Per bemaž tris šimtmečius Švč. Trejybės bažnyčia tikintiesiems buvo užverta dukart. A. REPŠIO nuotr.

Pas tikinčiuosius grįžusi šventovė

Pas tikinčiuosius grįžusi šventovė

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Prieš daugiau nei tris dešimtmečius panevėžiečių atgauta Švč. Trejybės bažnyčia buvo viena pirmųjų, sugrąžintų tikintiesiems.

Tokia buvo sovietmečio praktika – su „opiumu liaudžiai“ kovoti uždarinėjant bažnyčias ir jų patalpas atiduoti ne kulto reikalams. Prireikė nemenkos tikinčiųjų valios ir ryžto, kad sandėliais, saugyklomis ar parduotuvėmis paversti maldos namai atgautų tikrąją paskirtį.

Atitiko nustatytą tvarką

Šiaulių regioninio valstybinio archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis sako, kad per Panevėžio Švenčiausiosios Trejybės bažnyčios istoriją, skaičiuojančią jau daugiau kaip 200 metų, buvo du laikotarpiai, kai jos durys užsivėrė tikintiesiems: carinės Rusijos priespaudos ir sovietinės okupacijos metais. Pastarasis, archyvaro skaičiavimu, tęsėsi lygiai keturis dešimtmečius ir istorikų kol kas buvo apžvelgtas tik bendrais bruožais. Norint plačiau išnagrinėti tą metą, pirmiausia būtina surinkti dokumentus, išblaškytus po įvairius archyvų fondus.

„Šiandien detaliau galima aptarti tik su Švč. Trejybės bažnyčios uždarymu ir jos atgavimu susijusius dokumentus“, – sako jis.

L. Kaziukonio pasakojimu, po Antrojo pasaulinio karo sugrįžusi sovietų valdžia nustatė, kad religinės bendruomenės (parapijos) Lietuvoje gali funkcionuoti tik vietos valdžiai įregistravus ne mažiau kaip 20 žmonių bendruomenės komitetą ir su juo sudarius sutartį dėl maldos pastato ir viso prie jo priklausančio turto perėmimo. Pagal šią sutartį religinės bendruomenės komitetas buvo įpareigojamas iš savo lėšų apmokėti visas išlaidas maldos pastato išlaikymui, atlikti jo remonto darbus, mokėti mokesčius.

„Visi dvasininkai galėjo dirbti parapijose tik gavę Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio pažymėjimą apie registraciją, – sako archyvaras. – Vyskupijų kurijos tokiai bažnyčių ir dvasininkų registracijai priešinosi, kol 1948 metais nebuvo pradėtos uždarinėti registracijos pažymėjimų neturinčios bažnyčios…“

Tuo metu, pasak pašnekovo, dar buvo priimtas ir nutarimas dėl maldos namų, vienuolynų pastatų bei religinių bendruomenių gyvenamųjų namų nacionalizacijos.

Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios perdavimo tikintiesiems sutartis. 1948 metų rugpjūčio 4 diena. Nuotraukoje dešinėje – pora dienų vėliau pasirašytas bažnyčios religinės bendruomenės registracijos pažymėjimas. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios perdavimo tikintiesiems sutartis. 1948 metų rugpjūčio 4 diena. Nuotraukoje dešinėje – pora dienų vėliau pasirašytas bažnyčios religinės bendruomenės registracijos pažymėjimas. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.

Kunigauti – tik su pažymėjimu

Iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos Religinių kulto reikalų tarybos įgaliotinio Panevėžio Švč. Trejybės katalikų religinės bendruomenės stebėjimo bylos matyti, jog bendruomenė sutartį su Panevėžio miesto vykdomuoju komitetu dėl Švč. Trejybės maldos pastato naudojimo sudarė 1948 metų rugpjūčio 4 dieną. Ji buvo surašyta trimis egzemplioriais, kurių vienas saugomas ir Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale, Panevėžio miesto vykdomojo komiteto fonde.

L. Kaziukonio žiniomis, byloje pateiktas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios komiteto narių sąrašas, 1948 metų rugpjūčio 3 dieną surašyti bažnyčios vykdomojo komiteto ir revizinės komisijos rinkimų protokolai, bažnyčioje esančio inventoriaus sąrašas bei pareiškimas užregistruoti bažnyčią nustatyta tvarka.

„Iš miesto vykdomojo komiteto 1989 metų balandžio 24 dienos posėdžio protokolo matyti, kad klausimas dėl bažnyčios perdavimo į darbotvarkę buvo įtrauktas papildomai.“

L. Kaziukonis, archyvaras

Be šių dokumentų, į bylą dar yra įdėtas 1948 metų spalio 6 dieną kunigui Liudui Poviloniui išduotas kulto tarnautojo registracijos pažymėjimas. Juo dvasininkas patvirtintas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi.

Kitas, pasak archyvaro, kulto tarnautojo registracijos pažymėjimas išduotas šios bažnyčios vikarui kunigui Vincui Inkratui. Prie išduotų pažymėjimų yra pridėti kunigų pareiškimai juos nustatyta tvarka užregistruoti, jų užpildytos anketos bei Panevėžio vyskupijos kurijos jiems išduoti darbo pažymėjimai.

„Nors viskas buvo padaryta taip, kaip reikalaujama, Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai tai nesutrukdė Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčią palikti be kunigo ir ją uždaryti“, – sako L. Kaziukonis.

Dar nepriklausomybės priešaušryje įvykęs bažnyčios grąžinimas Panevėžio tikintiesiems buvo vienas pirmųjų precedentų Lietuvoje. Tad, Leono Kaziukonio nuomone, labai gaila, kad jo aplinkybės lig šiol nėra iki galo ištirtos. P. ŽIDONIO nuotr.

Dar nepriklausomybės priešaušryje įvykęs bažnyčios grąžinimas Panevėžio tikintiesiems buvo vienas pirmųjų precedentų Lietuvoje. Tad, Leono Kaziukonio nuomone, labai gaila, kad jo aplinkybės lig šiol nėra iki galo ištirtos. P. ŽIDONIO nuotr.

Rašė ir Stalinui

Bažnyčių ir dvasininkų registravimas Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui ir vietinei valdžiai suteikė galimybę visų bažnyčių ir dvasininkų neregistruoti arba išduotus pažymėjimus atimti.

1949 metais buvo pareikalauta iki kovo vidurio iškelti kunigus iš bažnyčių, kurios veikė kaip filijos.

Pasak archyvaro, humanitarinių mokslų daktarė Regina Laukaitytė, tyrinėjusi Panevėžio vyskupijos tikinčiųjų pasipriešinimą režimui 1948–1953 metais, rado duomenų ir apie Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios komiteto narių protestus – jei neketino taikstytis su tuo, kad jų maldos namai, esantys miesto centre ir patogūs daugeliui tikinčiųjų, paliekami be kunigo. Bažnyčios komitetas ir kunigas L. Povilonis 1949 metų balandžio 22 dieną net išsiuntė raštą pačiam Josifui Stalinui. Tiesa, atsakymą gavo neigiamą.

Bet rankų vis tiek nenuleido: jau gegužės 2 dieną parašė raštą Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotiniui. Esą mieste plinta nepasitenkinimas religijos varžymu, dėl ko jie prašantys Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčią išbraukti iš paliekamų be kunigo bažnyčių sąrašo.

Tąkart atsakymo, panašu, teko laukti keletą mėnesių. L. Kaziukonio teigimu, Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomame Panevėžio miesto vykdomojo komiteto susirašinėjime religinių kultų klausimais yra vykdomajam komitetui jau atsiųstas Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio Broniaus Pušinio raštas. Datuotas 1949 metų lapkričio 25 diena, jis praneša apie sprendimą uždarytą Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčią panaudoti muziejui.

Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio 1949-aisiais atsiųstas raštas Panevėžio miesto vykdomajam komitetui dėl Švč. Trejybės bažnyčios panaudojimo muziejui. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo nuotraukos

Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinio 1949-aisiais atsiųstas raštas Panevėžio miesto vykdomajam komitetui dėl Švč. Trejybės bažnyčios panaudojimo muziejui. Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo nuotraukos

Išsireikalavo dar iki atsirandant įstatymui

Visgi miesto valdžia įrenginėti buvusiuose maldos namuose muziejaus neskubėjo. Iš pradžių bažnyčia paversta sandėliu, vėliau – net koncertų ir šokių sale. Po 1973 metais įvykusios pastato rekonstrukcijos, buvusioje bažnyčioje įrengti parodų rūmai.

Bažnyčia tikintiesiems grąžinta tik 1989-aisiais. Pasak L. Kaziukonio, šis sprendimas atkakliu kunigų ir tikinčiųjų reikalavimu Panevėžio miesto vykdomojo komiteto buvo priimtas balandžio 24 dieną.

„Tuo metu laisvėjančioje Lietuvoje tai buvo viena iš pirmųjų sugrąžintų bažnyčių tikintiesiems, – sako archyvaras. – Įstatymas dėl maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms buvo priimtas tik 1990 metų vasario 14-ąją.“

Kaip tai pavyko, galima geriau įsivaizduoti pasklaidžius Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomus dokumentus, pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ skelbtą informaciją. Juolab kad šio svarbaus įvykio aplinkybės, L. Kaziukonio apgailestavimu, dabar daugelio jau užmirštos ir iki šiol niekur nebuvusios aptartos.

