-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
1944 metų pabaigoje – 1945 metų pradžioje į jau sovietų antrą kartą okupuotą Lietuvą iš Vokietijos grįžo dešimtys lietuvių kovotojų, nuleistų parašiutais kaip desantininkai. Šie asmenys buvo mokęsi Abvero – nacistinės Vokietijos karinės žvalgybos – mokykloje, tačiau nevykdė vokiečių valios, nebuvo jų agentai. Jų tikslas – grįžus į Tėvynę įsitraukti į rezistencinę veiklą, kovoti prieš sovietus, siekti šalies nepriklausomybės. Jie vykdė ne nacių, o Lietuvos pogrindžio tikslus.
„Jie grįžo vedami pareigos“, – apie galėjusius gana saugiai likti Vakaruose lietuvius kovotojus kalba Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos mokslo centro darbuotojas dr. Darius Juodis.
Pasak istoriko, tuo metu, 1944 metų pabaigoje – 1945 metų pradžioje, kai frontas jau sparčiai ritosi atgal į Vakarus, buvo tik laiko klausimas, kada žlugs nacistinė Vokietija. Jo teigimu, bendradarbiauti su Abveru lietuvius skatino praktinis išskaičiavimas. Lietuvos laisvės armija – slapta karinė, tautinė ir politinė lietuvių organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę, – buvo ne provokiška, o antisovietinė ir antinacinė.
„1941 metų patirtis suformavo nuomonę, kad Sovietų Sąjunga yra pagrindinis priešas. Žmonės bijojo sovietų, neabejojo, kad grįžę jie vėl imsis represijų, ir ruošėsi pasipriešinti“, – pasakoja D. Juodis.
Ir visgi, nepaisant desantininkų paramos, pagrindiniai partizaninio judėjimo organizatoriai, pasak istoriko, buvo Lietuvoje – čia likę žmonės.
Vladas Juozokas – 1946 metų vasario 13 dieną netoli Ažagų Panevėžio apskrities partizanai susidūrė su stipriu NKVD daliniu. Mūšio metu žuvo 3 Šiaurės LLA apygardos vadas Vladas Juozokas-Petraitis.
Panevėžio krašto partizaniniame kare specifinė buvo Lietuvos Laisvės armijos 3-ioji Šiaurės apygarda, įkurta diversines mokyklas karą pralaiminčioje nacistinėje Vokietijoje baigusių partizanų. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko teigimu, Vokietijoje jie buvo mokomi sprogdinti tiltus, ginklų sandėlius, gadinti inžinerinę įrangą, statyti bunkerius, semiamasi topografijos ir kitų žinių. Baigę diversantų mokyklas, jų auklėtiniai buvo permetami į užnugarį.
Tokių diversantų veikla buvo ypač pastebima Panevėžio apskrityje. Čia buvo didžiausia desanto grupių koncentracija. Viena tokia grupė 1944 metų lapkričio 18-ąją išmesta Panevėžio apylinkėse ties Įstricos ir Ūtos kaimais. Grupė, vadovaujama Antano Šilo-Kovo, pradžioje telkė 12 žmonių. Muziejininkas pasakoja, kad kai kurie duomenys rodo, jog šiai grupei priklausė ir Steponas Girdžiūnas-Gegužis – pirmasis apygardos vadas. Tų pačių metų gruodžio 22 dieną parašiutais nusileido ir Vlado Juozoko-Petraičio grupė, o po mėnesio, 1945 metų sausio 21-ąją, penkios nedidelės grupelės nuleistos į Smilgių, Subačiaus, Šeduvos, Šimonių apylinkes. Pasak D. Pilkausko, diversinių grupių nariai buvo ginkluoti automatais, rankiniais kulkosvaidžiais, šautuvais, pistoletais. Jie taip pat turėjo medikamentų, pinigų, radijo siųstuvus. Vienas svarbiausių jų uždavinių buvo organizuoti partizanų būrius.
D. Pilkausko teigimu, kai kuriuos desantininkus greitai „nukenksmino“ sovietų armija ir saugumas. Stasys Kirdulis ir Vladas Želnys suimti 1945 metų vasario viduryje.
V. Želnio vadovaujama Smilgių desantininkų grupė grupė nuleista 1945 metų sausio 21-ąją šalia Gustonių geležinkelio stoties. Jai pavesta rengti transporto diversijas, sprogdinti tiltus, ginklų sandėlius, gadinti inžinerinę įrangą bei rinkti žvalgybinę informaciją, organizuoti partizanų būrius.
„Šios grupės įsijungimas į partizaninę kovą nebuvo sklandus. Gabendami amuniciją, jie susidūrė su Raudonosios armijos kareiviais. Patys partizanai vilkėjo šios armijos uniformas, turėjo sovietų kariuomenės ginklus ir suklastotus NKVD pažymėjimus, tačiau nė vienas nekalbėjo rusiškai. Kareiviams pareikalavus dokumentų, partizanams teliko atidengti ugnį ir trauktis“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Grupės vadas V. Želnys kartu su S. Kirduliu suimti. Dar vienas desantininkas netrukus žuvo – nusišovė išduotame bunkeryje.
Ypač nepasisekė Antanui Gogeliui. Jis kone tą pačią dieną, kai nusileido, buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę. Iš Kupiškio rajono kilęs A. Gogelis buvo karininkas. 1944 metais subūrė partizanų būrį, vėliau – antrą, tačiau kiek vėliau pasitraukė į Vokietiją ir įstojo į diversinę mokyklą. Į Lietuvą kartu su diversine grupe į Kupiškio apylinkes buvo permestas 1945 metų sausio 21-ąją. Šiai grupei priklausė ir Antanas Starkus-Montė bei kiti vėliau išgarsėję partizanų vadai.
Pasak D. Pilkausko, labai greitai ir šios grupės partizanai susidūrė su sovietine armija. Per susišaudymą žuvo vienas sovietų karys, o trys – sunkiai sužeisti.
„A. Gogelis, per susišaudymą sunkiai sužeistas ir suimtas, pateko į Panevėžio ligoninę. Netrukus perkeltas į Panevėžio kalėjimą“, – pasakoja istorikas.
Vėliau A. Gogelis pervežtas į kalėjimą Vilniuje. Ten organizuotas ir jo teismas. Kartu su juo teisti ir kiti diversines mokyklas baigę ir sovietams įkliuvę partizanai. Dauguma gavo po 20 metų kalėjimo. Keliems žmonėms skirta 10 metų nelaisvės, o A. Gogelis nuteistas sušaudyti – puikiai parengtas partizanauti karys negalėjo įgyvendinti planų.
Antanas Gogelis – Vokietijoje diversinę mokyklą baigęs A. Gogelis buvo sužeistas ir pateko į nelaisvę kone tą pačią dieną, kai parašiutu nusileido į tėvynę.
Pasak D. Pilkausko, vienas aktyviausių partizanų buvo S. Girdžiūnas-Gegužis, jis 1945 metų vasario 15 dieną tapo įkurtos 3 LLA apygardos štabo viršininku, o jo pavaduotoju išrinktas Vladas Juozokas-Petraitis. Apygarda daugiausia veikė Geležių, Pušaloto, Panevėžio, Karsakiškio apylinkėse. Iš viso 1945 metų vasarą šioje apygardoje buvo apie 500 kovotojų. S. Girdžiūno-Gegužio vadovaujamas štabas neturėjo pastovios buveinės – ji keitėsi. Daugiausia laikytasi Piniavos, Raguvos miškuose.
Šios apygardos kovotojai dalyvavo vienose žymiausių kautynių Lietuvos partizaninio judėjimo istorijoje – 1945 metų kovo 27 dieną Panevėžio krašte vykusiose Ažagų-Eimuliškio kautynėse. Jos vyko vos už maždaug 20 kilometrų nuo Panevėžio Ažagų, Staroliškių miškuose.
„Ten buvo susitelkę keli šimtai vyrų, ginkluotų automatais, šautuvais, kulkosvaidžiais, – partizanų iš Biržų, Panevėžio, Šiaulių apskričių “, – pasakojo D. Pilkauskas.
Jų gretose kovėsi ir 10 diversines mokyklas baigusių partizanų. Prieš partizanus, pasak D. Pilkausko, buvo pasiųstas generolo Pavelo Vetrovo, 4 NKVD šaulių divizijos 231 šaulių pulkas. Jis partizanus užklupo netikėtai anksti ryte. Priešas turėjo didžiulę karių ir ginklų persvarą.
„Kaip pasakoja šių kautynių dalyvis F. Miknevičius, sovietai naudojo tanketes, net skraidė lėktuvas“, – kalbėjo istorikas.
Kruvinos kautynės tęsėsi ne vieną dieną. Dalis partizanų sugebėjo pasitraukti. Sovietų saugumo ataskaitose buvo pranešama, kad žuvo 121 partizanas ir 18 suimta. Partizanai neteko 7 kulkosvaidžių, 30 šautuvų, 5 automatų, sunaikinti 5 bunkeriai, 3 palapinės ir kt. D. Pilkauskas spėja, kad greičiausiai žuvo gerokai mažiau partizanų – apie 76–80 vyrų, iš kurių 56 buvo palaidoti Dragonių kaimo kapinėse, o likusieji – Jakubonių ir Spirakių kaimų kapinaitėse.
„Sovietų pajėgų nuostoliai nėra aiškūs, bet jie galėjo maždaug atitikti partizanų aukų skaičių“, – mano D. Pilkauskas.
Dar daugiau netekčių partizanai patyrė 1945 metų birželio pabaigoje ir liepos pradžioje, tačiau jie toliau telkė jėgas. Rugpjūtį į 3 Šiaurės LLA apygardos sudėtį įsijungė Žalioji rinktinė, vadovaujama Izidoriaus Pucevičiaus-Radvilos. Ši rinktinė buvo dalyvavusi garsiame Rozalimo miestelio užpuolime 1945 metų liepos 8-ąją, kuriame žuvo sovietų kovotojai.
Algimanto apygardos štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebras ir apygardos vadas Antanas Starkus-Montė 1949-aisiais.
Istorikas pasakoja, kad 1945 metais rugsėjo 6 dieną žuvus 3 Šiaurės LLA apygardos vadui S.Girdžiūnui-Gegužiui, jai stojo vadovauti Vladas Juozokas-Petraitis. Jis dar 1945 metų kovą po kautynių atkūrė partizanų būrius, organizavo medicininį aptarnavimą, daug prisidėjo apsirūpinant ginklais.
„Jis žinojo vokiečių paslėptus ginklų sandėlius ir tais ginklais buvo apginkluojami partizanai“, – teigė D. Pilkauskas.
O 1946 metai tapo lemtingi šiai apygardai. Prieš ją sovietinė valdžia metė ypač dideles pajėgas. Pasak istoriko, 1946 metų vasario 13 dieną netoli Ažagų Panevėžio apskrities partizanai susidūrė su stipriu NKVD daliniu. Mūšio metu žuvo 3 Šiaurės LLA apygardos vadas Vladas Juozokas-Petraitis. Naujas vadas nebuvo paskirtas. 1946 metų vasarą apygarda nustojo egzistuoti.
„Ši neilgai veikusi apygarda suvaidino nemažą vaidmenį pokario partizaniniame judėjime“, – sako D. Pilkauskas.
