P. Židonio nuotr.

Paveiksluose sapnų atspindžiai

Jaunosios kartos menininkė panevėžietė Urtė Pirugytė gimtajame mieste pristato sapnų pasaulio vaizdinių padiktuotą tapybos darbų parodą „Kai užmerki akis“.

„Sapnai yra didelė mūsų gyvenimo dalis. Kai kurie atspindi didžiausias baimes, nusivylimus, kai kurie – džiaugsmus ir giliausius troškimus. Kad ir kokie nerealistiški būtų pasąmonės vaizdiniai, kiekvienas turi potekstę ir ženklų, susijusių su kasdienybe“, – sako tapytoja.

Parodas Urtė pradėjo rengti dar 2022 metais. Debiutinė taip pat įvyko Panevėžyje – miesto kultūros centre.

Šiuo metu Senamiesčio galerijoje eksponuojama „Kai užmerki akis“ iš dalies yra jau įvykusių U. Pirugytės personalinių parodų tęsinys. Nuo priklausomybių ir savęs ieškojimo temų ji palaipsniui pereina prie sapnų pasaulio.

Šios temos, anot Urtės, labai individualios ir kiekvieno suprantamos skirtingai.

Todėl, autorės nuomone, natūralu, kad kiekvienas parodos lankytojas savaip interpretuos tai, ką iš savo sapnų ji perkėlė į paveikslus. Regis, nuo realybės gerokai nutolę fantastiniai vaizdiniai kalba apie tai, ką miegant mums bando pakuždėti pasąmonė.

Menininkė pasakoja dar vaikystėje nuolat piešdavusi, taškydavusi dažus – stalčiai būdavo tiesiog sklidini įvairių darbelių.

Urtė dėkinga tėvams, skatinusiems dukrą piešti ir galiausiai išleidusiems į Panevėžio dailės mokyklą, kur talentingai mergaitei atsivėrė meno pasaulis.

Ir namuose ją supo meniška aplinka. Pasak Urtės, jos mama yra labai kūrybiškos sielos: užsiima rankdarbiais ir susigalvoja įvairiausių veiklų.

„Manau, jog tai ir mane paskatino savęs nevaržyti“, – svarsto U. Pirugytė.

Tačiau po Dailės mokykloje praleisto etapo buvo pertrauka.

„Iš naujo kūrybą ir tapybą atradau per karantiną. Jaučiausi kaip visai kitas žmogus, net teptuką rankose jaučiau kitaip, viskas buvo daug mieliau“, – prisimena jaunoji dailininkė.

Naujausiuose tapybos darbuose U. Pirugytė gilinasi į sapnų pasaulį, į vaizdinius, kuriuos tarsi savotiškus laiškus siunčia pasąmonė. P. Židonio nuotr.

Vieta eksperimentams

Dabar U. Pirugytė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje. Tad jos prioritetas yra studijos bei jų baigiamasis darbas, kuris išties daug atima.

„Susitelkimas ties juo labiausiai ir džiugina. Iššūkis yra dirbti prie vieno projekto tiek laiko, ieškoti geriausių sprendimų, gilintis į teoriją, paremiant praktika, tai man kelia didelį susidomėjimą“, – sako Urtė.

Dar besimokydama Kazimiero Paltaroko gimnazijoje U. Pirugytė jau žinojo, kad ateitį nori sieti su menine veikla – tik teko apgalvoti, kuri specialybė labiausiai traukia.

„Studijos leido į savo kūrybą įtraukti daugiau skirtingų technikų, išdrįsau eksperimentuoti. Taip pat kiekvieną dieną būnant menininkų apsuptyje jaučiuosi labiau suprasta, įvertinta, galiu drąsiai paprašyti patarimo“, – džiaugiasi Urtė.

Senamiesčio galerijoje eksponuojama „Kai užmerki akis“ iš dalies yra jau įvykusių U. Pirugytės personalinių parodų tęsinys. P. Židonio nuotr.

Menas iš atliekų

Menininkė svarsto, kad turbūt nėra nė vienos dienos, kad ji nekurtų. Mintys visada sukasi apie tai, ką norėtų ir galėtų padaryti. Kartais tos mintys lieka tik galvoje.

„Be kūrybos dienos man atrodytų labai nuobodžios ir pilkos“, – šypteli pašnekovė.

Savo kūryboje U. Pirugytė mėgsta naudoti įvairias technikas – tapyba tik maža dalis to, ką ji daro. O šiuo metu menininkė užsiima gana keista veikla – renka šiukšles, kurios jos rankose galiausiai pavirs meno kūriniais – skulptūromis.

Šiuo projektu ji nori atkreipti žiūrovų dėmesį į gamtos taršos, plastiko naudojimo problemą. Viliasi, kad savo darbais pavyks paskatinti visuomenę susimąstyti apie perteklinio vartojimo pasekmes sau bei aplinkai.

„Mano braižas smarkiai kinta dėl technikų, kurias naudoju. O skirtingomis technikomis nagrinėju gana skirtingas temas. Sakyčiau, vis dar vyksta savęs paieškos, o gal niekada iš jų ir neišbrisiu, nes taip smagu išmėginti bei atrasti ką nors naujo“, – svarsto menininkė.

Kartais nauja kūrybinė idėja U. Pirugytę pasiveja netikėtai ir nepavyksta nurimti, kol jos neišpildo. O kartais, prisipažįsta Urtė, jaučiasi įsprausta į kampą ir tenka imtis priemonių – išeiti pasivaikščioti, pavartyti eskizų knygutę ar ieškoti įkvėpimo kitų menininkų darbuose, kol kokia netikėta detalė ima ir užkabina.

U. Pirugytė. P. Židonio nuotr.

Svajonė – kurti ir keliauti

Sostinėje studijuojanti U. Pirugytė stengiasi bent kartą per mėnesį sugrįžti į gimtąjį miestą ilgesniam laikui.

„Ne tik dėl šeimos, keleto užsilikusių draugų, bet ir dėl ilgesio, kuris apima vaikštant Panevėžio gatvėmis“, – pripažįsta Urtė.

Atokvėpio nuo didmiesčio diktuojamo beprotiško ritmo panevėžietė ieško gamtoje. Jai patinka pasivaikščioti po mišką, pasivažinėti dviračiu ar paplaukioti.

Gamtos prieglobstyje kyla ir naujos idėjos, ir planai.

„Didžiausia mano svajonė – kiek įmanoma daugiau keliauti, susipažinti su įvairiomis kultūromis bei kraštovaizdžiais. O jei pavyktų keliauti kartu su savo kūryba, ją parodyti svetur, būtų išvis nuostabu“, – sako U. Pirugytė.