Nuo vasaros iš Turkijos į Panevėžį persikėlęs Čialaras dirba restorane ir jo lankytojus vaišina savo gimtos šalies nacionaliniais patiekalais. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Paskui susapnuotą trispalvę – į Panevėžį

Paskui susapnuotą trispalvę – į Panevėžį

Prieš daug metų turkas Caglaras Narinas susapnavo trispalvę. Atsikėlęs ryte išsiaiškino, kad tai mažos, lietingos, beveik nepažįstamos šalies – Lietuvos vėliava. Dabar 45-erių vyras tiki, kad jo sapnas buvo pranašystė apie nuostabią meilę lietuvaitei, su kuria užsienietis užpernai naują gyvenimo lapą atvertė jau Panevėžyje.

„Pernai pirmą kartą pamačiau tiek sniego. Kadaise jį regėjau tarnaudamas kalnuose. O Lietuvoje jo buvo daug. Džiaugiausi vieną savaitę, antrą, bet po mėnesio man įgriso – mūsų kiemas didelis, kas dieną tekdavo kasti tą sniegą. Galiausiai ėmiau svajoti, kad jau kitais metais jo visai nebebūtų – ir štai išsipildė. Tik labai dar ilgiuosi turkiškos saulės“, – juokiasi Caglaras, artimųjų vadinamas tiesiog Čialaru.

Užsienietis dirba virėju Panevėžio restorane „Čičinskas“, kur ir svečius vaišina tikrais turkiškais patiekalais. Čialaras rankomis neskubiai pagamina avienos kepsnį, pitą ar kitą kokį azijietišką skanėstą. Tačiau šis straipsnis – ne apie kavinės valgiaraštį ar prastą orą Marijos žemėje, o apie tai, kaip kartais likimas mėgsta pokštauti su žmonėmis ir sviedžia juos į kitą pasaulio kraštą vardan meilės.

Dar prieš ketverius metus C. Narinas apie Lietuvą būtų tepasakęs, jog čia gyvena krepšinio legenda Arvydas Sabonis ir lietuviai dažnai ilsisi Turkijoje. Pats Čialaras tėvynėje ne kartą buvo sutikęs turistų iš Baltijos šalių, nes visą laiką sukosi paslaugų srityje. Pradėjęs nuo eilinio barmeno, ėmėsi administracinių užduočių ir vadovavo kazino, viešbučių bei kavinių darbuotojams Turkijoje bei Kipre.

Atkalbinėjimams nepasidavė

Būtent tokį, viešbučio personalo vadovą, jį Stambule ir sutiko panevėžietė Ermina. Išsiskyrusi, du vaikus auginanti moteris vieną vasarą išvyko pailsėti į Turkiją ir nė nenumanė, kad šios atostogos jai atneš neįtikėtinas permainas.

„Nieko tada neįvyko, tiesiog susipažinome ir apsikeitėme kontaktais. Grįžus namo užsimezgė artimesnė draugystė per internetą, socialinius tinklus“, – apie romantiškų santykių pradžią pasakoja Čialaro žmona E. Narin.

Skirtingų tautybių pora ilgai susirašinėjo, susiskambindavo ir po pusmečio panevėžietė nusprendė dar kartą pamatyti internetinį pašnekovą gyvai. Iki dabar moteris atsimena, kokia artimųjų bei draugų reakcija ją išlydėjo į Turkiją. Tėvai su ašaromis atsisveikino su dukra, kuri, jų nuomone, važiavo į vergiją ar dar blogiau.

Turko jausmais patikėjusi panevėžietė Ermina dar niekad nesijautė tokia mylima ir gerbiama. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

„Prisikentėjau labai daug: visi stebėjosi, atkalbinėjo, patarinėjo ir gąsdino. O aš niekada nesusidarau išankstinės nuostatos – man reikia pačiai viską išsiaiškinti. Ir tada buvo gaila tėvų, bet baimės nejaučiau – per pusmetį jau buvau pažinusi tą žmogų, tad pasitikėjau ir neklydau“, – prisimena Ermina.

Laimingai, be jokių nemalonių netikėtumų grįžusi namo, panevėžietė dar tais pačiais metais išvyko į antrą pasimatymą su turku. Ir šį kartą jos iš tiesų jau laukė staigmena. Čialaro namuose Adano mieste susirinko didelis būrys jo giminaičių, vyras uždegė žvakutes ant torto ir paprašė lietuvaitės rankos.

Tuomet ištarusi „taip“ Ermina dabar jau žino, kad vyras ją įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jis tvirtino iki tol nieko panašaus nepatyręs, o apie laukiančią meilę jam jau seniai pasakojo sapnai.

Pranašiškas sapnas

„Tai buvo labai seniai. Susapnavau trijų spalvų vėliavą, bet nežinojau, kurios valstybės. Atsikėlęs išsiaiškinau, jog tai Lietuvos trispalvė. Žinojau, kad toje šalyje, kaip ir Vakarų Europoje, turėtų būti šalta ir dėl to negera gyventi. Bet tik paskui supratau, kad susapnavau savo likimą“, – gana kapota anglų kalba į romantiškas gyvenimo detales nėrė Čialaras.

Sutuoktiniai tarpusavyje kalba angliškai, nors Ermina prisipažįsta, kad iki lemtingos pažinties šios kalbos visai nemokėjo. Ja tobulai nešnekėjo ir pats turkas.

„Nemokėjau nei anglų, nei turkų kalbos ir dabar angliškai oro uoste nesusikalbu. Čialarą aš suprantu, mes susikūrėme savo kalbą, kurią abu suprantame“, – teigia E. Narin ir pabrėžia, kad kartais artimoms sieloms ir kalbos nereikia vienai kitą pajusti.

Susituokė Ermina ir Čialaras 2018-ųjų vasarą Turkijoje. Vestuvės vyko pagal tos šalies tradicijas: didelėje metrikacijos salėje, kur jaunavedžiai, sėdėdami prie vieno stalo, per mikrofonus sutiko toliau eiti kartu kaip vyras ir žmona. Lietuvaitė dėvėjo baltą suknelę, o ceremoniją stebėjo pilna salė svečių.

Pasirinko Panevėžį

Erminos sutuoktinį jos šeima gyvai pažino dar po kelių mėnesių, kai šis gavęs vizą atvyko gyventi pas žmoną į Lietuvą.

„Norėjosi gyventi Turkijoje, bet mane su Lietuva sieja daug saitų. Čialarui teko kraustytis čia. Jis savo šalyje gerai vertėsi, bet jau nebeturėjo tėvų, neturėjo sukurtos šeimos, ten liko tik brolis ir sesė. Su jais vyras bendrauja internetu kiekvieną dieną. O Panevėžyje aš turiu darbą, auginu du vaikus iš pirmos santuokos“, – pasakojo daugiau nei dvidešimt metų vyrų kirpėja dirbanti 42-ejų Ermina.

Tiesa, jos specialybė, pasak pašnekovės, turėtų erzinti sutuoktinį – Turkijoje vyrus apkerpa tik vyrai. Tačiau daugiau nei metus santuokoje su užsieniečiu gyvenanti panevėžietė rūpesčių dėl kultūrų skirtumų tvirtina nepatyrusi. Atvirkščiai, ją žavi vyro turkiškos savybės.

„Dar nė nepažinojau jo, kai Panevėžio automobilių turguje pirkdavau rytietiškas namų dekoracijas: varinius arbatinukus, virdulius, lėkštes. Kažkas mane traukė į tą pusę“, – svarsto E. Narin.

Moterys – karalienės

Čialaras, pasak žmonos, išpažįsta islamą, bet nėra itin uolus musulmonas. Persikėlęs į Lietuvą, jis kartą aplankė vienintelę tokią mūsų šalyje turkų mečetę. Ant kilimėlių melstis vyras nesiklaupia kas kelias valandas, nesilaiko ir ramadano.

„Musulmoniškas tradicijos Turkijoje išlaikę tik vyresni žmonės, o jaunimas sparčiai europietiškėja. Niekas man po vestuvių neliepė vilktis čadros, dengtis veido. Jų pačių moterys vis labiau mėgsta ryškų makiažą, šviesiai dažosi plaukus, nešioja daug papuošalų“, – pasakoja Ermina.

Panevėžietė pripažįsta po santuokos su musulmonu iš naujo išmokusi mylėti save. Turkų vyrai, anot jos, labai skiriasi nuo lietuvių tuo, kad savo mylimajai leidžia pasijusti karaliene.

„Čialaras ir dabar dažnai net viešumoje man sako komplimentus, kalba, kaip myli savo žmoną. Kartais jaučiuosi nejaukiai, bet jau pripratau“, – šypsosi moteris.

Prie karšto bei atviro turko būdo, anot jos, priprato ir Erminos tėvai. Šie po sužadėtuvių patikėjo gerais žento norais.

„Vyras dažnai apkabina mano mamą, klausia, kaip jai sekasi. Sako, kad mes tėvų galime vieną dieną netekti, todėl reikia juos mylėti, globoti. Turkijoje šeima, o ypač vyresnieji jos nariai – didžiausia vertybė. Taip pat jie labai artimai bendrauja su vaikais“, – pažymi Ermina.

Ir jos atžalos iš pirmosios santuokos lengvai susidraugavo su mamos sutuoktiniu.

Daugiau nei metus santuokoje su užsieniečiu gyvenanti panevėžietė rūpesčių dėl kultūrų skirtumų tvirtina nepatyrusi. Atvirkščiai, ją žavi vyro turkiškos savybės.

Kulinarinės svajonės

Dievas tiek Erminai, tiek Čialarui vienas, tik skirtingais vardais. Lietuvaitė neišmainė savo tikėjimo į islamą ir dažnai mylimąjį nusiveda į katalikų bažnyčią. Užsieniečiui įdomu stebėti pamaldas per Velykas, Kalėdas. Tačiau labiausiai turkui įstrigo Vėlinės.

„Turkų kapinės pagal klimatą gana skurdžios, palyginti su mūsų gėlėmis apsodintais kapais. Ten tik cementiniai paminklai. Adanas, iš kurio kilęs Čialaras, penktas miestas pagal dydį Turkijoje. Ten kapinėse kursuoja autobusai. Samdytas žmogus vandeniu laisto bei apvalo antkapius ir tai jau laikoma tradicine pagarba mirusiajam. Todėl vyrui buvo labai keista, kai mūsų kapinėse per Vėlines nušvito tūkstančiai žvakučių – jie to nedaro“, – pasakoja E. Narin.

Pirmąjį pusmetį Lietuvoje Ermina neskubėjo sutuoktinio kinkyti į darbus ir įpareigoti išlaikyti naują šeimą. Pirmiausia ji norėjo mylimą žmogų pripratinti prie jam svetimos šalies, be to, ir kalbos barjeras trukdė imtis kažko rimto.

„Nuo lapkričio, kai jis pas mus atvyko, iki vasaros daug keliavome, daug jam rodžiau, aiškinau. Buvo pasiūlymų Čialarui dirbti tai kavinėje, tai viešbutyje, bet neskubėjome“, – teigė Ermina.

Čialaras dar dirbdamas Turkijos viešbučiuose, kavinėse pažino vietinės virtuvės specifiką ir įgijo kulinarinių gebėjimų. Todėl apsigyvenęs Lietuvoje vis garsiau ėmė kalbėti apie turkiškos virtuvės viziją Panevėžyje. Taip vieną dieną jis atsirado vietiniame restorane. Iš pradžių dirbęs kaip virėjo padėjėjas, netrukus užsienietis ėmė gaminti savo krašto patiekalus ir juos lankytojai pamėgo.

Nustebino krienai

„Mes jau seniai atsivalgę turkiškų patiekalų – kol Čialaras nedirbo, nuolat juos gamino namuose. Man ruošoje nė neleisdavo piršto pridėti“, – šypsosi Ermina.

Anot jos, azijietiškus patiekalus Lietuvoje pagaminti nėra paprasta. Čia trūksta tam tikrų prieskonių, produktų. Anksčiau, grįždama iš pasimatymų Stambule, lietuvaitė lagaminais parsiveždavo tokių lauktuvių.

„Čialaras teigia, kad net juodieji pipirai pas mus ne tokie, kaip Turkijoje. Jie mėgsta aštrų, gana kaloringą maistą. Mūsų juoda duona ten vadinama dietine ir retai valgoma. Turkai kepasi pitą, vyras pats ją užminko, kepa“, – pasakoja pašnekovė, o jos sutuoktinis priduria, jog turkiškai jų duona skamba „pide“.

Pokalbio dieną virėjas ir žurnalistus pavaišino savo gamintais baklažanais su kiauliena. Pastarosios musulmonas visai nevalgo, o iš pradžių net būgštavo, kad dėl tikėjimo negalės nė liesti. Bet vėliau susitaikė, kad pjaustyti svečiams skirtus kiaulienos šašlykus – ne nuodėmė.

„Mano vyras labai skiriasi nuo santūrių lietuvių. Jis pasiruošęs kiekvieną pavaišinti ir norėtų, kad į mūsų namus nuolat plūstų svečiai“, – sako Čialaro žmona.

O jis tvirtina labai mėgstantis ir lietuviškus patiekalus. Mielai valgo cepelinus, kurie, anot Čialaro, patiktų bet kuriam turkui. O labiausiai meilės emigrantą nustebino lietuviški krienai, kurie yra daug aštresni už turkiškus.

Ilgisi Turkijos

Čialaras ilgisi gimtinės. Į ją šeima gali nuvykti tik per atostogas. Todėl turkas labai džiaugiasi, jei Lietuvoje sutinka tautietį, jį būtinai pakalbina. Jam buvo didžiulė staigmena, kai kartą Panevėžio gatvėje sutiko kraštietį iš pačios C. Narino gimtinės.

Kreivų žvilgsnių Aukštaitijos sostinėje, pasak Erminos, jos mylimasis retai sutinka. Lietuviai nebėra tokie rasistai, nors dar kartais tapatina musulmonus su terorizmu. Patys turkai tokių nelaimių taip pat bijo ir nepritaria nei karams, nei žiaurumui.

„Tokie dideli miestai kaip Adanas su 5 mln. gyventojų natūraliai neišvengia blogų žmonių, gaila, kad jų įtaka daro blogą įvaizdį pasaulyje. Patys turkai kenčia nuo terorizmo atakų, į šią šalį plūsta pabėgėliai iš Sirijos, užima darbo vietas“, – pasakoja Ermina.

Galerija

Komentarai

  • Bonka ir boba.

    • Atsakyti
  • Suintrigavot. Būtinai užsuksiu paragauti jo patiekalų!

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite