Monikos Švilpaitės nuotr.

Pasileidusi linksmaisiais kalneliais

Pasileidusi linksmaisiais kalneliais

Niūniuojantieji populiarią dainą „Earth Call“ vargu ar žino, kad ją sukūrusi panevėžietė Gina Kazlauskaitė baigusi džiazo magistrantūros studijas, bet nebaigė Muzikos mokyklos, kad ir iš namų bėgo, ir apleistam ceche gyveno, ir ilgą laiką džiazo paslapčių kitus mokė garsiose šalies meno mokyklose. O dabar, už nugaros palikusi pedagogiką, panevėžietė eina vien kūrybos keliu.

Panevėžietės Ginos Kazlauskaitės prioritetų sąrašo viršuje visuomet buvo muzika, dėl to savotiškai kenčia jos artimiausi žmonės. Jiems tenka susitaikyti, kad į darbų verpetą įsisukusią Giną mato rečiau. Paradoksalu, kad šiuo metu ji turi daugiau laiko, bet trūksta šalia žmonių.

„Kūrybai reikalingos emocijos, patirtys. Dabar jų pasisemti pavyksta tik per ekraną, tad šis laikotarpis neabejotinai veikia ir kūrybiškumą. Taip pat ir leidžia suprasti, kas yra iš tikrųjų reikšminga, kokie svarbūs esame vieni kitiems“, – pabrėžia Gina.

Jausmas, jog kūryba šaukia, pradėjo tiek graužti, jog praėjusiais metais G. Kazlauskaitė nusprendė pasiduoti ir atsidėti vien jai.

Baigusi bakalauro studijas, G. Kazlauskaitė dirbo pedagoginį darbą – mokė džiazinio vokalo Artūro Noviko džiazo mokykloje, dėstė Vilniaus kolegijoje. Ir nors pedagoginis darbas teikė daug laimės ir puikiai sekėsi, Gina visada vasaros laukdavo su didžiausia baime. Tiesiog žinodavo, kaip greitai ji praeis ir su kokiu ilgesiu nuo rugsėjo vėl lauks kitos. Tik vasarą turėdavo pakankamai laiko savo pačios kūrybai.

„Dirbant su mokiniais, laiko ir energijos savo muzikai tiesiog nebeužtekdavo. Nieko nemoku daryti puse kojos, mokiniams atiduodavau visą save“, – sako muzikantė.

Jausmas, jog kūryba šaukia, tiek graužė, jog praėjusiais metais G. Kazlauskaitė nusprendė pasiduoti ir atsidėti vien jai – išėjo iš darbų, kuriam laikui užsidarė studijoje ir vieną po kitos kūrė dainas.

Tačiau pedagoginis darbas niekur nedingo – savo studijoje G. Kazlauskaitė dirba su dainininkais, padeda jiems kurti, įrašinėja dainas, rengia konkursams. Visgi džiaugiasi turinti galimybę atsitraukti, kai pačiai reikia laiko.

Pokyčių nebebijo

G. Kazlauskaitė juokiasi, kad visi mokiniai tampa jos draugais, kadangi vokalo mokymas negali būti atsiejamas nuo emocijų, psichologijos, empatijos.

„Per muziką laisvėjame, pažįstame save, išsivalome, tad būti šiame procese kartu su kitu žmogumi yra stebuklinga patirtis. Kiek juoko, ašarų, pykčio, nusivylimo ir kitokių įvairiausių jausmų per visus metus teko sugerti! Kiekvienas žmogus ir jo istorija yra unikali, tad pažinti tiek spalvingų asmenybių man neabejotinai yra gražiausia mokytojo darbo pusė“, – kalba G. Kazlauskaitė.

O šie metai jai atnešė tikrai daug esminių pokyčių – išsiskyrė su grupe „Cosmic Apple“, su kuria kūrė net penkerius metus, paliko du darbus, netgi kuriam laikui atsiribojo nuo žmonių.

„Neseniai atšvenčiau 30-ies metų jubiliejų. Neabejotinai, šie metai buvo drąsiausi ir kitoniškiausi mano gyvenime ir žinau, jog tai tik visko pradžia“, – šypteli Gina.

Anot jos, anksčiau gyvenimo pokyčiai ją gąsdindavo, o šiuo metu jau žino, jog jie priverčia atsibusti ir kartais yra gyvybiškai būtini.

„Jei pokyčių nebūčiau bijojusi, šiuo metu galbūt būčiau visai kitur, tačiau patirtys mus daro unikalius. Tad palieku už nugaros apgailestavimus ar svarstymus ir stengiuosi žiūrėti tik į priekį“, – sako G. Kazlauskaitė.

Pabėgo į mišką

Gina juokiasi, jog yra iškrėtusi tikrai labai daug beprotiškų dalykų ir turi užtektinai istorijų šimtams dainų. Bet visada jaučia įvairių patirčių alkį ir dėl to labai laukia, kai visi galėsime grįžti į normalų gyvenimą ir vėl jomis mėgautis.

„Esu ir iš namų bėgusi, ir apleistam ceche gyvenusi, ir paauglystę su visais jos velniais turėjusi, – neslepia G. Kazlauskaitė – Visai neseniai patyriau vieną labai gražią patirtį – gyvenau viena miške penkias dienas, kurdama dainas, įrašinėdama, mėgaudamasi ramybe. Labai linkiu visiems kartais leisti sau pabūti vieniems.

Surinko šeimos talentus

G. Kazlauskaitės pirmasis mokytojas, supažindinęs su muzika, mokęs dainuoti, groti pianinu ir gitara, buvo jos tėtis. Ji augo muzikantų šeimoje, mama turėjo nuostabų balsą, taip pat laisvą bei įkvepiančią sielą, tad visus geriausius dalykus mergina atsinešė iš šeimos.

„Senelis buvo instrumentų meistras. Kai mokiausi groti smuiku, pats man jį pagamino. Deja, smuikas netapo mano instrumentu, bet gražus prisiminimas liko. Augau apsupta muzikos, kartu su tėvais ir koncertuodavome, tad mano kelias, galima sakyti, jau seniai buvo nulemtas“, – pasakoja atlikėja.

Gina įsitikinusi, jog mūza ateina tik tada, kai esi laisvas, nieko nelaikai savyje.

Muzikos terapija

Anot G. Kazlauskaitės, kiekvieno kelias skirtingas, tad ir vienintelio rakto į klausytojo širdį nėra. Jai pačiai kūryba yra emocija.

„Mano visi geriausi kūriniai yra gimę iš emocijos – išverkti, iššokti, kurdama tiesiog viską paleidžiu, tai mano terapija “, – teigia Gina.

Prieš penkerius metus, mirus mamai, pianinas sugėrė upelius ašarų, bet pagimdė ir daugybę naujų melodijų – taip emocijos tapo gyvos. Dažnai Gina nesupranta, kaip idėjos tiesiog iš kažkur nusileidžia.

„Esu įsitikinusi: mūza ateina tik tada, kai esi laisvas, nieko nelaikai savyje užspaudęs. Sukonstruoti, pagaminti muziką man tiesiog nepavyksta, tokiu atveju ji būtų be sielos, taigi – bevertė“, – sako atlikėja.

O to įrodymas buvo pirmasis kūrinys, su kuriuo Gina pradėjo solistės karjerą. „Earth Call“ dainą ji sukūrė vienu ypu, susidėliojo ir žodžiai, ir melodija, dar prireikė ir laiko suprasti, apie ką ji iš tikrųjų yra.

„Ją išleidusi gavau daugiausia žmonių reakcijų ir grįžtamojo ryšio per visą savo karjerą, o neseniai vykusiame mano gimtadienio koncerte visi susirinkę plodami bei šokdami dainavo šią dainą kartu su manimi. Tai buvo tikrai stebuklinga akimirka ir įrodymas, kad vienintelis kelias į žmonių širdis yra tikrumas ir nuoširdumas“, – pasakoja G. Kazlauskaitė.

Jei gali nedainuoti – nedainuok

Ginai teko atlikti labai daug skirtingos stilistikos kūrinių – ji buvusi ir repo, ir elektronikos, ir džiazo grupių nare. Ir jos kūryboje atsispindi visas kokteilis žanrų. Panevėžietė baigusi džiazo magistrantūros studijas, bet ilgą laiką nuo džiazo tiesiog bėgo. O dabar jį laiko neatsiejama savo dalimi.

„Labiausiai šiuo metu krypstu į indie muzikos pusę – išlaisvinu laukinę save ir žiūrėsiu, kur mane tai nuves“, – juokiasi G. Kazlauskaitė.

Anot jos, visi turime istorijų, randų, dažnai jaučiamės vieniši. Gina dalijasi istorijomis tikėdama, jog kažkas jas girdėdamas galbūt atpažins save ir pasijus mažiau vienišas.

Tačiau tam, kad muzika būtų išgirsta, ji turi pasiekti žmones. Jei kurtų visiškai užsidariusi savo studijoje rūsyje, taip ir liktų kalbėti tik su savimi. Pasak G. Kazlauskaitės, grįžtamasis ryšys kūrėjui yra be galo svarbus, klausytojas yra motyvacija ir įkvėpimas. Tam, kad galėtų dalytis savo muzika, reikia žinoti, jog ji kažkam yra reikalinga.

„Dažnai žmonėms mūsų specialybė atrodo svajonė, tačiau kiek ašarų, nusivylimų, abejonių šiame kelyje būna, žino tik juo einantys. Aš ir savo mokiniams sakau – jei gali nesirinkti muzikos, nesirink, o jei šaukia taip, kad negali nutildyti ir neturi kito pasirinkimo – sveikas atvykęs į linksmuosius kalnelius!“ – juokiasi Gina.

G. Kazlauskaitei teko atlikti labai daug skirtingos stilistikos kūrinių – ji buvusi ir repo, ir elektronikos, ir džiazo grupių nare.

Nežemiškas jausmas

Gina viską daro pati – kuria, įrašinėja, prodiusuoja, tai atima begalę laiko. Studijoje praleidžia ištisas dienas ir kartais atrodo, jog gyvenimas bėga pro šalį, o ji tik sėdi savo rūsyje.

„Tačiau sulaukiu akimirkos, kai žmonės dainuoja mano dainas, šoka kartu su manimi, verkia, kai aš verkiu, juokiasi, kai aš juokiuosi, ir tada suprantu, dėl ko visa tai. Savo nišos dar tikrai neatradau, bet neabejotinai esu pakeliui ir nežadu sustoti“, – sako talentinga muzikantė.

Įdomus faktas: Gina scenos baimės beveik nejaučiu tuomet, kai koncertuoja ne su savo muzika – daug kartų jai teko pasirodyti su skirtingais orkestrais, diksilendais, perdirbinių grupėmis, tad į sceną lipta jau tūkstančius kartų. Bet tai visiškai nieko nereiškia, kai atlieka savo kūrybos dainas.

„Juk jose visos istorijos, gilios ir išgyventos, tampu atvira knyga. Baimė yra ne dėl to, ar priims. Baimė yra vienu metu atsiverti daugeliui žmonių. Bet tik pradedu dainuoti, pamatau žmonių akis ir susijungiu su publika. Šitas jausmas nežemiškas“, – kalba G. Kazlauskaitė.

Stilius nenuobodus

G. Kazlauskaitės stilius vertas atskirų komplimentų. Atrodo, kad jai net nereikia stengtis: džinsai, marškinėliai, skrybėlė – ir jau fantastiška išvaizda. Paklausta, ar ir realiame gyvenime tokia pat ryški, kaip ir scenoje, Gina sako, jog stilius, drabužiai, neatsiejama jos asmenybės dalis.

„Apsirengusi kitaip visą dieną jaučiuosi labai keistai. Netgi studijoje būdama viena ir su niekuo nesusitikdama turiu jaustis gerai sau pačiai. Kiekvieną dieną skiriu dėmesio tam, kaip atrodau. Tai irgi vienas saviraiškos būdų“, – šypsosi Gina.

G. Kazlauskaitė skatina ir kitus eksperimentuoti, nebijoti būti kitokiems, nes labai dažnai laisvė prasideda būtent nuo įvaizdžio.

„Kai dar dirbau mokykloje, mokinių tėvai sakydavo, jog mergaitės kopijuoja mano išvaizdą. Man tai buvo tikrai didžiulis komplimentas“, – prasitaria muzikos pedagogė.

Skrajojanti siela

Gina sako esanti labai empatiška. Jai lengva pajausti žmones. Tai, žinoma, labai padeda ir kūryboje.
„Jei nebūčiau muzikantė, rinkčiausi psichologiją. Nuo vaikystės taip pat labai mėgau piešti. Laiko šiam malonumui jau daugelį metų neskiriu, tačiau svajoju apie namelį miške su studija palėpėje bei molbertu – labai tikiuosi tai kada nors išsipildys“, – šypteli pašnekovė.

