Panevėžio krašto tautodailininko Kęstučio Virgilijaus Henriko Vaičiūno 70-ies metų proga Panevėžio rajono bibliotekoje atidaryta jo tapybos darbų paroda „Laiko atspindžiai“. P. Židonio nuotr.

Pastelės tiltu – iš praeities į dabartį

Pastelės tiltu – iš praeities į dabartį

Tomis pačiomis mintimis gyvenanti darni smilgiečių Aldutės ir Kęstučio Vaičiūnų pora – tikri Lietuvos patriotai, jos istorijos, meno žinovai, savo jaukiuose namuose įkūrę privačią galeriją, siekiantys ir kitiems įkvėpti pasididžiavimą gimtine.

Laiko atspindžiai

Žinomas Panevėžio krašto tautodailininkas Kęstutis Virgilijus Henrikas Vaičiūnas neseniai paminėjo 70-ies metų sukaktį. Ta proga Panevėžio rajono bibliotekoje atidaryta jo tapybos darbų paroda „Laiko atspindžiai“ suteikia galimybę kuo platesniam meno mylėtojų ratui susipažinti su unikaliais šio savamokslio tapytojo paveikslais.

Pagal išsilavinimą fizikas, jokių specialių dailės mokslų nebaigęs ir net piešimo būrelio mokykloje nelankęs autorius savo mintims ir idėjoms išreikšti pasirinko pastelę ir dažniausiai naudoja įdomią techniką – puantilizmą, tai yra tapybą spalvų taškeliais.

Jo paveiksluose ir peizažai, ir pastatai – bažnyčios, dvarai, pilys. Tie statiniai neatsitiktinai dominuoja K. V. H. Vaičiūno kūryboje – bene visi jie su Lietuvos istorija susiję, apie jos didingą praeitį pasakojantys.

„Esu Lietuvos istorijos įkvėptas ir noriu įgyvendinti seną svajonę – pamatyti ir nutapyti bent dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių. Apvažiavom ir apžiūrėjom nemažą dalį buvusios LDK teritorijos ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, ieškojome svarbių vietų, kurias ir tapiau“, – pasakoja tautodailininkas, tęsiantis ir peizažų ciklą „Lietuva brangi.“

Žmonos Aldutės, su kuria jau beveik penkiasdešimt metų drauge, palaikomas ir skatinamas tapytojas visą savo laisvalaikį gali skirti mėgstamam užsiėmimui.

Užtat ir paveikslų, nors intensyviai tapoma mažiau nei dešimt metų, susikaupė įspūdingas skaičius.

K. V. H. Vaičiūno tapybos darbuose, be abejo, Gedimino kalnas, Trakų pilis, Kernavė, kitos kiekvienam lietuviui brangios vietos, bažnyčios, Panevėžio krašto vaizdai, taip pat Kupiškio rajone esantys gimtieji Kreipšiai, Skapiškis.

Aldutės ir Kęstučio Vaičiūnų namuose rengiamuose edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujantys vaikai čia palieka savo piešinius.

Visur daug žalumos – vaiskios, ramios, lietuviškos ir, regis, visiems įprastos, bet kartu ir kiek paslaptingos, peno vaizduotei teikiančios.

Lietuvos šimtmečiui

Prieš trejetą metų, artėjant Lietuvos šimtmečio sukakčiai, jaukiuose Vaičiūnų namuose įkurta mini paveikslų galerija.

Tautodailininkas pasakoja, kad nebesinorėjo jų palėpėje sugrūstų laikyti, tad su žmona nusprendė du namų kambarius skirti ekspozicijai.

„Esu Lietuvos istorijos įkvėptas ir noriu įgyvendinti seną svajonę – pamatyti ir nutapyti bent dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių.“

K. V. H. Vaičiūnas

Trys sutuoktinių vaikai – du sūnūs ir dukra – jau seniai paliko gimtą lizdą, dabar ir jie, ir visi šeši anūkai čia tik svečiai, todėl ir vietos gražiai idėjai įgyvendinti užteko.

Vaičiūnai įsikūrę Smilgiuose. Tereikia pasidomėti, svetingiems šeimininkams paskambinti ir visi, kas domisi tapyba, Lietuvos istorija, visada bus maloniai pakviesti aplankyti jų galeriją.

O joje ne tik paveikslai, kiekvienas su sava įdomia istorija, bet ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiai, knygos, pažintiniai leidiniai.

Dažnai čia vedami edukaciniai užsiėmimai moksleiviams. Ir ne tik jie, o visi gali išgirsti įdomius pasakojimus, pamatyti paveikslus, pavartyti retas knygas, taip pat ir patys pabandyti tapyti, popieriuje išreikšti savo sumanymus.

O tai, ką papasakoja galerijos šeimininkai, vargu ar kur kitur galėtum išgirsti, o dar ir iliustruotus tuos pasakojimus pamatyti.

Įdomūs pokalbiai, puodelis arbatos, įvairių skonių sūriai, suaugusiems svečiams – taurelė paties šeimininko gaminto ypatingojo vynuogių vyno ir laikas šiuose namuose prabėga nepastebimai.

Išeini netikėtai suvokęs, kiek daug nežinojai, nepastebėjai, kiek daug dar įdomaus ir svarbaus galima atrasti nedidelėje, bet tokioje turtingoje gimtojoje žemėje – Lietuvoje.

Galerijoje tarp kitų Kęstučio Virgilijaus Henriko Vaičiūno paveikslų eksponuojamas ir žmonos Aldutės portretas.

Laikas tapybai

K. V. H. Vaičiūnas Panevėžio krašto žmonėms gerai pažįstama asmenybė. Jis buvęs Raguvos mokyklos mokytojas, Smilgių vidurinės mokyklos direktorius, vėliau Smilgių apylinkės pirmininkas.

Paskui daug metų dirbo Panevėžio rajono savivaldybėje, apskrities administracijoje.

Suprantama, kad būnant rajono tarybos pirmininku, rajono mero pavaduotoju ar einant atsakingas pareigas apskrities administracijoje, Nacionalinėje žemės tarnyboje, laiko tapyti nelikdavo.

Bet vos išėjęs į pensiją, atsidėjo tam visa širdimi. Rinkosi temas ir siužetus, ieškojo tinkamų vaizdų, tapė, mokėsi, kūrė.

Per tą laiką surengta nemažai parodų, įsijungta į tautodailininkų veiklą. Dabar K. V. H. Vaičiūnas Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos pirmininko pavaduotojas.

Šio tapytojo darbus matė ne tik Panevėžio, visos Aukštaitijos meno mylėtojai, paroda surengta Seimo rūmuose, bibliotekose, muziejuose.

Kupiškio rajone užaugęs K. V. H. Vaičiūnas mano, kad polinkį į kūrybą, sugebėjimą piešti paveldėjęs iš mamos – meniškos prigimties moters, tikros auksarankės.

Šešis vaikus auginusi moteris buvo gera siuvėja, rengdavusi savąsias atžalas pačios pasiūtais drabužėliais, taip pat kurdavusi puikius darbus iš popieriaus – iškarpydavo gražiausius ornamentus, sudėtingas figūrėles, darydavo popierinius žaislus.

„Aš pats tik studijų metais pradėjau labiau domėtis daile, lankiau parodas, skaičiau specialią literatūrą. Labai norėjau piešti, pabandžiau ir įsitraukiau. Tai buvo malonus laisvalaikio užsiėmimas, neužmestas ir baigus studijas, atsikėlus gyventi ir dirbti į Panevėžio rajoną. Tačiau prasidėjus Lietuvos atgimimui ir aktyviai įsitraukus į Persitvarkymo sąjūdžio veiklą, laiko tam nebeliko“, – prisimena smilgietis.

Jis studijavo visai su menais nesusijusius mokslus, įgijo fizikos ir elektromechanikos mokytojo specialybę, o papildomai – skaičiavimo mašinų inžinieriaus kvalifikaciją.

Bet net tokius sudėtingus mokslus kremtant, mintys apie dailę ir noras tapyti toli nebuvo pasitraukę. Atėjus laikui, priminė apie save, pakvietė kūrybos keliu.

Nauja veikla neliko nepastebėta – K.V.H. Vaičiūnas daugelio konkursų nugalėtojas, pelnęs „Auksinio vainiko“ diplomą, „Geriausio Panevėžio apskrities meistro“ vardą.

Naujausias, dar nebaigtas K. V. H. Vaičiūno piešinys vaizduoja neseniai aplankytą per Dubysą ir jos slėnį nutiestą ilgiausią ir aukščiausią Lietuvoje Lyduvėnų tiltą.

Ypatinga dovana

A. Vaičiūnienė, ilgametė Smilgių mokyklos mokytoja, su pirmaisiais vyro piešiniais susipažino dar studijų metais. Tuomet studentas pirmuosius bandymus išdrįso parodyti mylimajai.

„Atsimenu, piešiniai buvo kitokie. Ir net iš jų pavadinimų „Mintys“, „Laimė“, „Svajonės“ galima suprasti, jog tai nebuvo peizažai ar pastatai. Dabar jis tapo visai kitaip – darbai konkretūs, realistiniai, iškalbingi“, – sako menu, jo istorija visą gyvenimą besidominti A. Vaičiūnienė.

Tad ir apie sutuoktinio kūrybą turi savo nuomonę, nevengia ir pakritikuoti, kai kuriuos sumanymus pristabdyti, o kai kuriuos paskatinti.

Vyras sako, kad Aldutė – vaikščiojanti meno enciklopedija. Žino, supranta labai daug, sutuoktinį žavi jos požiūris į gyvenimą.

Vaičiūnai daug keliauja, o žmona – nuolatinė kelionių įkvėpėja ir sumanytoja. Dabar, virusui sustabdžius tolimesnes išvykas, pora vis tiek namuose neužsidaro – jų laukia kelionės po Lietuvą. Ir nors daug svarbių su Lietuvos istorija susijusių vietų, pilių, dvarų, piliakalnių jau aplankyta, daug likę ir neatrastų, nematytų kampelių.

Patinka sutuoktiniams pabūti ir su žymiais žmonėmis susijusiose vietovėse.

„O paskui piešiniuose perteikiu ir noriu visiems parodyti, koks gražus mūsų kraštas. Daug kur lankėmės, daug šalių matėme, bet Lietuvoje – gražiausia“, – šypsosi tapytojas.

Vaičiūnai džiaugiasi, kad visi trys jų vaikai liko gyventi Lietuvoje, surado savo vietą gyvenime. Ir jie padeda įgyvendinti tėvams šių sumanymus, dovanoja įdomių kelionių.

O tėvelio 70-mečio proga vaikai dovanojo istorinę Lietuvos valstybės vėliavą, dar vadinamą Vyčio vėliava. Dovana – su visu stovu, kurį patys įrengė ir pritvirtino.

Dabar Vaičiūnų – krašto šviesuolių – kieme išdidžiai plevėsuoja raudonas audeklas su pavaizduotu jame raiteliu ant balto žirgo, laikančiu sidabrinį kalaviją ir mėlyną skydą su dvigubu auksiniu kryžiumi.

Artėjant Lietuvos 100-mečio jubiliejui, smilgiečiai Vaičiūnai savo namuose atidarė galeriją.

Krašto šviesuoliai

Smilgiai, kuriuose sutuoktiniai gyvena jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, jiems savi ir brangūs.

Vaičiūnai – aktyvūs šio krašto bendruomenės nariai, mielai dalyvaujantys visuose sumanymuose, o ir patys jų nemažai pateikiantys.

Prisideda jie ir prie Smilgių Šv. Jurgio bažnyčios parapijos veiklos. Darbų rūpinantis senos bažnyčios priežiūra daug, tik tų dirbančiųjų, kaip sako K. V. H. Vaičiūnas, ne tiek daug ir liko. O Smilgių bažnyčia – ypatinga, spaudos draudimo metais prisidėjusi prie tautiškumo puoselėjimo. Šių maldos namų varpinėje knygnešiai slėpdavo lietuviškąją spaudą.

Smilgių bažnyčia taip pat įamžinta tapytojo paveiksluose.

Vaičiūnų namuose visada laukiami žmonės, turintys idėjų, kaip pagražinti Smilgius, ką gero jų labui nuveikti. Protingus sumanymus jiedu visada palaikys, prisidės prie jų įgyvendinimo.

O dar Vaičiūnai – aktyvūs Panevėžio rajono Trečiojo amžiaus universiteto veiklos dalyviai. A. Vaičiūnienė – Smilgių fakulteto dekanė, jau aktyviai besiruošianti prasidedantiems naujiesiems mokslo metams.

Komentarai

  • Pažįstu Kęstutį, puikus žmogus

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų