1941–1953 metais į Sibirą bei kitas Šiaurės sritis iš Lietuvos buvo išvežta daugiau kaip 132 000 asmenų, Gulago lageriuose įkalinta apie 156 000. P. ŽIDONIO nuotr.

Paskelbti liaudies priešais

1941 metų birželio 14-osios paryčiais į Lietuvos gyventojų namus įsiveržė neprašyti svečiai, pakeitę ir sugriovę daugelio žmonių gyvenimus.

Tą vasaros dieną karo išvakarėse iš Panevėžio apskrities buvo ištremta daugiau nei 600 žmonių. Kitų trėmimų akcijų metu krašto netektys buvo dar didesnės.

Rengėsi iš anksto

Tremtys stalinizmo laikais plačiai taikytos ne tik Lietuvoje – represijų geografija apėmė visą Sovietų Sąjungą.

Siekdama susidoroti su tais, kuriuos vadino antisovietiniais elementais, valdžia bemaž dešimtmetį iš Lietuvos prievarta vežė ištisas šeimas: tėvus, senelius, vaikus. Jų priešu tapo kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje aktyvesnis buvęs pilietis ir jų artimieji.

Masinei gyventojų deportacijai dirigavo vyriausiuoju trėmimų akcijos vykdytoju paskirtas Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Ir jau 1941-ųjų gegužės 23 dieną, vykdant centro direktyvą, Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptu įsakymu Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti.

Priimant sprendimus dėl gyventojų trėmimo, ją organizuojant ir vykdant dalyvavo ir Lietuvos komunistų partija.

Iki trėmimų pradžios likus dešimčiai dienų, viskas turėjo būti parengta: numatyti tremiamųjų vežimo maršrutai, apskaičiuota, kiek reikės traukinių vagonų, sudarytas tremtinių įlaipinimo planas ir kita.

Kad žinia apie planuojamas deportacijas nepasklistų, trėmimų vykdymo grupių nariai po instruktavimo neturėjo teisės palikti tarnybinių patalpų.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Juzėno žiniomis, trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos. Joms priklausę vidaus, pasienio ir konvojinės kariuomenės daliniai, taip pat milicija, vadinamieji stribai, sovietų aktyvistai.

Saugumo kariuomenės pulkai, istoriko teigimu, buvo dislokuoti visuose didesniuose Lietuvos miestuose (Panevėžyje – MGB 25-asis šaulių pulkas), pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Baltarusijos.

„Žmonių trėmimais buvo siekiama nutautinti ir asimiliuoti Lietuvą, pasėti baimę ir užgniaužti antisovietinį pasipriešinimą“, – sako D. Juzėnas.

Kraštotyros muziejaus istoriko Donato Juzėno teigimu, trėmimais buvo siekiama ne tik pasėti baimę ir užgniaužti antisovietinį pasipriešinimą, bet ir nutautinti Lietuvą. P. ŽIDONIO nuotr.

„Socialiai pavojingi“

1941–1953 metais į Komiją, Buriatiją-Mongoliją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Permės, Sverdlovsko, Tomsko ir kitas Sibiro bei Šiaurės sritis iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 132 000 asmenų, o Gulago lageriuose įkalinta apie 156 000.

Tarp ištremtųjų buvo daugiau kaip 50 000 moterų ir per 39 000 vaikų.

Pasak D. Juzėno, taip buvo įgyvendinamas siekis sovietizuoti Lietuvą, sunaikinti nepriklausomos valstybės elitą, o svarbiausia – „priešiškai nusiteikusias“ prieš sovietų ideologiją visuomenės grupes. Tai yra mokytojus, kariškius, policininkus, tarnautojus, buvusius politinių ir religinių organizacijų narius, ūkininkus.

Paskutiniai trėmimai vyko 1952–1953 metais, kurių metu išvežta apie 100 žmonių.

Istoriko pasakojimu, sovietų valdžia savo dokumentuose trėmimus vadino socialiai pavojingų elementų, banditų, jų pagalbininkų, buožių šeimų „iškeldinimu“ arba „specialiais perkėlimais į kitus Sovietų Sąjungos rajonus“. Tačiau, be politinių bei ideologinių trėmimų priežasčių, būta ir ekonominių.

Tremtiniai, kaliniai buvo pigi darbo jėga ypač atšiauriame Sibire įsisavinant gamtos turtus. Ir šios aplinkybės, anot D. Juzėno, suvaidino anaiptol ne šalutinį vaidmenį, kai Sovietų Sąjunga po Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940-aisiais pradėjo sudarinėti vadinamųjų antisovietinių elementų sąrašus ir vykdyti areštus.

„Liaudies priešus“ sovietai į tremtį vežė gyvuliams skirtuose vagonuose. „WIKIMEDIA“ nuotr.

Neregėto masto operacija

Pirmoji didelė Lietuvos gyventojų deportacija vykdyta 1941 metų birželio 14–19 dienomis.

Šiai operacijai, D. Juzėno teigimu, imta rengtis pavasarį. Likus maždaug mėnesiui iki vežimų pradžios, gegužės 16-ąją, Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas ir Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Gegužės pabaigoje–birželio pradžioje buvo sudaryti tremiamųjų sąrašai. O birželio 14-ąją, trečią valandą ryto, gautas įsakymas pradėti vykdyti operaciją.

Įgyvendinant masinio trėmimo planą priešakinėse gretose stovėjo Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo liaudies komisariato ir NKVD darbuotojai, milicininkai. Jiems talkino vietiniai komunistai, komjaunuoliai – sovietiniai aktyvistai.

„Į Komiją, Altajaus ir Krasnojarsko kraštus, Novosibirsko sritį ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių, – skaičiuoja D. Juzėnas. – Vyrai, kurių buvo apie 4 663, atskirti nuo šeimų ir kaip kaliniai išvežti į lagerius. Jie kalinti Norilsko, Dudinkos, Lamos, Medvežij Ručejaus Krasnojarsko krašte, Intos ir kituose lageriuose.“

Taškas ir Panevėžyje

Tarp pirmosios masinės deportacijos aukų tą juodąjį birželį buvo ir panevėžiečių.

Pasak D. Juzėno, žmonės vežimais, sunkvežimiais gabenti į Panevėžio geležinkelio stotį ir ten varomi į prekinius – gyvulinius – vagonus.

„Traukinio sąstatas kelias dienas stovėjo geležinkelio atšakoje prie Cukraus fabriko, o teritorija buvo aptverta spygliuota viela“, – pasakoja muziejininkas.

Į sovietų pakalikų nagus tąkart pakliuvo 603 Panevėžio apskrities gyventojai. Iš jų į tremties vietas pateko 526, likusieji 77 išvežti į lagerius.

Kraštas neteko daugelio žinomų vietos pedagogų, prekybininkų, kitų profesijų atstovų, kariškių (tuometį Karaliaus Mindaugo 4-ojo pėstininkų pulko vadą pulkininką Vaclovą Žadeiką suėmė ir atvežė iš Varėnos poligono).

Deportacijas nutraukė tik prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Tiesa, primena D. Juzėnas, naciai irgi vežė lietuvius – darbams į Vokietiją.

1949-ųjų kovo mėnesio deportacijos jau vyko visose trijose Baltijos šalyse tuo pačiu metu.

Su antrąja okupacija – nauji trėmimai

Pasibaigus karui, sovietai trėmimus tęsė. 1945-ųjų pavasarį buvo vežami Lietuvos vokiečiai, liepą–rugsėjį – daugiausia lietuviai.

Trėmimai vyko ir 1946–1947 metais, tik jie, pasak istoriko, nebuvo tokie masiniai kaip 1948-aisiais. Tąkart operacijos kodiniu pavadinimu „Vesna“ („Pavasaris“) vykdytojai tremtin išsiuntė daugiausia šalies gyventojų – apie 40 000, o planuose buvo dar aštuoniais tūkstančiais daugiau.

Vykdyti operacijai vėl buvo pasitelktos gausios sovietų valdžiai ištikimų žmonių pajėgos – pasak D. Juzėno, net apie 30 000 Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų darbuotojų, karininkų, kareivių, milicininkų, stribų, taip pat apie 11 500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų. Kitaip tariant, kiekvienam tremiamajam teko po vieną represinių struktūrų atstovą.

„Ši deportacija oficialiai buvo nukreipta prieš surastų partizanų ir besislapstančių žmonių, žuvusių partizanų ir nuteistųjų šeimas, taip pat prieš pasipriešinimo rėmėjus. Juk remiantis komunistine ideologija, rezistencijos rėmėjai galėjo būti tik „buožės“, tai yra daugiau žemės turintys ūkininkai“, – pasakoja D. Juzėnas.

Dviem ešelonais

Tremdami pasiturinčius ūkininkus sovietai siekė likviduoti „buožes“ kaip klasę. O kartu sunaikinti ir partizanų atramą Lietuvoje.

Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir kituose apskrities centruose ši operacija vykdyta naktį. Auštant būsimieji tremtiniai atvežti į daugiau nei keturias dešimtis geležinkelio stočių, iš kurių išsiųsti į Krasnojarsko kraštą, Buriatijos-Mongolijos ASSR.

Remiantis istoriko Eugenijus Grunskio duomenimis, 1948 metais gegužės 22–23 dienomis iš Panevėžio apskrities ištremta apie 2 019 žmonių.

„Du traukinių ešelonai, kuriais buvo deportuojami Panevėžio apskrities gyventojai, suformuoti Gustonių ir Panevėžio geležinkelio stotyse“, – pasakoja D. Juzėnas, kurio žiniomis, iš Panevėžio geležinkeliu dar buvo tremiami ir Biržų bei Pasvalio apskričių gyventojai.

Antras didelis pokario trėmimas, pavadintas operacija „Priboj“ („Bangų mūša“), vyko 1949 metų kovo 25–28 dienomis (tuo pačiu metu, kaip ir Latvijoje bei Estijoje). Tada ištremta apie 29 000 asmenų, bet galėjo būti gerokai daugiau.

„Sužinoję apie trėmimus žmonės, kurių giminaičiai buvo jau ištremti ar įkalinti, slėpdavosi. Taip 1949-ųjų kovo deportacijos išvengė apie 13 700 žmonių“, – teigia D. Juzėnas.

Prasidėjus Sąjūdžiui, 1989 metų birželio 14 dieną ant Panevėžio geležinkelio stoties sienos atidengta memorialinė lenta iš Panevėžio geležinkelio stoties 1940–1941, 1944–1952 metais į lagerius ir tremtį išvežtų Panevėžio apskrities gyventojų atminimui. P. ŽIDONIO nuotr.

Amžiams liko svetimoje žemėje

Tačiau jau balandį sovietų valdžia organizavo išvengusiųjų tremties gaudynes. Po jų Šiauliuose buvo suformuoti dar du ešelonai ir išvežta apie 3 000 žmonių.

Pasak D. Juzėno, 1951 metų rugsėjo 5-ąją Sovietų Sąjungos Ministrų taryba išleido nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR“. Šiais trėmimais siekta palaužti prieš kolektyvizaciją atsilaikiusius ir savo privačių ūkių neatsisakiusius ūkininkus.

Jau spalio 2–3 dienomis įvykdyta dar viena didelė trėmimo akcija „Osen“ („Ruduo“). Istoriko teigimu, jai įgyvendinti pasitelkta daugiau nei 15 000 MGB darbuotojų, kareivių ir karininkų, milicininkų ir stribų, taip pat 8 000 sovietinių aktyvistų.

Tąkart ištremta apie 16 000 žmonių.

Paskutiniai trėmimai vyko 1952–1953 metais, kurių metu išvežta apie 100 žmonių.

Dešimtys tūkstančių lietuvių iš tremties ir lagerių taip ir nebegrįžo. D. Juzėno teigimu, 1941–1952 metais iš 132 000 išvežtųjų į tremtį 28 000 mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Dar apie 50 000 ilgai negalėjo grįžti arba ir visai negrįžo į tėvynę.

Beteisiai

1941 metų birželio 14 dieną trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų namus, pirmiausia pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą. Po kratos tremiamiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus išvežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“.

Mėginančius bėgti šaudė.

Tremiama šeima, nepaisant jos narių skaičiaus, galėdavo pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto, tačiau tik tokiu atveju, jei tą leisdavo vykdytojai. Likęs žmonių turtas, kurio nepajėgdavo išvogti trėmimo vykdytojai, būdavo konfiskuojamas.

Tremties vietose tremtiniai buvo traktuojami kaip specialusis kontingentas, prižiūrimas ir kontroliuojamas tremtinių gyvenvietes administravusių komendantūrų. Taigi iš esmės beteisiai. Iš jų atimdavo pasus, o vietoje jų išduodavo laikinuosius leidimus, skirtus privalomajai tremtinių registracijai.

Be leidimo tremtinys negalėjo išvykti iš gyvenamosios vietos ar pasišalinti iš darbo vietos. Bet koks savavališkas veiksmas buvo traktuojamas kaip mėginimas pabėgti. Bet koks mėginimas ginti savo teises galėjo būti traktuojamas kaip esamos santvarkos šmeižimas, mėginimas kelti neramumus ir baigtis įkalinimu.