Paklausta, ar ir realiame gyvenime tokia pat ryški, kaip ir scenoje, Gina sako, jog stilius, drabužiai, neatsiejama jos asmenybės dalis.

Meniškos sielos Gina dažnai yra melancholiška, susimąsčiusi, kažkur skrajojanti, todėl nepastebinti aplinkos.
„Kartais galiu nepastebėti tokių akivaizdžių dalykų, kaip išdygęs pastatas arba pasikeitęs metų laikas. Aplinkiniai jau prie to priprato ir nesistebi. Dažnai jaučiuosi šiek tiek kosmonautė, bet turbūt čia visų meniškų žmonių bruožas“, – juokiasi pašnekovė.

Panevėžietė labai mėgsta keliauti, vaikščioti, būti gamtoje. Vanduo yra Ginos stichija – atgaivina viskas, kas su juo susiję.

„Periodiškai pabėgu kur į miškus ir sugrąžinu savo sielą į kūną. Svajoju kada nors gyventi miške. Taip pat labai mėgstu gaminti maistą, tai mane labai atpalaiduoja ir teikia džiaugsmo“, – pasakoja G. Kazlauskaitė.

Vardas – seselės garbei

Ginai tėvai, lyg žinodami, įdėjo trumpą ir išskirtinį vardą, labai tinkantį scenai. O jo istorija taip pat labai įdomi. Kai mama laukėsi, ją ligoninėje slaugė seselė, vardu Gina. Mamai didžiuli įspūdį padarė seselės geraširdiškumas. Tad ir gimusiai atžalai padovanojo jos vardą. Būdama jau suaugusi ir dirbdama radijuje, G. Kazlauskaitė susipažino su moterimi, kurios mamos vardas taip pat Gina. Neįtikėtina, tačiau būtent jos gimimo metais ta moteris dirbo sesele.
„Išsiaiškinome, jog už savo vardą turiu būti dėkinga jos mamai, – pasakoja G. Kazlauskaitė. – Paprašiau perduoti šilčiausius linkėjimus ir padėkoti už geraširdiškumą.“

Pašaipų neišvengė

Nors augo muzikantų šeimoje, vaikystėje ilgą laiką pasirodyti scenoje su tėvais Ginai būdavo labai gėda, ypač mokykloje. Bendraamžiai nevengdavo pašiepti. Tėtis dar ir dirbo toje pačioje mokykloje, netgi vienu metu buvo ir jos mokytojas, tad replikų iš bendramokslių neišvengdavo. Paauglystėje tai dar labiau paaštrėjo ir vienu metu G. Kazlauskaitė netgi buvau nusprendusi mesti muziką, išėjo iš Muzikos mokyklos. Beje, jos niekada taip ir nebaigė.
„Maištavau ir bėgau, bet galiausiai atsidūriau kompanijoje draugų, kurie taip pat mylėjo muziką. Kartu grojome, dalijomės savo muzika ir galiausiai meilė muzikai sugrįžo“, – dabar džiaugiasi muzikantė.

Talentą muzikuoti perėmė visi trys šeimos vaikai. Tačiau muzikantės kelią pasirinko tik viena Gina.

„Brolis nuo vaikystės mušė būgnus, keletą metų kartu grojome grupėje, tačiau šiuo metu nuo muzikos jis atitolo. Bet vis tikiuosi, jog sugrįš, nes turi nuostabų balsą“, – šypteli G. Kazlauskaitė.

Beje, brolis – neatsiejama Ginos muzikinės komandos dalis. Jis filmuoja ir montuoja visus vaizdo klipus, mergina pasitiki jo skoniu ir džiaugiasi, jog visada sulaukia pagalbos ir palaikymo.

Įgros nuotoliniu būdu

Dabar pati didžiausia G. Kazlauskaitės svajonė – kad kuo greičiau grįžtų įprastas gyvenimas. Ginai skaudu matyti draugus muzikantus, likusius be darbo, liūdinčius ir išsigandusius dėl ateities.
„Esame viena didelė šeima, tad nuoširdžiai sergu už kiekvieną. Šiuo metu ruošiu kūrinį, kurį kviesiu įgroti muzikantus nuotoliniu būdu, sukuriant partijas ir taip visiems patiriant bendrumo jausmą, kurio dabar taip trūksta“, – planais dalijasi kūrybingoji panevėžietė.
Per pirmą karantiną ji taip pat į dienos šviesą išleido tokį kūrinį. Jį atliko net šešiolika muzikantų.

 

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų