Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Pasėdėti prie bedugnės

Sveiki, aš Audrius – alkoholikas. Niekada negalvojau, kad save taip pavadinsiu. Bet tiesa yra tokia, kad sergu alkoholizmu, arba, kitaip sakant, turiu priklausomybę nuo alkoholio. Nevartoju jau 7 metai, bet ši liga visada su manimi.

Vaikystėje svajojau būti kosmonautu, gaisrininku, generolu, bet niekada alkoholiku. Gimiau iš meilės mylinčioje šeimoje. Gyvenome kukliai, bet, mano akimis, laimingai, nes nieko blogo neatsimenu. Gal tik tėtis dažnai pareidavo įkaušęs, bet man tada būdavo smagu, nes prisidirbęs prieš mamą, jis man nupirkdavo kokį brangų žaislą. Mamai, matyt, nepatiko jo išgėrinėjimai. Kai man buvo 4-eri, jie išsiskyrė. Dabar galvoju, gal iš tėčio paveldėjau tą baisią ligą, nes sako, jei šeimoje yra alkoholikų, 70 proc. tikimybė, kad liga persiduos vaikams. Kartais pamąstau apie tai, bet niekada tėčio nekaltinau.

Augau su mama ir proseneliais pilnuose meilės namuose ir nieko man netrūko. Mokiausi, keičiau būrelius, kuriuose ilgai neužsibūdavau, kol neatradau savyje artisto. Labai patiko maivytis, todėl pasirinkau dramos būrelį. Vaidindavau visus pagrindinius vaidmenis, nes berniukų nuolat trūkdavo. Vyresnėse klasėse prasidėjo „plotai“ pas bendraklasius, kurių tėvai išvažiavę. Mūsų klasė buvo truputį chuliganiška, todėl nenorėjau išsiskirti kaip mamos sūnelis. Dalyvavau visur, kur klasės branduolys pakviesdavo. Turbūt ten pirmą kartą ir paragavau alkoholio. Buvo linksma, daug kalbų ir šokių, kol galop apsivėmiau bendraklasės balkone. Nuo to karto nusprendžiau, kad gerti galima, kol kojos nelinksta ir žvaigždės nesisuka.

Mokyklą baigiau vidutiniškai ir, tvirtai nusprendęs tapti menininku, įstojau į Klaipėdos konservatorijos režisūros kursą. O, jaunyste! Buvome linksmi, nutrūktgalviškai įdomūs patys sau ir labai tikri. Visi baliukai būdavo su gitaromis, eilėmis ir nesibaigiančiomis gyvenimo filosofijos paieškomis. Visa tai nutraukė sovietinė armija, kurioje dvejus metus neteko ragauti alkoholio. Galbūt tai ir sukūrė iliuziją, kad gėrimą galiu kontroliuoti. Netgi tie du mėnesiai, kurie po armijos buvo praleisti su draugais vis nesibaigiant išgertuvėmis, manęs nesustabdė pagalvoti apie tolesnes pasekmes.

Dabar galvoju, kad ko iš gyvenimo prašiau, viską gavau. Man puikiai sekėsi. Įsidarbinau viename iš geriausių Klaipėdos klubų vesti diskotekas. O juk didžėjus visada būdavo truputį apšilęs ne tik nuo merginų dėmesio, bet ir nuo „atsuktuvų“ – kokteilių su degtine, kuriuos dosniai dalydavo savo damoms dainą panorę skirti klaipėdiečiai. Po to buvo darbas televizijoje, padovanojęs žvaigždžių ligą ir nesibaigiančius vakarėlius. Pas mamą grįždavau retai ir net tuomet lėkdavau išlenkti po taurelę su senais draugais. Kaip dažniausiai būna alkoholikų gyvenime, jo problemą anksčiausiai pamato artimieji. Vieną kartą, kai buvau parvažiavęs pas mamą, ji man ryte dar pagiringam bandė įkišti lapelį su kažkokio anoniminio alkoholiko telefono numeriu. Atsimenu, baisiai supykau, nes gėriau tik taurius gėrimus, o alkoholikus įsivaizdavau tikrinančius šiukšlių konteinerius. Lapelį paėmiau dėl šventos ramybės, bet jau už vartų suglamžęs išmečiau.

Nežinau, kiek dar būtų trukęs toks linksmas mano gyvenimas, bet pradėjo nesisekti darbai ir nuolatinė pagirių būsena pradėjo varginti. Tuomet padariau didžiausią kvailystę gyvenime. Apsižiūrėjęs pamačiau, kad daugelis draugų vedę, turi vaikų ir vis rečiau pasirodo baruose. Nusprendžiau, kad ir man laikas tvarkytis gyvenimą, esą mažiau gerti padės žmona. Suradau savo seną meilę ir prikalbinęs vedžiau. Dar dabar prieš ją jaučiu didelę kaltę, nes nežinau, kiek ten buvo meilės, o kiek egoizmo. Bandžiau jai įrodyti, kad vakarais gurkšnojant brendį įdomiau gyventi, tačiau ji nelabai suprato tokio gyvenimo „žavesio“. Santuoka truko neilgai. Beje, pabėgau iš santuokos aš, nes žmona tiesiog trukdė gerti.

Ir vėl išgertuvės, darbas radijo stotyje, kuriuo aš taip didžiavausi ir kurį po truputį pragėrinėjau. Prasidėjo nesutarimai su kolektyvu, paranojinis priešų ieškojimas ir pilnas egoizmo pasipūtimas. Tada mano gyvenime atsirado dar dvi priklausomybės – narkotikai ir azartiniai žaidimai. Prisiėmiau paskolų banke, skolinausi iš draugų, kurie manimi dar tikėjo. Mano manipuliavimai privedė iki to, kad bijojau pakelti telefono ragelį ar išeiti į gatvę. Bijojau sutikti žmones, kuriems buvau skolingas. Bijojau atidaryti pašto dėžutę, kurioje kaupdavosi antstolių grasinimai.

Vieną rytą atsibudau nuomojamame bute ir pamačiau prie lango stovintį vyro siluetą. Vyras buvo su senoviniu cilindru ant galvos, kurį lėtai nusiėmė ir tarsi įsiskverbęs į mano mintis tarė:

– Šok pro langą ir viskas baigsis. Ateis ramybė.

Supratau, kad tai haliucinacijos. Išbėgau iš buto, šokau į automobilį ir nuvažiavau pas mamą, tarsi bėgdamas nuo bute likusios mirties šmėklos. Mama iškvietė greitąją ir taip aš pirmą kartą atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje. Rašau, kad pirmą kartą, nes ten teko gulėti tris kartus.

Ir negaliu sakyti, kad man ten nepatiko. Su visais greitai surasdavau bendrą kalbą, nesvarbu, koks psichinis ligonis tai buvo. Tapdavau autoritetu tarp ligonių ir toliau skiesdavau visiems apie savo didingus ateities planus. Nors tos ateities jau nebuvo. Milžiniškas skolas stengėsi padengti mama, kuri vakarais važiuodavo į bažnyčią ir atsigulusi kryžiumi melsdavosi už mane. Už mane, kuris buvo absoliutus egoistas ir manipuliuotojas, nes išėjęs iš ligoninės vėl imdavau gerti, lošti arba uostyti narkotikus.

Tęsinys po savaitės.