Dokumentai rodo, kad 1988 metais prasidėjus tautiniam atgimimui, tikintieji ėmė reikalauti bažnyčią grąžinti. Liepą jie išsirinko Švč. Trejybės bažnyčios komitetą ir įpareigojo jį rūpintis bažnyčios sugrąžinimu. O rugpjūtį su pareiškimu į miesto vykdomojo komiteto pirmininką jau kreipėsi vyskupijos kurija ir Panevėžio kunigai.

„Jie paprašė, kad šaliai žengiant persitvarkymo ir viešumo keliu, miesto centre esanti Švč. Trejybės bažnyčia būtų atiduota tiems, kurie ją statė ir joje meldėsi“, – pasakoja archyvaras.

Dvasininkų pareiškime nurodyta, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą mieste buvo apie 30 000 gyventojų, 1988-aisiais – apie 120 000 ir prognozuota, kad gyventojų skaičius dar augs.

„Atitinkamai auga ir tikinčiųjų skaičius, jį dar papildo iš kaimo pasimelsti atvykę žmonės. Tada mieste buvo keturios bažnyčios, o dabar veikiančios tik dvi. Net eiliniais sekmadieniais žmonėms tenka stovėti sausakimšose bažnyčiose, o per didesnes šventes ir atlaidų dienomis jie jau netelpa bažnyčiose ir stovi lauke. Vyresniojo amžiaus žmonėms dažnai reikia kviesti greitąją med. pagalbą. Argi tikintieji ne tos šalies, kurioje taip rūpinamasi žmonių gerbūviu, piliečiai? Kodėl jie negali turėti daugiau maldos namų ir laisvai naudotis sėdimomis vietomis juose? Tikėdami persitvarkymo teisingumu, mes prašome sugrąžinti Švč. Trejybės bažnyčią tikinčiųjų bendruomenei neatidėliojant, kad žmonėms nereikėtų vargti rašant pakartotinus pareiškimus, renkant gyventojų parašus“, – rašyta pareiškime.

Po 1973 metais atliktos pastato rekonstrukcijos, buvusioje bažnyčioje ilgai gyvavo daugelio panevėžiečių gerai prisimenami parodų rūmai. IŠ FOTOALBUMO „PANEVĖŽYS“, 1984-IEJI.

Po 1973 metais atliktos pastato rekonstrukcijos, buvusioje bažnyčioje ilgai gyvavo daugelio panevėžiečių gerai prisimenami parodų rūmai. IŠ FOTOALBUMO „PANEVĖŽYS“, 1984-IEJI.

Parengė skubos tvarka

Netrukus vykdomojo komiteto pirmininkui bažnyčios grąžinimo klausimus prisistatė ir bandė aptarti naujai susikūręs Švč. Trejybės bažnyčios komitetas. Tačiau, pasak L. Kaziukonio, tikintiesiems buvo paaiškinta, jog miestui trūksta parodų rūmų, paveikslų galerijos, kultūros namų, koncertų salės. Tačiau nemanyta, kad trūktų bažnyčios – 125 000 gyventojų turėjusiam Panevėžiui jų esą užtenka dviejų. Vis dėlto pažadėta kreiptis į Religijos reikalų tarybos įgaliotinį Petrą Anilionį.

Deja, jau rudens pradžioje tikinčiųjų laukė nusivylimas. Pasak L. Kaziukonio, rugsėjį, po antro susitikimo su miesto valdžia, jiems buvo pareikšta, jog pagal perspektyvinį planą, Švč. Trejybės bažnyčia po remonto bus paversta paveikslų galerija ir vargonų muzikos koncertų sale.

„Bažnyčios komitetui pasiūlyta pagalvoti apie naujos bažnyčios statybą miesto mikrorajone“, – sako archyvaras.

Pasak jo, tikintiesiems pareikalavus pastatą grąžinti tikriesiems jo savininkams ir naudoti pagal paskirtį, paaiškinta, jog bažnyčios negalima grąžinti ir dėl to, kad tuo metu netoliese jos veikė kino teatras „Versmė“ ir profesinė technikos mokykla. Taigi nieko konkretaus nepažadėjusi, miesto valdžia patarė kreiptis dar po poros–trijų mėnesių.

„Kokie tuo laiku vyko svarstymai dėl bažnyčios grąžinimo, nepavyko rasti duomenų, – apgailestauja L. Kaziukonis. – Iš miesto vykdomojo komiteto 1989 metų balandžio 24 dienos posėdžio protokolo tik matyti, kad klausimas dėl bažnyčios perdavimo į darbotvarkę buvo įtrauktas papildomai.“

Sprendimo projektą pateikė miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Edvardas Sruogius.

„Prie sprendimo projekto informacinė kortelė nepridėta ir duomenų apie projekto suderinimą nėra. Tai reiškia, kad jis buvo parengtas skubos tvarka“, – daro išvadą L. Kaziukonis.

Išsaugotoje posėdžio stenogramoje matyti, kad po sprendimo projekto pristatymo kalbėję oponentai pasisakė, jog bažnyčia būtų atiduota tada, kai turės kur įsikelti parodų rūmai. Juos perkelti numatyta į rekonstruojamą senąjį muziejaus pastatą Respublikos gatvėje 3, kurio rekonstrukciją planuota baigti 1990 metais. Vis dėlto galiausiai apsispręsta bažnyčią religinei bendruomenei grąžinti nuo 1989 metų gegužės 1 dienos.

Tais pačiais metais bažnyčiai perduotas ir kitoje Sodų gatvės pusėje buvęs vyskupijos pastatas.

1989 metų birželį vyskupas Juozas Preikšas Švč. Trejybės bažnyčios klebonu paskyrė Robertą Pukenį. Šio kunigo rūpesčiu bažnyčia buvo atstatyta ir pertvarkyta, o 1990 metų birželio 10-ąją bažnyčia vėl pakvietė tikinčiuosius.

Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimas Švč. Trejybės bažnyčią grąžinti tikintiesiems. 1989 metų balandžio 24 diena. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Panevėžio miesto vykdomojo komiteto sprendimas Švč. Trejybės bažnyčią grąžinti tikintiesiems. 1989 metų balandžio 24 diena. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Istorijos vingiai

Artėjant Švč. Trejybės bažnyčios durų atvėrimui tikintiesiems, 1990 metų gegužę „Panevėžio tiesoje“ aprašyta jos istorija.

Plečiantis miestui kairiajame Nevėžio krašte, 1727–1728 metais Vilniaus kapitulos kanauninko Kristupo Bialozaro rūpesčiu pastatyta nedidelė Švč. Trejybės bažnyčia. Prie jos įkurdino pijorų vienuolyną, kur buvo ir gimnazija, o vienuoliai pijorai galėjo vaikus mokyti rašto.

Tačiau 1790 metais viską suniokojo gaisras – ir pijorų bažnyčia, ir vienuolynas, ir mokyklos bei ūkio pastatai virto pelenais.

1803 metais pijorai pastatė naują akmens mūro bažnyčią be bokšto, medinėmis lubomis ir grindimis. Bažnyčia ir gimnazija, kuri kovojo prieš nutautinimą ir rusinimą, buvo uždarytos po nepavykusio 1831 metų sukilimo.

1847 metais katalikų bažnyčia buvo paversta cerkve, pastatas įgavo bizantiško stiliaus išvaizdą. Anot, „Panevėžio tiesos“, gyventojai katalikai turėjo melstis buvusioje pijorų kapinių koplyčioje, kuri galiausiai nugriauta 1872 metais.

1915 metais siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, rusų šventikas pabėgo iš Panevėžio maldos namus palikęs be priežiūros. Vokiečiai čia laikė rusų belaisvius. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, katalikai ėmė prašyti sugrąžinti bažnyčią tikintiesiems. Vokiečiai, traukdamiesi iš Panevėžio, bažnyčios raktus paliko miesto burmistrui, kuris, savo ruožtu, perdavė kunigui Jonui Maciejauskui.

Atgavę bažnyčią katalikai ją pertvarkė, atnaujino ir iš vidaus. Vyskupas Kazimieras Paltarokas 1919 metų kovo 14 dieną pašventino bažnyčią atiduodamas ją marijonų globai.

Kiek žinoma, bažnyčia tarpukariu žmonių buvo mėgstama ir lankoma. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo nemenkai nuniokota, tačiau praūžus kovoms, suremontuota ir veikė iki 1949 metų.

Sovietams uždarius maldos namus, jų vidus buvo greitai pakeistas: pastatyta naujų sienų, nebeliko altorių, atsirado laiptai, rūbinė ir panašiai. Buvusi klebonija tapo viena miesto įstaigų. Pati aikštė pavadinta Komjaunimo.

1989 metais sugrąžinus bažnyčią tikintiesiems, jos remontas užtruko apie metus.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų