujausdama dar spėjo dukrai perduoti tai, kas jai buvo itin svarbu.

„Dirbau „Sekundės“ redakcijoje, paskui išvažiavau savanoriauti į pietų Italiją metams su Europos savanorių tarnyba. Teko organizuoti renginius jaunimui, neįgaliesiems, priklausomybių kamuojamiems asmenims, vesti anglų kalbos kursus, seminarus, konsultuoti. Ši veikla mane išmokė savarankiškumo, kurio labai greitai prireikė“, – prisimena Irma.

I. Zabulionytė iš patirties žino, kad nereikia savęs gailėti ir prisiskirti aukos vaidmens. Nuo gimimo pati būdama neįgali, nuo mažens išmoko savo ligai pasakyti „ne“.

Grįžusi iš emigracijos, ji dar bandė savęs ieškoti kituose darbuose, bet vieną dieną išgirdo mamos prašymą padėti ir padirbėti konsultante Panevėžio šeimos namuose Specializuotos pagalbos centre.

„Darbas organizacijoje ir jos užkulisiai man nebuvo visiškai svetima sritis: matydavau mamą rašančią projektus, padėdavau pati juos rengti. Bet tada nelabai norėjau ateiti, ketinau save išbandyti kur nors kitur. O kai galiausiai sutikau, pačią pirmą darbo dieną mamą išvežė į ligoninę“, – prisimindama skaudžius praeities išgyvenimus šeimoje, Irma ir dabar sunkiai tvardo ašaras.

Tebeplaukia padėkos mamai

Taip su pirma darbo diena dukra stačia galva įkrito į mamos visuomeninį gyvenimą. Beveik metus M. Zabulionienė dukrą mokė, kaip padėti žmonėms ir tęsti jos pradėtą misiją. Likus mėnesiui iki mamos mirties, Irma visiškai perėmė jos pareigas ir tapo agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadove.

„Kai jau tapo aišku, kad skaudi lemtis čia pat, sukvietėme organizacijos narius, bendradarbius, partnerius, miesto valdžios atstovus mamai pagerbti. Nors mūsų šeimoje visą laiką vertinamas kuklumas ir atlygio už gerus darbus niekas nelaukia, norėjau, kad žmogus padėką už nuopelnus išgirstų gyvas būdamas“, – sako I. Zabulionytė.

Mamos altruizmui įprasminti jos kandidatūrą Irma buvo pasiūliusi ir į nacionalinius apdovanojimus „Lietuvos garbė“. Tačiau toks apdovanojimas po daug metų pateko jau į jos pačios rankas.

„Kaip mūsų organizaciją įvardino į apdovanojimus pasiūliusi Panevėžio miesto savivaldybė, esame didžiausias nevyriausybinis socialinis pagalbininkas mieste. O aš iki šiol kiekvieną dieną girdžiu padėkas mamai, kuri kažkam kažkada padėjo“, – sako Irma ir jaučiasi esanti įpareigota būti atsakinga už kiekvieną prašantį pagalbos.

Padėti patekusiesiems į bėdą, atstumtiesiems, patyrusiesiems skriaudą ir neteisybę I. Zabulionytei nėra našta. Gailestis ir empatija – jos asmenybės dalis.

„Nemoku abejingai praeiti net pro gatvėje pargriuvusį žmogų. Jei kiti sakys, kad guli girtuoklis, pati jo nepakelsiu, bet tuoj pat surasiu pagalbą, kas tai padarys. Mūsų šeimoje visi tokie: ir tėtis, ir brolis, jie nuolat padeda“, – sako širdies gerumu garsėjanti panevėžietė.

Darbas be valandų

O veiklos Panevėžio šeimos namuose tikrai labai daug ir darbų mastai vis dar auga. Šiandien čia veikia Moterų krizių centras, labdaros valgykla, Paramos šeimai tarnyba, Vaikų dienos centras ir Specializuotos pagalbos centras visos apskrities gyventojams. Tik pastarieji du projektai finansuojami iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, o visa kita – iš gerų žmonių paramos.
Agentūros „SOS vaikai“ patalpose Rožių gatvėje kas dieną vidutiniškai apsilanko daugiau nei 60 pagalbos prašančių žmonių. Irmos telefonas netyla nei savaitgaliais, nei naktimis. Jos šaukiasi tiek vaikų teisių apsaugos specialistai, tiek policija ir kitos valstybinės tarnybos, tiek eiliniai į bėdą patekę žmonės.

„Ribos tarp mano darbo ir asmeninio gyvenimo nebelieka. Paprastai namo išeinu apie 22 valandą. Jei kabinetą palieku 17 valandą, kaip visi, mūsų gyventojai sako „Direktorė išėjo anksčiau“, – šypsosi I. Zabulionytė, o viso pokalbio metu jos telefonas tiesiog dega nuo skambučių.

Ji pati dirba tik ketvirtadaliu etato, o metų pradžioje, kaip ir dar 25 jos darbuotojai, tampa savanore.

„Mūsų veiklai labai stinga stabilumo, tai ir sunkiausia. Kiekvienais metais gruodžio 31-ąją visus atleidžiame ir einame švęsti Naujųjų į visišką nežinią. Sausį dirbame kaip savanoriai, kol vėl pasiekia koks nors finansavimas“, – pasakoja Irma.

Ir vis tiek ji tvirtina, jog ne finansavimas yra svarbiausia.

„Stengiamės pinigais savo darbo nematuoti – geriausias atlygis yra dar vienas laimingas žmogus“, – patikina I. Zabulionytė, besdama pirštu į labdaringos valgyklos darbuotojas, kurios be jokio atlygio maistu alkstančius panevėžiečius aprūpina nuo pat organizacijos susikūrimo.

Gyvenimas verda

Panevėžio šeimos namuose didžioji dalis darbštuolių – savanoriai. Jie padeda moterims Krizių centre. Dabar čia gyvena penkios mamos su atžalomis.

„Pas mus moterys pakliūva po smurto artimoje aplinkoje, rizikuodamos netekti vaikų dėl jiems gresiančio pavojaus. Būna, pragyvena kelias savaites, o kitos – ir kelis mėnesius“, – pasakoja I. Zabulionytė.

Krizių centrams, anot jos, seniau išsilaikyti būdavo lengviau, kai pasiekdavo jiems skirtas finansavimas pagal tam tikrą tokių įstaigų išlaikymo programą. Tačiau keleri metai lėšų nebėra ir daugelis centrų šalyje net užsidarė.

Juoko ir triukšmo į šiuos namus įneša Vaikų dienos centro lankytojai, o jų dabar 25.

„Karaokės koncertų, keramikos ir kitų užsiėmimų jiems prigalvojame. Nuo pietų dar kiek ramiau pas mus, o vėliau čia gyvenimas tiesiog verda“, – pasakoja I. Zabulionytė.

Dar per pusšimtį vargstančiųjų kasdien per pietus užplūsta organizacijos valgyklą.

„Būna ir jaunų, ir senų, ir moterų, ir vyrų. Atsimenu iš įkalinimo įstaigos grįžusį jauną vyrą. Jis susirado darbą ir norėjo grįžti į normalų gyvenimą. Bet įsidarbinti galėjo tik po kelių savaičių, tad apsigyveno nakvynės namuose ir pietavo pas mus. Džiaugiamės, kad žmogus pats kabinasi į gyvenimą, nebenori vogti, nusikalsti“, – pasakoja Irma.

Neprisiimti aukos vaidmens

Visgi vien savanorių ir net pačių gailestingiausių pagalbininkų, pasak I. Zabulionytės, tokioje misijoje neužtenka – reikia ir paties žmogaus noro, iniciatyvos. Todėl Panevėžio šeimos namai griežtai atsisako priimti išgėrusius, prašo lankytojų laikytis bent elementarios higienos ir mandagumo. Kai kam tokie reikalavimai nepatinka.

Irma iš patirties žino, kad nereikia savęs gailėti ir prisiskirti aukos vaidmens. Nuo gimimo pati būdama neįgali, nuo mažens išmoko savo ligai pasakyti „ne“.

„Mane gyvenimas nuolat grūdina, net ir mamos perduota misija tapo iššūkiu – per naktis sėdžiu, jei kažko negaliu padaryti, išmokti, įveikti. O jei dar kas pasako, jog tai ne man – tada žūtbūt pasiekiu tikslą“, – stiprybės ir kantrybės savo pavyzdžiu Šeimos namų lankytojus moko vadovė.

Savo darbuotojams ir savanoriams direktorė stengiasi išlikti supratinga ir draugiška. Tačiau kiekvienas vadovas turi pareigą, kad organizacijoje nekiltų nesklandumų.

„Šiame mūšyje aš viena – ne karys. Mes esame komanda ir dirbame kaip komanda, todėl ir tas nacionalinis apdovanojimas ne tik vadovui, bet visam kolektyvui“, – šypsosi I. Zabulionytė.

Komentarai

  • Irmute, žavimės Jumis, mylime Jus, gerbiame Jus!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų