Pašaukimas, kai į nugarą alsuoja mirtis

Karas Ukrainoje parodė, kad priešakinėse linijose dėl žmonių gyvybių besikaunantys kariai ir medikai – tikrieji herojai. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirbantis chirurgas Irmantas Grubinskas – vienas iš nedaugelio karo medikų Lietuvoje, kuriam teko dirbti karo lauko ligoninėje ir gelbėti sužalotuosius sprogimų bei kulkų.

Prieš pat pandemijai sukaustant pasaulį iš šiaurės Afganistane vykusios NATO misijos grįžęs panevėžietis atviras – tai neprilygsta tam, kokiomis sąlygomis dėl žmonių gyvybių dabar kovoja Ukrainos medikai.

Jau beveik dešimt metų Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirbantis I. Grubinskas yra ir Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos rezervo karys chirurgas kapitonas. Kariuomenė ir medicina jo gyvenime atsirado panašiu metu ir tarsi viena kitą papildė. Dar besimokydamas dvyliktoje klasėje, Irmantas įstojo į Krašto apsaugos savanorių pajėgas, nors intencijų sukti kariuomenės keliu ir neturėjęs. Paskutiniais metais mokykloje mintys labiau sukosi apie medicinos studijas – vyresnysis Irmanto brolis taip pat dirba Respublikinėje Panevėžio ligoninėje radiologu.

„Universitete atsirado galimybė mokytis jaunesniųjų vadų kursuose, kurie skirti aukštųjų mokyklų studentams. Po metų tapome karo rezervo medicinos gydytojais“, – pasakojo medikas.

I. Grubinskas sako jau pirmuose kursuose pajutęs, kad terapinės specialybės – ne jam. Chirurgijoje, anot gydytojo, rezultatus galima matyti iš karto – kartais net sunkiausi ligoniai po chirurgo įsikišimo jau po kelių dienų gali keliauti į namus.

„Karo mediko patirtis labai praverčia ir civiliniame gyvenime. Galime pasidžiaugti, kad Lietuvoje kriminogeninė situacija gerėja, mažėja smurtinių nusikaltimų ar sunkių eismo įvykių, kritimų iš didžiulio aukščio, bet tokių sunkių sužalojimų dar tikrai pasitaiko, tad man labai praverčia karo mediko patirtis“, – pasakojo I. Grubinskas.

Prieš pat prasidedant pandemijai panevėžietis gydytojas I. Grubinskas grįžo iš NATO misijos Afganistane, kur karo ligoninėje gelbėjo sužalotuosius kulkų ir sprogmenų. Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos nuotr.

Talibų grėsmė

Anot chirurgo, internetas suteikia plačias galimybes semtis įvairios patirties, tačiau žinios be praktikos mažai vertingos. Todėl panevėžietis neatsisako pasitaikančių galimybių. Kaip karo medikas jis dalyvavo didžiausiose NATO karo medikų pratybose Vokietijoje bei Rumunijoje, taip pat kursuose Švedijoje, Vengrijoje. O prieš pat pandemiją buvo pakviestas vykti į šiaurės Afganistaną, Mazari Šarifo miestą, tarptautinę NATO misiją vokiečių vadovaujamoje bazėje, kur kartu su kolegomis iš įvairių šalių dirbo karo lauko ligoninėje. Kaip pasakojo panevėžietis, tai buvo mokomoji-patariamoji NATO misija, tad nors šalyje tuo metu Afganistano pajėgos gana aktyviai kariavo su talibais, medikas jautėsi pakankamai saugiai. Tiesa, iš bazės teritorijos nebuvo galima išvykti, o su savimi reikėjo nešiotis ginklą savigynai.

„Patys NATO kariai aktyviuose karo veiksmuose nedalyvavo, jų tikslas buvo mokyti ir padėti Afganistano kariams. Tuo metu vyko derybos, buvo ruošiamasi Amerikos ir NATO pajėgų išvedimui. Žinoma, tas saugumas santykinis. Didžiausias pavojus buvo, kad kažkas bus infiltruotas į karinę bazę, – tokių atvejų pasitaikė kitose karinėse bazėse“, – pasakojo I. Grubinskas.

Kitokia praktika

Mediko teigimu, karo medicinos specifika yra kiek kitokia nei civilinės. Karo lauke neįmanoma nedelsiant suteikti skubios ir kvalifikuotos pagalbos. Kuo arčiau mūšio vietos, tuo dirbti medikams yra nesaugiau. Tad pirmoji užduotis – stabilizuoti sužeistojo būklę, sustabdyti kraujavimą ir jį kuo skubiau evakuoti į saugesnę vietą – ligoninę, kur atliekamos ir nesudėtingos chirurginės operacijos. Jeigu reikia, pacientai yra evakuojami į didesnes ligonines, kurios paprastai įrengiamos jau saugioje zonoje, užnugaryje, ir turi gerokai daugiau specialistų bei diagnostinės įrangos.

Anot chirurgo, karo mediko patirtis itin praverčia gydant itin sunkias traumas patyrusius pacientus. Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos nuotr.

„Karo medikų, kurie dirbtų karo zonoje, nebūna daug, jie privalo judėti labai greitai. Svarbiausia – evakuoti sužeistąjį iš mūšio vietos. Karo medikas turi būti ne tik gydytojas, bet ir karys. Išmanyti karybos pagrindus, turėti topografijos žinių, gebėti naudotis ginklu. Bet ne tam, kad kariautų, o kad apgintų save ir gelbėjamą žmogų“, – pasakojo I. Grubinskas.

Jam beveik du mėnesius teko darbuotis karo lauko ligoninėje, į kurią buvo vežami afganistaniečiai, nukentėję nuo karo veiksmų, – dėl šautinių žaizdų, sužaloti sprogmenų, nutrauktomis galūnėmis. Pasak mediko, tokių sužeidimų, amputacijų, kurie padaryti didelės kinetinės energijos ginklais, civiliniame gyvenime pasitaiko itin retai.

Vienintelis lietuvis

Karo lauko ligoninė, kurioje dirbo I. Grubinskas, buvo aprūpinta visa reikalinga įranga. Be to, be pagalbos nukentėjusiesiems kare, jam, kaip chirurgui, teko gydyti ir įvairias traumas, operuoti apendicitą – tai, kas jo darbe yra įprasta.

Didžiausias iššūkis buvęs tas, kad jis buvo vienintelis lietuvis tarptautinėje komandoje, kurioje daugelis karo medikų jau buvo sukaupę nemažai patirties, dalyvavę ne vienoje misijoje.

Mediko darbe išvengti streso neįmanoma, o svečioje karo alinamoje šalyje – tuo labiau. Anot I. Grubinsko, karinė bazė buvo tarsi mažas miestelis, kuriame sudarytos visos sąlygos sportuoti, ilsėtis žiūrint kiną ar žaidžiant badmintoną. Vis dėlto geriausia terapija – bendravimas su Lietuvoje likusiais namiškiais. Nors šeimyniškiai į Afganistaną I. Grubinską išleido nerimaudami, tačiau jau susitaikė, kad jis yra ne tik medikas, bet ir karys.

„Šiuolaikinės technologijos leidžia su artimaisiais bendrauti iš bet kurio pasaulio kampelio. Kai gali palaikyti nuolatinį ryšį, viskas yra daug paprasčiau. Be to, man dirbant Afganistane tikrai nebuvo tokios baisios situacijos, kaip dabar Ukrainoje, kur apšaudomos mokyklos ir net ligoninės, sunkiai sužaloti pacientai vežami nenutrūkstamai“, – sako karo medikas.