-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į Panevėžio rajono viešąją biblioteką atkeliavo nespalvotos fotografijos darbai, įamžinti viena iš autizmo formų – emocijų spektro sutrikimu sergančių vaikų. Kasdienio gyvenimo akimirkas jie savaitę fiksavo kūrybinėje stovykloje. Idėjos sumanytoja, stovyklos ir parodos kuratorė, dizainerė bei fotografė Vėtrė Antanavičiūtė dienraščiui „Sekundė“ sakė susižavėjusi vaikų užsidegimu ir noru fotografuoti. Tad stovykloje surinkti darbai netruko išaugti į parodą.
„Tai – tęstinis stovyklos projektas. Vaikams buvo išdalyti fotoaparatai, kuriuos jie galėjo išsirinkti patys. Vieniems patiko dideli, profesionalūs, kitiems – maži, patogūs nešiotis. Jie fotografavo kiekvieną stovyklos dieną. Buvo padaryta daugiau nei du tūkstančiai kadrų“, – pasakojo pašnekovė.
Vienas pagrindinių jos tikslų buvo padėti vaikams iki galo atsiskleisti, pasinerti į kūrybą. Iš darbų gausos matyti, jog jie mielai įsitraukė į menininkės sumanymą.
Dirbti su ypatingo dėmesio reikalaujančiais vaikais sunku nebuvę. Kur kas daugiau keblumų kūrėjai sukėlė tėvai, kurie vis taikėsi sutrikdyti kūrybos procesą.
„Jie vis norėjo viską padaryti taip, kaip reikia. Meno pasaulyje kitoniškumas ir ieškojimai yra labai vertinami, o tėvams tai buvo visiškai nesuvokiama. Jiems reikėjo, kad viskas būtų pagal taisykles, kaip pas visus“, – su šypsena prisiminė moteris.
Įsismarkavusius tėvelius V. Antanavičiūtei teko stabdyti ir priminti, jog vyksta performansas, kuriam reikalinga visiškai atsiskleisti.
V. Antanavičiūtė taip pat augina šį sutrikimą turintį sūnų, tad aktyviai domisi visomis mokslininkų, psichologų ir kitų sričių medikų tyrimais ar prognozėmis.
„Įrodyta, jog autizmu sergantys asmenys pasaulį smarkiai detalizuoja ir mato tarsi dėlionę, kuri yra autizmo simbolis. Tuo įsitikinau ir stovykloje“, – tvirtino ji.
Tad ir parodos pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Eksponuojami darbai – kaip vaikiška dėlionė, sudaryta iš įvairių kadrų.
„Dėlionė įdomi, turinti savo kampus, tamsesnių, šviesesnių spalvų, nes kiekvienas vaikas galėjo laisvai kurti ir fotografuoti ką panorėjęs. Pavyzdžiui, vienas fotografavo savo kojas einant. Kitas berniukas – ausį ir burną. Tokių kadrų buvo padaryta daugiau nei du šimtai, nes vaikui labai patiko fotografuojant aparato skleidžiamas garsas“, – kalbėjo V. Antanavičiūtė.
Stovykloje fotografuoti galėjo ne tik specialiųjų poreikių turintys vaikai, bet ir jų seserys, broliai. Tačiau pastarieji nepastebėdavo to, ką matė ypatingi vaikai. Šiems net nekildavo mintis, jog nėra ką įamžinti.
„Visos detalės, kurios juos supo, buvo svarbios: lovos, šlepetės, ant žemės nukritusi baliono skiautė“, – pasakojo menininkė.
Darbuose iš tiesų matyti, kaip detaliai įamžintos šuns kojos, ketera, uodega ar automobilio kėbulas, ratai, stiklai. V. Antanavičiūtė tvirtino pastebėjusi, jog beveik visuose darbuose, kuriuose užfiksuotas žmogus, trūksta akių. „
Žmonės įamžinti iki pusės veido, panašiai iki nosies. Autistai dažnai nežiūri kitiems į akis, jos nėra svarbios“, – paaiškino fotografė.
Ji džiaugėsi, jog pagrindinę idėją – atskleisti, kaip pasaulį mato autistai, – visgi pavyko įgyvendinti.
Panašią kūrybinę stovyklą moteris planuoja ir su Panevėžio autistais, švelniai vadinamais lietaus vaikais.
