-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Karininkei Miglei Mataitytei Panevėžys – gimtasis miestas. Baigusi Juozo Balčikonio gimnaziją Miglė iš karto pasuko į Generolo Jono Žemaičio karo akademiją. Šiuo metu ji gyvena Vilniuje, dirba Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione Rukloje ir yra gerbiama būrio vadė.
Patriotizmas Miglei nėra tik skambus žodis. Ji išties pasiruošusi ginti tėvynę ir paaukoti gyvybę Lietuvos labui.
M. Mataitytė sako, jog jos istorija, atvedusi į kariuomenę, – ganėtinai juokinga. Dar aštuntoje klasėje per įprastą pertrauką tarp bendraklasių užvirė pokalbis apie ateities pasirinkimus. Klasės draugai lyg tarp kitko užsiminė, jog sulaukę pilnametystės stos į kariuomenę.
„Kadangi buvau labai konkurencinga, pasakiau, kad ir aš eisiu į kariuomenę. Bendraklasiai tada pasijuokė ir leptelėjo, kad kariuomenėje reikia ne tik smegenų, bet ir raumenų“, – su šypsena prisimena Miglė.
Tada pokalbis tuo ir baigėsi. Jau įstojusi į J. Balčikonio gimnaziją, M. Mataitytė pradėjo dainuoti mokyklos chore. Per Kovo 11-osios koncertą Anykščiuose panevėžietė ten sutiko ir buvusius bendraklasius, kaip tuomet manė, vilkinčius karinę uniformą.
„Labai supykau, kodėl jie nuėjo į kariuomenę, bet nepasiėmė manęs kartu, – juokiasi M. Mataitytė. – Pakalbėjusi sužinojau, kad jie įstojo į Alfonso Smetonos šaulių 5 rinktinę. Na ką, pagalvojau, noriu ir aš!“
Jau kitą savaitgalį ji, ryžtingai nusiteikusi, stovėjo jaunųjų šaulių rikiuotėje. Ten išgirdo ir apie Karo akademiją.
„Visus ketverius metus tikslingai ėjau užsibrėžto tikslo link. Įstojusi į Karo akademiją supratau, kad esu būtent ten, kur ir noriu būti“, – neabejoja karininkė.
Patriotizmas Miglei nėra tik skambus žodis. Ji išties pasiruošusi ginti tėvynę ir paaukoti gyvybę Lietuvos labui. Patriotizmas, anot jos, ir yra besąlygiškas atsidavimas tėvynei.
„Lietuva mano širdyje užima didelę dalį. Tai ne tik valstybė, kurioje gyvenu. Tai ir mano šeima – mama, tėtis, sesės, močiutės, senelis, taip pat draugai. Jie kiekvieną dieną mane motyvuoja ir tik dar labiau parodo, dėl ko aš tai darau“, – sako Miglė.
Prieš ateidama į kariuomenę, M. Mataitytė žinojo, kad gali tekti eiti tiesiai į mūšio lauką ir kokia yra to kaina.
„Neslėpsiu, tokie dalykai kelia nerimą, tačiau esu tam pasiruošusi. Kaip E. M. Remarkas rašė savo knygoje ,,Vakarų fronte nieko naujo“ – „Karas yra toks dalykas: arba tu, arba tave“, – cituoja karininkė.
Daugelis veikiausiai galvoja, kad kariuomenėje tik lakstoma ir šaudoma, tačiau, pasak M. Mataitytės, tai tėra mitas.
„Darbas, kaip ir kiekvienas kitas, tęsiasi nuo 8 iki 17 valandos. Tačiau nors jis ir baigiasi 17 val., skirtingai nuo kitų, esi karys dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Tai reiškia, kad į darbą gali būti iškviestas bet kada“, – pasakoja Miglė.
Žavi karininkė sako nemeluosianti, jog nebuvo tokių akimirkų, kai tarnyba atrodė sunkiai pakeliama ir norėjosi bėgti kuo toliau.
Kariuomenė, kaip ir kitos statutinės institucijos, turi savo tvarką ir taisykles, kurių privalu laikytis.
Dienotvarkė ten gana įprasta – laikas išvaizdos patikrinimui, tada einamieji darbai, pratybų planavimas, jų vykdymas, darbas su pavaldiniais.
„Taip pat nepamirštam ir fizinio rengimo. Turime užsiėmimus, kai visi einam sportuoti, lavindami ištvermę arba bėgimo įgūdžius“, – priduria Miglė.
Tarnauti kariuomenėje, anot panevėžietės, išties įdomu ir prasminga. Kiekvienos pratybos žada kažką naujo ir netikėto. Nors į jas karininkė vyksta dabar jau žinodama, ko tikėtis, bet vis tiek nutinka kažkas tokio, ko neįmanoma numatyti.
M. Mataitytė pripažįsta: pradžia Karo akademijoje jai tikrai nebuvo lengva.
„Tai nėra moteriška profesija. Ypač kai ateini dirbti būrio vadu, į tave ir žiūrima kiek kitaip nei į vyrą“, – atvira Miglė.
Tačiau kolektyvas ją priėmė kaip kolegą, nepaisydami, kad ji moteris.
„Atsirado ir tokių, kuriems keista buvo, kad jų vadas – karys ilgais plaukais. Taip dažniausiai vadina moteris kares. Vis dėlto ilgainiui prie to priprato“, – šypteli leitenantė.
Dar visai neseniai viešojoje erdvėje jaunuoliai, pasisakantys prieš privalomąją karinę tarnybą, buvo pakrikštyti „verktiniais“, o štai šiandien vis daugiau merginų savo noru traukia tarnauti. M. Mataitytė išskiria keletą tikslų, kurių vedamos merginos ryžtasi stoti į kariuomenę. Anot jos, yra tokių, kurios nori sau įrodyti, kad gali. Tačiau atsiranda ir tokių, kurios į kariuomenę eina vyro susirasti.
„Viskas priklauso nuo motyvacijos. Tikrai esu mačiusi ne vieną merginą, kuri su užsispyrimu kai kurias užduotis atlieka daug geriau nei vaikinai, tačiau savęs neaukština, o reikalui esant, tam pačiam vaikinui dar ir padeda“, – pasakoja Miglė.
Pasak M. Mataitytės, ji niekada rimtai nepagalvojo, kas įkvėpė tokiam pasirinkimui. Tačiau dabar supranta, kad neabejotinai pavyzdžiu tapo tarnavęs kariuomenėje dėdė.
„Nuo pat mažumės matydavau kario uniformą namuose, kai jis grįždavo iš pratybų ar po ilgų nesimatymo mėnesių iš misijos. Aš gal net pati nesuvokdama nuo mažumės save tarsi užprogramavau tokiai ateičiai ir pasirinkimams, kurie mane atvedė, kur esu dabar“, – svarsto Miglė.
Mama, sužinojusi, kad dukra stos į Karo akademiją, buvo šokiruota. Iš pradžių net bandė atkalbėti, siūlyti labiau moteriškas profesijas. Tačiau kai pamatė, kad jos pastangos beprasmės, susitaikė su dukters apsisprendimu ir ją palaikė.
„O tėtis pasakė paprastai: ,,Tavo gyvenimas – tavo pasirinkimas. Kad ir ką pasirinksi, aš tave palaikysiu“, – prisimena Miglė.
Tarnauti kariuomenėje, anot panevėžietės, išties įdomu ir prasminga. Kiekvienos pratybos žada kažką naujo ir netikėto.
Karininkė sako nemeluosianti, jog nebuvo tokių akimirkų, kai tarnyba atrodė sunkiai pakeliama ir norėjosi bėgti kuo toliau.
„Tokių akimirkų yra buvę ne kartą. Buvau palūžusi tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Tokiais momentais tiesiog atsisėsdavau, susiimdavau ir „važiuodavau“ toliau“, – pasakoja karininkė.
Ji džiaugiasi, jog tarnyba krašto apsaugos sistemoje išmokė puikiai planuoti laiką, sustyguoti prioritetus.
„Anksčiau lėkdavau, griūdavau net negalvodama, o dabar viską susidėlioju ir jau žinau, kiek ir kokiam darbui reikia skirti laiko. Pastebėjau, kad laiko yra į valias ne tik atlikti darbus, tačiau jo labai daug lieka ir pomėgiams“, – pasakoja jaunoji karė.
Be to, anot M. Mataitytės, tarnyba padėjo pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Tiesiog suprato, kad viskas prasideda nuo minčių.
„Kaip sakoma, kaip nusiteiksi, taip ir bus. Dabar žvelgiu į pasaulį kiek kitomis akimis, stengiuosi kiekvienoje sunkioje situacijoje pamatyti kažką gero. Tada tie sunkumai nebeatrodo tokie sunkūs“, – įsitikino Miglė.
Savo ateitį M. Mataitytė sieja su kariuomene. Konkrečiai – artilerija.
„Atradau savo nišą, kurioje galiu save realizuoti. Apie karjerą kariuomenėje yra sakoma: ,,karininko kelias nežinomas, tad nežinia, kur jį nublokš“, – šypteli leitenantė.
Komentarai
-
- Cianidas
- 18:42 2021.01.29
-
- Dėdė
- 12:50 2021.01.30
Rodyti visus komentarus (2)Tinginiai eina ten kur nereikia dirbt
Nuo kada žodis „patriotas“ tapo keiksmažodžiu? Mano nuomone, – nuo sovietmečio. O tie, kurių sąmonėje dar tų laikų nostalgija , „patrioto“ bijo kaip ir „Tėvynės“