Paslaptingas ryšys

Paslaptingas ryšys

Vaikas visada turi stiprų dvasinį ryšį su mama. Bent jau aš. Aušrytė sako, kad su metais vis labiau panėšėju į mamą.

Visokių jos gestų, mimikų, nuotaikų ir kitų bruožų savyje pastebiu ir aš. Turbūt genetika taip ir veikia. Malonu pasiimti iš mamos viską, kas gera. Kartais pasitaiko ir nelabai gerų dalykų, visokių pabambėjimų, bet mes su mama prieš tokius nukrypimus kovojam kartu. Tai aš jai pabambu, tai ji man, o paskui nusprendžiam, kad bambėjimais užsiimti gyvenimas per trumpas.

Jūs turbūt irgi esat susidūrę su tokiu paslaptingu ir nepaaiškinamu jausmu, kai iš kažkur žinai, jog artimam žmogui, o ypač mamai, kažkas nutiko. Tiesiog visu kūnu pajunti, jog reikia tuoj pat paskambinti arba važiuoti – nelaimės nuojauta tarsi apgaubia smegenis ir nebepaleidžia.

Pirmą kartą man taip nutiko, kai buvau vaikas. Kaip visada žaidėme kieme su draugais milicininkus ir banditus.

Visą straipsnį skaitykite liepos 3 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų