Pašaukimas – gelbėti gyvybes

Pašaukimas – gelbėti gyvybes

Su Panevėžio greitosios medicinos pagalbos ekipažu jau septynerius metus į sudėtingiausius iškvietimus ištikus tragiškiems eismo įvykiams, nelaimėms lekianti skubiosios pagalbos slaugos specialistė-dispečerė Eglė Orlovaitė geriau nei kas kitas žino, koks trapus yra gyvybės siūlas.

Nors matyti mirtis net ir medikams labai sunku, anot Eglės, nėra didesnio stebuklo už pojūtį, jog pavyko išgelbėti gyvybę.

Visi jaučia, kad koronavirusas ir karantinas labai išvargino. Didžiausia našta šioje kovoje teko medikams. Optimizmu apdovanota skubiosios pagalbos slaugos specialistė-dispečerė Eglė Orlovaitė nelinkusi savęs gailėti. Ji įsitikinusi: viskas praeina, praeis ir tai – tereikia protingai išlaukti.

Pasak E. Orlovaitės, greitoji medicinos pagalba ir prieš karantiną dirbo daug, bet smogus pandemijai, prisidėjo papildomi iškvietimai dėl užsikrėtusiųjų COVID-19.

„Kvietimų padaugėjo, bet visi dirbome dar labiau susitelkę, suprasdami kviečiančiųjų baimes. Stengiamės suteikti skubią pagalbą ir nuraminti viruso įsibaiminusius žmones“, – teigia Eglė.

Jai pačiai sunkiausia susitaikyti su tuo, kad karantinas labai apribojo didesnius susibūrimus ir keliones, nes jas ypač mėgsta.

„Man patinka bendrauti, būti veiksme, o karantinas viską sustabdė. Liko tik darbas ir namai. Bet gyvenimas vėl įgauna pagreitį“, – blogų minčių neprisileidžia E. Orlovaitė.

Per karantiną laisvu nuo darbo metu didelis ir šaunus Panevėžio greitosios medicinos pagalbos kolektyvas išpildė ir gražią idėją – prisijungė prie visą pasaulį užvaldžiusio „Jerusalema“ šokio viruso. Pasak Eglės, savo šokiu jie siekė paskleisti žinią Panevėžiui ir visai Lietuvai, kad net ir tokiu sunkiu laikotarpiu galima išlikti optimistais ir nepasiduoti pandemijai.

„Nuomonių būta visokių, bet daugiausia teigiamų atsiliepimų. Mes žinome, kodėl tai darėme, ir esame labai laimingi. Šokis mus tik dar labiau suartino“, – sako greitosios pagalbos specialistė.

Išlaikyti šaltą protą

Darbas greitosios pagalbos medikų brigadoje Eglę žavi nepastovumu. Atėjus darbo parai, niekada negali žinoti, kokie iškvietimai laukia.

„Kartais budėjimas praeina visiškai ramiai – kvietimai nekeliantys streso, lengvai aptarnaujami. O kartais neišlipame iš automobilių po keletą ir daugiau valandų, skubame į iškvietimus dėl ūmių būklių, eismo įvykių ir nežinome, kokio kito sulauksime“, – pasakoja Eglė.

Greitojoje pagalboje nėra monotonijos, tokiame darbe neišvengiamai tenka domėtis gydymo naujovėmis, įgyjama nepamainomos patirties.

Pasak E. Orlovaitės, greitosios medikai žino, kad atvykę į iškvietimą gali susidurti su įvairiausiomis kvietusiųjų būsenomis – panika, pykčiu, ašaromis, išgąsčiu ar sutrikimu.

„Visose situacijose mes, medikai, turime būti tie, kurie suvaldo bet kokį chaosą, nuramina pacientus. Kartais žmonės patys nurimsta vos mus išvydę, nes jaučia, kad padėsime. Esame tie, kurie stresinėse situacijose turi parodyti ramų, šaltą protą, nepasiduoti emocijoms“, – pasakoja Eglė.

Reaguoja žaibiškai

Paprastai E. Orlovaitės budėjimas trunka 24 valandas. Į darbą ji atvyksta keliolika minučių anksčiau.

„Pasitikriname visą įrangą – slaugytojos tikrina vaistus, aparatūrą. Mūsų kolegos vairuotojai-paramedikai – automobilius, deguonį, kitą svarbią įrangą. Kadangi dirbame komandoje, tai darome kartu, kad žinotume, kur ką rasti, ir įsitikintume, jog tikrai turime, kas reikalinga. Į kvietimus vykstame paeiliui“, – apie įprastą savo dieną darbe pasakoja Eglė.

Be eilės važiuojama į skubius kvietimus – dėl insulto, infarkto ir daugybinių traumų už Panevėžio ribų, kai Eglė dirba klasterinėje brigadoje. Kol nesulaukė skubaus kvietimo, gali kiek atsipūsti.
„Gavę kvietimą, išvykti turime per tris minutes, bet paprastai mums jų neprireikia, reaguojame greičiau“, – pasakoja Eglė.

Išgelbėti pavyksta ne visada

Anot E. Orlovaitės, iškvietimų skaičius per budėjimą labai nenuspėjamas – važiuoti gali tekti į 8–12, o kartais ir visus dvidešimt.
Greitosios pagalbos medikė puikiai pamena, kai darbo pradžioje turėjo iškvietimą pas jauną tėtį. Jis, būdamas girtas norėjo nusižudyti dėl konfliktų namuose ir skyrybų. Eglė atvyko į vietą su kolege. Pasikalbėję su pacientu, atlikę gyvybinių rodiklių įvertinimą, nutarė, kad reikia vežti vyrą į stacionarą toliau gydyti. Tuo metu situacija nepasirodė kuo nors labai neįprasta. Deja, bet jau per kitą budėjimą, vos po trijų dienų, E. Orlovaitė su kolega vėl gavo iškvietimą, jog tas pats vyras nusižudė. Atvykę medikai niekuo nebegalėjo padėti.

„Šis kvietimas labai įsiminė. Vis svarsčiau, ar tikrai negalėjome labiau padėti. Psichologiškai tai nelengva situacija. Tik įgijusi daugiau patirties supratau, kad tiems, kurie pagalbos nenori, mes negalime padėti, kad ir kaip to norėtume patys. Ir nereikia savęs dėl to kaltinti, nes kitaip pačiam gali prireikti specialistų pagalbos“, – mano Eglė.

Skausmingas suvokimas

Kitas E. Orlovaitę labai giliai palietęs įvykis buvo per budėjimą motokrose. Atrodė, jog blogiausia, kas tokio renginio metu gali nutikti, tai nukritus nuo motociklo susilaužyti kaulus ar nusibrozdinti. Deja, Eglės praktika kitokia.
„Trasoje vienas po kito krito lenktynininkai – lūžo raktikauliai, kojos, vos spėjome suktis ir perdavinėti pacientus kolegų brigadoms, kad nukentėjusius gabentų į ligoninę. Vos atidavę pacientą kitai komandai, pamatėme, kad mus vėl šaukia į trasą – ten be sąmonės gulėjo motociklininkas, kurio net veido nebesimatė per sukruvintą šalmą“, – kraupią akimirką prisimena greitosios pagalbos medikė.

Motociklininkui lūžo kaklo slanksteliai, ėmė trikti kvėpavimas, tad Eglė su kolegomis nusprendė, kad laukti negalima, ir vežė nelaimėlį į ligoninę patys.

„Į stacionarą atvežėme palaikydami kvėpavimą po sėkmingos reanimacijos, tačiau po kelių valandų lenktynininko gyvybė užgeso. Artimieji sutiko padovanoti jo organus, kad išgelbėtų kitų žmonių gyvybes. Tada supratau, koks trapus gyvenimas“, – prisimena E. Orlovaitė.

Adrenalino antplūdžiai

Anot E. Orlovaitės, ne visi vienodai atlaiko pirmuosius iškvietimus ir vaizdus. Tačiau Eglė svarsto, jog jos darbo pradžia nebuvusi labai sunki ar šokiruojanti.

„Turbūt mane kažkas saugo – mano iškvietimai buvo nesunkūs, nekėlė daug įtampos. Palaipsniui įgavau daugiau praktikos ir patirties“, – teigia greitosios pagalbos specialistė.

E. Orlovaitė puikiai pamena ir savo pirmąjį savarankišką iškvietimą. Labai bijojusi, kad teks pačiai priimti sprendimus, kaip padėti pacientei. Visgi moterį ji aptarnavo sklandžiai ir ramiai.

Tačiau ir dabar, po septynerių darbo greitojoje metų, gavus skubų iškvietimą užplūsta adrenalinas. „Važiuodami susidėliojame viską į vietas, tačiau visada pasiliekame vietos netikėtumams, kurių būna gan dažnai. Mūsų darbe labai svarbu likti šalto proto, nepasiduoti aplinkos poveikiui, komandoje dirbti greitai ir profesionaliai. Bet ir mes žmonės – ne robotai. Tikrai atiduodame visą save siekdami padėti nelaimės ištiktam žmogui“, – sako Eglė.

Ties saugumo riba

Pasak Eglės, buitiniai konfliktai yra labai dažni greitosios kvietimų statistikoje. Esant įtarimui, kad aplinka nėra saugi, visada prašoma, kad į tokį iškvietimą palydėtų kolega vairuotojas-paramedikas, neretai atvyksta ir policija. Tiesioginis pavojus Eglei nebuvo kilęs, tačiau girdėjusi kolegų pasakojimų, kaip pacientai yra užrakinę medikus namuose, reikalaudami narkotinių vaistų.

„Yra atvejų, kai pacientai puolė tiek koleges, tiek kolegas paramedikus būdami apsvaigę dėl girtumo ar psichikos sutrikimų“, – pasakoja E. Orlovaitė.

Atitrūkti nuo įtampos darbe jai padeda skaitymas, kelionės, sportas ar tiesiog buvimas su šeima, draugais.
„Darbe išgyventų emocijų stengiuosi neparnešti į namus, nes jos nėra teigiamos. Pati esu optimistė ir stengiuosi į viską žiūrėti pozityviai, nepriimti asmeniškai darbe iškilusių sunkumų“, – sako greitosios medicinos pagalbos medikė.

Verda, moko, parduoda

E. Orlovaitė su vyru Jokūbu augina trejų su puse metų dukrytę Šarlotę, o praėjusiais metais Eglė visiškai netikėtai pradėjo mokytis dar ir virėjos profesijos Panevėžio darbo rinkos mokymo centre. Medikė juokiasi, jog namuose mėgsta sukiotis prie viryklės, tad tokie mokslai jai – pats tas. Laisvesniu laiku įvairių profesijų žmones, įmonių kolektyvus ji moko skubiosios pagalbos – turi instruktorės kvalifikaciją.

Negana to, Eglė savyje atrado ir prekybininkės gyslelę – padeda tėvams bendrai įkurtame šeimos turgelyje.
„Kad ir kaip mažai para turi laiko, viskam jo randu, – šypteli E. Orlovaitė. – Visi šie darbai mane labai džiugina.“

Iš kartos į kartą

E. Orlovaitė, baigusi Panevėžio kolegijoje slaugą, toliau tęsė mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir įgijo universitetinį išsilavinimą. Ji svarsto iš prigimties esanti žmogus, norintis visiems padėti, turbūt todėl ir atrado pašaukimą dirbti tokį darbą.

„Jaučiuosi gerai žinodama, kad kažkam padėjau. Manau, kad pasirinkau pačią tinkamiausią profesiją ir darbą. Į jį einu su šypsena, nes myliu tiek savo kolektyvą, tiek pacientus“, – sako greitosios pagalbos medikė.

E. Orlovaitė – ne vienintelė šeimoje, savo rūpestį dalijanti svetimiems žmonėms. Jos mama ir vyresnė sesuo – taip pat slaugytojos. Vyras Jokūbas šiuo metu studijuoja paramediko specialybę, todėl namuose bendrų temų – apstu.

Čia ir dabar

Baigusi slaugos specialybę E. Orlovaitė neįsivaizdavo savęs sėdinčios klinikoje ir pildančios dokumentus. Žinojo, kad toks darbas – ne jai.
Ir visiškai netikėtai sužinojo, kad Panevėžio rajono greitojoje reikalingi slaugytojai. Nieko nelaukusi nukulniavo į darbo pokalbį. Darbą gavo iškart. Padirbusi dvejus metus, perėjo į Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotį. E. Orlovaitė tiki, kad tokį darbą dirbs tol, kol gavusi skubų iškvietimą jaus užplūstantį adrenaliną ir norą padėti.
„Esu dėkinga mūsų stoties direktorei Rūtai Ramoškienei už galimybę dirbti tokioje puikioje vietoje su nuostabiais kolegomis, už galimybę tobulėti ir save realizuoti ir kaip specialistei, ir kaip komandos narei“, – gražių žodžių kolektyvui negaili Eglė.

Jau vaikystėje E. Orlovaitė buvo labai veikli, lankė sporto būrelius, muzikos mokyklą, mėgo dalyvauti įvairiose užklasinėse veiklose. Studijų metais nepraleido progos išvykti į tarpkultūrinius mainus Prancūzijoje ir Vokietijoje. Su šaunia jaunimo organizacija vos ištaikiusi progą važiuodavo į Kauną žaisti tinklinį.

Dirbdama greitosios medicinos pagalbos stotyje įvairių papildomų veiklų neapleido – dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos GMP žaidynėse, kuriose tobulino savo profesinius įgūdžius, mokėsi dirbti su komanda įvairiose stresinėse situacijose.

„Visa ši patirtis mane labai džiugina, nes žinau kad neleidžiu laiko namuose ant sofos ir rodau gerą pavyzdį savo dukrai. Gyventi reikia čia ir dabar, nes iš darbinės patirties žinau, koks trapus ir nenuspėjamas gyvenimas gali būti“, – sako E. Orlovaitė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų