Paukščių rojuje ir viešnios iš raudonosios knygos

Įstabiu grožiu – meilės šokius šokančiomis gulbėmis – Lietuvoje išgarsėjusio Liberiškio kaimo gyventojai susirūpinę: kas nutiko, kad jų karališkų kaimynių šįmet tvenkinyje gerokai mažiau.

Išgarsino gulbės

„Gulbės – Liberiškio pasididžiavimas. Pavasarį mūsų kaimas tampa itin populiarus“, – sako Liberiškio bendruomenės pirmininkė Aurelija Bankauskienė.

Vos per dvi dešimtis kilometrų nuo Panevėžio nutolusį Liberiškį gražuolės gulbės garsina netgi labiau nei bajorų Karpių šeimos gyvenimą menantis gerokai apleistas dvaras.

Šuojos upelio tvenkinys balandį virsta šių išdidžių paukščių karalyste, o pakrantėje išsirikiuoja į juos pažiūrėti suvažiavusių gamtos mylėtojų automobiliai.

„Dėl tokio grožio iš toliausiai žmonės atvažiuoja. Turbūt ne tik iš Panevėžio rajono. Apie Liberiškio gulbes visa Lietuva žino“, – sako bendruomenės pirmininkė.

Sumažėjo baltųjų viešnių

Tačiau šį pavasarį liberiškiečiai susirūpinę, kodėl jų puošniųjų kaimynių tvenkinyje sumažėjo.

„Pati dar nebuvau nuvažiavusi pažiūrėti, bet vietiniai kalbėjo, kad šįmet gulbių mažiau. Būtų labai gaila, jei į Liberiškį jos negrįžtų. Gal mūsų tvenkiny joms jau per mažai maisto, gal ieško, kur lengviau prasimaitinti“, – svarstė A. Bankauskienė.

Kad į Liberiškį meilės šokiams šįmet susirinkę mažiau gulbių, pastebi ir jas kasmet aplankantieji.

„Sekundės“ fotografas šią savaitę Šuojos tvenkinyje užfiksavo maždaug 30–40 gulbių.

Dar pernai jų toje pačioje vietoje plaukiodavo daugiau nei 100-as.

Pasak ornitologų, Liberiškio tvenkinys dėl savo specifikos – ideali vieta paukščiams, todėl ne veltui kaimas vadinamas antruoju Ventės ragu. G. Kartano nuotr.

Antrasis Ventės ragas

Liberiškis jau daugiau nei keturis dešimtmečius didžiuojasi esantis žvejų rojus. 1975-aisiais užtvenkus Šuojos upelį, susidaręs daugiau nei trijų kilometrų ilgio, 70 ha tvenkinys traukdavo žvejybos mėgėjus.

Bet jau trečius metus tvenkinys vilioja ne tik žvejus.

A. Bankauskienė pamena, jog tvenkinyje visada gyvendavo gulbių, tačiau prieš trejetą metų balandį jų čia suskrido tokia gausybė, jog vietiniai tik kraipė galvas iš nuostabos.

Šimtai gulbių Šuojos tvenkinyje plaukiojo ir pernai pavasarį.

Tačiau, kaip pastebi vietiniai, ilgai jos čia neužsibūdavusios.

Panašu, kad tvenkinys joms būdavo reikalingas kaip arena meilės šokiams, mat vasaroti pasilikdavo gerokai mažiau.

Liberiškiečiai su pasididžiavimu kalba, kad jų apylinkėse kaip Ventės rage. Mat tvenkinys patinka ne tik gulbėms. Jame ir gervės ant vienos kojos stovi, ir tilvikai gyvena, žąsys gagena, ir gausybė ančių plaukioja.

Ideali vieta paukščiams

Lietuvoje gulbių gausybė susirenka Žuvinte, Kuršių mariose, kituose stambiuose vandens telkiniuose. Jų šimtai ar net tūkstančiai kasmet žiemoja neužšąlančioje Nemuno atkarpoje netoli hidroelektrinės.

Liberiškio tvenkinys – ne išimtis.

Panevėžietė ornitologė Irmina Čeponienė teigė, kad gulbėms, kaip ir kitiems sparnuočiams, šis vandens telkinys patrauklus dėl savo specifikos. Viena jo pusė gili, tačiau tolėliau į Gustonių pusę, ten, kur būriuojasi gulbės, nėra gilu, kad baltakaklės galėtų lengvai apsirūpinti maistu.

O jo čia išties gausu – nuo vandens augalijos iki dumble besislepiančių vabzdžių.

„Paukščiams Liberiškio tvenkinys – ideali vieta: čia ne tik vešli augmenija, bet ir nedidelis gylis. Todėl tas tvenkinys toks gyvas“, – pastebi ornitologė.

Įrašytos į raudonąją knygą

I. Čeponienės teigimu, nereikėtų nerimauti, jei šiemet baltųjų karalienių susirinko mažiau nei pernai. Mat dėl pavasarinių potvynių šįmet joms apstu tinkamų šlapių vietų.

„Dar ir dabar laukuose matyti didelių balų“, – sako ornitologė.

Liberiškis, anot jos, gulbėms irgi tik laikina stotelė.

Tvenkinyje apsistojo dar nesubrendę paukščiai. Gulbės subręsta 3–4 gyvenimo metais, o suaugusių poros jau išsiskirsčiusios savo vandenyse.

„Čia susiporuoja, pasibendrauja, o kai pradeda dalytis teritorijas, prasideda kovos. Gulbėms nepatinka kitų giminaičių kaimynystė, todėl paprastai vasarą belieka perėti vos kelios poros“, – pasakojo I. Čeponienė.

Liberiškiečiai gali didžiuotis, kad jų tvenkinyje peri ir į raudonąją knygą įrašytos gulbės giesmininkės.

Karališkais paukščiais vadinamos baltakaklės iš gausaus būrio giminaičių gulbių nebylių išsiskiria geltonu snapu ir karališkai ištiestu kaklu.

„Tai labai gražūs ir reti paukščiai, bet jos bailesnės nei nebylės ir vengia žiūrovų dėmesio“, – pastebi I. Čeponienė.

Liberiškis turi ne vieną išskirtinį akcentą. Dėmesio verta ir jau gerokai apleisto dvaro istorija. G. Kartano nuotr.

Traukia ne tik gamta

Liberiškis turi ir daugiau kuo didžiuotis. Tai ne vienu išskirtiniu akcentu pasižymintis kaimas. Žinomas jis ne tik gamta, bet ir krašto praeitimi besidomintiesiems – dešiniajame Šuojos krante išlikęs parkas su buvusio dvaro sodybos fragmentais.

Dabar jau gerokai apleisto Liberiškio dvaro istorija verta dėmesio. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas dar 1595 metais, o 1940 metais nacionalizuojant garsiųjų Karpių dvarą jame rasta nemažai meno vertybių ir daugiau nei tūkstančio tomų knygų biblioteka. Joje, beje, buvo ir Lietuvos Statutas su 18 a. pabaigos odiniu aptaisu.

Dalis šių vertybių pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų.

O 1951 metais Liberiškyje surastas lobis – Abiejų Tautų Respublikos, Danijos, Brandenburgo ir kitų šalių XVII amžiaus sidabrinės monetos.