Pasaulio menininkus subūrė Panevėžys

Pasaulio menininkus subūrė Panevėžys

 

Pasaulio mastais mažas taškelis žemėlapyje – Panevėžys – žinomas ne tik Europoje. Apie Aukštaitijos sostinę kaip keramikos meno lopšį garsas sklinda ir tolimojoje Indijoje, Pietų Korėjoje.

Menininkus iš skirtingų kultūrų ir patirčių šalių subūrė Panevėžio dailės galerijos rengiamas jau XXII tarptautinis keramikų simpoziumas.

Iš 35 kandidatų atrinkti septyni skulptoriai šį mėnesį triūsia keramikos dirbtuvėse Dembavos kaime, savo kūrybinius užmojus realizuodami iš šamotinio molio.

Trys simpoziumo dalyviai – Byongchan Seo iš Pietų Korėjos, Siraj Saxena iš Indijos ir Zina Blyzniuk iš Ukrainos – šią savaitę prisistatė surengtame kūrybos vakare.

Kūryba ir nardymas

Iš Pietų Korėjos atvykęs menininkas Byongchan Seo keramiko karjerą pradėjo prieš maždaug 12 metų. Australijoje baigęs medžio degimo technikos magistro studijas ir grįžęs į nedidelį miestą P. Korėjoje ėmėsi įsirengti savo studiją. Pradžia, prisipažįsta menininkas, nebuvo lengva – teko savo rankomis pasistatyti medžio degimo krosnį.

Tai užtruko, nes viską dariau vienas. Ir ne todėl, kad neturiu draugų“, – šypsosi keramikas, rodydamas nuotraukas su draugais, žmona ir pusantrų metų sūneliu. Anot jo, šeima kartais nukenčia, mat išdegti vieną dirbinį užtrunka net iki trisdešimties valandų.

B. Seo džiaugiasi tokia veikla, tačiau, anot jo, menininkui reikia pinigų, ne tik pripažinimo. Dėl šios priežasties jam teko ieškoti ir dar vieno pragyvenimo šaltinio. Korėjietis keramikas dirba dar ir nardymo instruktoriumi, nors anksčiau jam nardymas buvo tik hobis.

Į simpoziumą Panevėžyje iš Pietų Korėjos atvykusio keramiko B. Seo teigimu, menininkui reikia ne tik pripažinimo, bet ir pinigų. Kad išlaikytų šeimą, jis darbuojasi dar ir nardymo instruktoriumi. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Mane vadina menininku, keramiku ir man tai labai malonu. Bet man reikia, kad kažkas pirktų mano darbus. Turiu juk iš kažko gyventi“, – sako B. Seo.

Jis nepardavinėja darbų per tarptautines įmones, o tik per galerijas ir vykstančias parodas, mat kiti būdai – per brangūs.

Pasak B. Seo, pinigų reikia ne tik šeimai išlaikyti, bet ir pačiam kūrybos procesui. Keramikas savo darbų neglazūruoja, o tai pareikalauja didelių medienos išteklių dirbiniui išdegti, neskaitant tų kartų, kai įvyksta nelaimės ir krosnyje suskilę dirbiniai neišvysta dienos šviesos.

Unikali technika

Nepaisant to, kad medžio degimo technika reikalauja daug išteklių, tai yra ir bus mėgstamiausia jo technika, nes, kaip teigia B. Seo, netikėtas rezultatas džiugina labiausiai, nekalbant apie įvairias spalvų variacijas. Jo darbai unikalūs ir dėl to, jog dauguma keramikų bando iš dirbinių orą išstumti, o B. Seo specialiai jo įpučia. Mat taip išgaunami įvairūs įtrūkimai, kuriais sukuriamas raštas ir tekstūra. Visgi išskirtinius darbus parduoti sunku, todėl tenka kurti ir funkcionalius dirbinius – lėkštes, puodelius, padėklus ir dar daug kitų. Tačiau autorius ištikimas sau – darbuose išlieka jo taip mėgstamos tekstūros, tik kiek sušvelnintos. B. Seo atranda ir įdomių sprendimų, kaip pagyvinti keraminius indus.

Puodelius gaminau universitete, tačiau kažkas paprašė, tai grįžau ir prie jų. Kai kuriuose pradūriau skylutes ir uždengiau kobalto glazūra, kad pro jas galėtų skverbtis saulės spinduliai“, – pasakoja keramikas apie savo išskirtinio dizaino dirbinius.

