-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Devyniolikmetis Dominykas Kalėdas šventė ir Naujuosius sutiks su tėveliais Panevėžyje. Čia jis parvyko gruodį po dviejų įtemptų mėnesių Kembridžo universitete ir į studijas grįš tik sausį.
Tai – pirmas sykis, kai jaunuolis ilgam paliko savo šeimą ir gimtinę. Iki tol kelis kartus lankėsi Anglijoje, kai norėjo susitikti su užsienyje studijavusiu broliu Jokūbu. Šis taip pat neseniai baigė vieną garsiausių pasaulyje Kembridžo universitetą ir dabar sėkmingai darbuojasi programuotoju vienoje Šveicarijos įmonėje.
Abu Ruibių šeimos sūnūs – tiksliųjų mokslų specialistai, ir ne bet kokie, o itin gabūs. Dominykas praėjusiais metais baigė Juozo Balčikonio gimnaziją, besimokydamas čia laimėjo daug respublikinių ir tarptautinių olimpiadų. Pasaulinėje fizikų olimpiadoje 12 klasėje pelnė bronzos medalį, o po metų pasiėmė ir sidabrinį.
„Tėvai nuo mažens mus skatino domėtis mokslu, dalyvauti olimpiadose, konkursuose. Taip mes ir palinkome prie knygų“, – pasakojo Dominykas.
Fiziką nuo mažens labiausiai mėgęs vaikinas vis dėlto nutarė sekti paskui brolį ir stojo į matematiką. Tai padaryti jį paskatino teorinė mokslo pusė. Nemėgdavęs fizikos praktikos panevėžietis suprato, kad matematikos skaičiai jam bus pats tas. O brolio pavyzdys, kad ir su teorinėmis žiniomis realiame gyvenime galima toli nueiti, jį dar labiau pastūmėjo į priekį.
Pasaulio fizikos olimpiadoje D.Ruibys du kartus tapo medalininkas.
Dar būdamas vienuoliktokas Dominykas nusiuntė motyvacinį laišką Kembridžo universitetui, prašydamas vietos jame. Šią atranką, pasak pašnekovo, pereina beveik 80 procentų visų norinčiųjų studijuoti minėtoje įstaigoje. Daug sunkiau yra įveikti interviu su universiteto atstovais, o galiausiai vis tiek viską lemia mokslo pasiekimai.
Panevėžietis Kembridžui pristatė savo 11 klasės pažymių vidurkį, kuris buvo itin aukštas. Be devintukų ir dešimtukų, vos prastesnį pažymį jaunuolis turėjo tik iš lietuvių kalbos ir istorijos pamokų.
„Į mano specialybę Kembridžo universitete varžėsi septyni į vieną vietą. Konkurentai labai stiprūs. Buvo tokių, kurių mokymosi vidurkis buvo prastesnis, bet buvo priimti, nes laimėję medalius olimpiadose“, – apie sunkią atranką kalbėjo D. Ruibys.
Kembridžo universitetą sudaro 31 autonomiškai veikiantys koledžai. Viename jų matematikos mokosi Dominykas. Kartu su juo studijuoja dar 250 pirmakursių, pusė jų – iš užsienio. Dabar čia mokosi du lietuviai. D. Ruibys – vienintelis studentas iš Panevėžio, tačiau Kembridže studijavo jau keli J. Balčikonio gimnazijos mokiniai.
„Kembridžas – vienas prestižiškiausių universitetų pasaulyje. Jis atsirado anksčiau, nei susikūrė Lietuva, 1209 metais“, – mokslo įstaiga didžiuojasi pašnekovas.
Kembridžo universitetas yra trečias seniausias veikiantis universitetas pasaulyje. Čia studijavo daug tokių žinomų mokslininkų, kaip Izaokas Niutonas, Fransis Bekonas, Čarlzas Darvinas, Džozefas Džonas Tomsonas, Ernestas Rezerfordas ir kiti bei 89 Nobelio premijos laureatai.
Ir paties Dominyko pirmasis įspūdis apie Kembridžo universitetą buvo toks, jog čia mokosi tik labai protingi bei rimti žmonės. Jau nuo pirmos paskaitos lietuvį užgulė didžiulis krūvis. Nors paskaitos tetrunka vos po porą valandų per dieną, didžiausias darbas laukia po jų.
Dėstytojai, pasak D. Ruibio, per paskaitas sudiktuoja reikalingą medžiagą, jei lieka truputį laiko, jį skiria studentų klausimams.
„Kitur mačiau, jog studentai diskutuoja su savo dėstytojais, pas mus daugiau vyksta lektoriaus monologas. Tai nėra labai įdomu, bet tenka susitaikyti – taip studijuoja Kembridžo matematikai, gamtamoksliai“, – pasakojo Dominykas.
Stropiai mokytis Dominykas priprato nuo mažens.
Skiriasi, anot jo, ir šios mokyklos krūviai. Tai, kas Vilniaus universitete studijuojama dvi savaites, jo dėstytojai užsimena vos vienu kitu žodžiu – studentai neva savaime turi tiek žinoti.
Todėl panevėžietis ištisas dienas leidžia prie knygų. Dėl šios priežasties studentams Kembridže draudžiama ir dirbti studijų metu – teigiama, kad visą laiką privalu skirti tik mokslui.
O kainuoja mokslas šioje aukštojoje mokykloje nepigiai. Tačiau Dominykas džiaugiasi, kad studentams sudaryta palanki paskolų studijoms sistema. Paskolą atiduoti tenka tik tuomet, jei po studijų dirbdamas per metus gauni ne mažiau nei 21 tūkst. svarų. Šios sumos perviršio 11 dalį tenka atiduoti universiteto paskolai grąžinti.
„Lietuvoje tokius atlyginimus mažai kas gauna, tad ir paskolos grąžinti nereikės“, – šypsojosi pašnekovas.
Nors vaikinas nėra tikras, ar grįš po mokslų dirbti į Lietuvą. Po trejų metų bakalauro studijų, o gal ir papildomų magistrantūros mokslų vaikinas norėtų darbo, panašaus į brolio.
Brangiai kainuoja ir gyvenimas Kembridžo koledžuose. Pilyse įsikūrę vienviečiai studentų kambariai atrodo puikiai, bet už juos tenka pakloti po 3–4 tūkst. svarų per metus. Į šią sumą neįeina atostogų laikotarpis, todėl nenorėdamas mokėti papildomai panevėžietis verčiau grįžta namo.
Radęs laisvą minutę, D. Ruibys Kembridže mėgsta lankyti krepšinio treniruotes. Įvairios veiklos, pasak lietuvio, čia pilna. Tik, anot jo, matematikams tai per didelė prabanga.
Ką reiškia studentiškos fuksų krikštynos, panevėžietis nepatyrė. Dominykas nė nežino, ar jos čia apskritai būna.
„Kai kiti studentai studentauja, mes iš tikro studijuojame“, – atsidūsta gabus panevėžietis.
Tačiau vaikinas dėl to labai neliūdi. Jis jau pripratęs prie mokslo ir vadžių pats nebepaleidžia. Visas jo gyvenimas, pasak studento, eina nuosekliai ir apgalvotai: mokslai, studijos, paskui darbas.
Paklaustas, ar taip auklėjo tėvai, Dominykas sako, kad jie nebuvo labai griežti. Tėtis savo sūnums leido suprasti, kad kaip jie pasiklos, taip ir išsimiegos.
„Tėtis visada pasijuokdavo, kad dar yra žemės ir galėsime arti“, – šypsojosi D. Ruibys.
O dabar tėvai savo atžalomis didžiuojasi. Anglijoje vargstančiam sūnui rūpestinga mama paskambina dažnai ir klausia, ką jos vaikas valgo, ar nebadauja.
O Dominykas maistą gaminasi pats, tik kartais užsuka į koledžo valgyklą.
Vis dėlto ne viskas nuobodu Kembridžo naujoko studijose, kaip kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Per du pirmus studijų mėnesius panevėžiečiui pavyko apžiūrėti vietines grožybes. Šis senas miestas išties įspūdingas. Jis įsikūręs apie 100 km nuo Londono į šiaurės rytus ir primena anglišką Veneciją.
Visą Kembridžą juosia upė. Ja galima apiplaukti daugumą universiteto koledžų.
Neseniai vykusiuose „Panevėžio jaunimo apdovanojimuose 2017“ Dominyką J. Balčikonio gimnazija siūlė į Metų proto rinkimus.
Viena miesto įžymybių – matematinis tiltas, sukonstruotas paties Izaoko Niutono. Šis tiltas iš tiesų labai išmaniai sukonstruotas – net išėmus kurią nors medinę dalį, pavyzdžiui, remontui, tiltas galėtų būti naudojamas, nes svoris pasiskirstytų kitoms dalims, kad nesugriūtų. Pasakojama, jog tilto autorius jį sukonstravo be jokių varžtų, norėdamas parodyti, kaip veikia gravitacijos ir jėgos dėsniai. Vėliau studentai išardė tiltą ir bandė sudėti jį atgal, bet be varžtų to padaryti jau negalėjo.
Didžiąją dalį Kembridžo miesto sudaro koledžai. Į juos patekti paprasti turistai negali, čia vaikšto tik privilegijuoti asmenys – universiteto bendruomenė.
Kiek laisviau ji pašalinius žmones įsileidžia birželį, kai baigiasi studijų sesija. Ši studentams būna kartą per metus ir baigiasi egzaminais.
Po jų laukia vakarėliai, pramogos. O čia jau gali prisijungti ir turistai.
„Nesigailiu, kad įstojau į Kembridžą. Pramogų mažai, bet studijuoti net ir matematiką įdomu. Ji skatina loginį mąstymą. O baigus perspektyvų, manau, bus“, – sako D. Ruibys.
Ir nors jo pasiekimai dabar nėra patys aukščiausi tarp kitų studentų, jis džiaugiasi būdamas vidutinis. Ir tokį lygį pasiekti Kembridže – didelė garbė.
Bet už tai gimtinėje likę draugai jo proto niekaip negali pamiršti. Neseniai vykusiuose „Panevėžio jaunimo apdovanojimuose 2017“ Dominyką J. Balčikonio gimnazija siūlė į Metų proto rinkimus.
„Su Panevėžiu palaikau ryšį, bendrauju su čia likusiais draugais“, – džiaugėsi devyniolikmetis.
Kai kurie jo bendraklasiai taip pat studijuoja Anglijoje ir draugai kartkartėmis susitinka, pasidalija įspūdžiais.