Indija lepina medžiagų gausa

O į Panevėžį iš Indijos atvykęs kūrėjas Siraj Saxena baigęs tapybos studijas, tačiau kuria keramikos, tekstilės dirbinius, grafiką. Savo darbams jis naudoja pačias įvairiausias medžiagas – stiklą, bambukus, akmenis, vyteles ir dar daugelį kitų.

Menininko karjerą S. Saxena pradėjo nuo piešimo. Piešiniai įkvėpti Khadžuraho šventyklų, į kurias keliauja bent kartą ar du į metus pasisemti idėjų. O įkvėpimo semtis čia tikrai yra iš ko – šventyklos gausiai puoštos bareljefais, kuriuose vaizduojami dirbantys žmonės, amatininkai.

Įkvėpimo S. Saxena semiasi ir iš Mohando Gandžio, o šiemet kaip tik švenčiamos jo gimimo 150-osios metinės. Pasak keramiko, M. Gandis – žmogus, kuris niekada nesiskundė ir visą gyvenimą skleidė meilę, buvo prieš smurtą ir visada kovojo už tiesą.

S. Saxena nepamiršo padėkoti ir Panevėžiui už galimybę atvykti čia ir kurti.

Panevėžys garsus keramikais, tapytojais, grafikais ir daugeliu kitų menininkų. Čia tikrai meno miestas“, – galimybe pažinti Panevėžį džiaugiasi S. Saxena.

Vienas svarbiausių dalykų menininkui, kad jo darbai kalbėtų. S. Saxena teigia kuriantis ne apie tai, ką mato, bet ką pats jaučia. Kūrėjas sako negalintis vertinti, ar lengva parduoti savo dirbinius Indijos menininkams, tačiau džiaugiasi, kad jo šalyje gausu medžiagų, su kuriomis jie gali dirbti.

Viena priežasčių, kodėl lieku gyventi Indijoje, yra turtingos šalies studijos. Čia galima gauti medžio, molio, tekstilės ir dar daug įvairių medžiagų“, – pasakojo S. Saxena.

Ukrainietė Z. Blyzniuk svarbiausiu savo darbu laiko projektą „Paukščiai“, skirtą 2014-ųjų Donbase prasidėjusiam karui tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir prorusiškųjų separatistų. Kovą už laisvę ji pasirinko vaizduoti abstrakčių formų paukščiais, o kūrinį vadina viltimi, kad Ukraina sulauks taikos.

Darbas kaip žaidimas

Dar viena simpoziumo Panevėžyje dalyvė ukrainietė Zina Blyzniuk keramikės karjerą pradėjo gana neseniai – prieš 5 metus. 2014 metais menininkė baigė studijas Poltavos nacionaliniame technikos universitete ir tais pačiais metais buvo pakviesta dirbti Ukrainos keramikos muziejuje. Svarbiausiu savo darbu menininkė laiko projektą „Paukščiai“, skirtą 2014-ųjų Donbase prasidėjusiam karui tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir prorusiškųjų separatistų. Kovą už laisvę ji pasirinko vaizduoti abstrakčių formų paukščiais, o kūrinį vadina viltimi, kad Ukraina sulauks taikos.

Tai lyg malda, kad karas baigtųsi ir ukrainiečiai galėtų gyventi laisvoje šalyje“, – pasakoja menininkė.

Įsidarbinusi keramikos muziejuje, Z. Blyzniuk pasiūlė įrengti atskirą ekspoziciją vaikams – jie sudaro maždaug 80 procentų per metus apsilankančių turistų. 2016 metais ekspozicija pradėta kurti, o darbai tęsiasi iki dabar. Ekspoziciją sudaro įvairūs gyvūnai, o didžiausias dirbinys – žirafa, kurios aukštis siekia daugiau nei tris metrus.

Aš dirbu, bet tai lyg žaidimas. Nors kuriu erdvę vaikams, mielai fotografuojasi ir suaugę“, – projekto sėkme džiaugiasi keramikė.

Vasarą menininkė veda 3 savaites trunkančią stovyklą. Orams atvėsus, pamokos keliasi į muziejaus pastatus.

Menininkė juokiasi, kad jos pačios darbai visada skirtingi.

Mano darbai keičia formą, nes juos kuriu rankomis ir dažnai nepavyksta pagaminti vienodų formų dirbinių“, – pasakoja Z. Blyzniuk.

Keramikos simpoziumas Panevėžyje – jau antrasis jai per šiuos metus. Šįmet Z. Blyzniuk jau dalyvavo Azerbaidžane vykusiame simpoziume, o ateities planuose – dar daug apsilankymų kitose šalyse.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų