-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vėlų 1944 metų rudenį Įstricos ir Ūtos kaimų apylinkėse parašiutais kaip desantininkai buvo nuleista grupelė lietuvių kovotojų, į sovietų okupuotą Lietuvą grįžusių iš Vokietijos. Nors jie buvo mokęsi abvero – nacistinės Vokietijos karinėje žvalgyboje, tačiau nevykdė jų valios ir nebuvo jų agentai. Šių kovotojų tikslas buvo įsitraukti į rezistencinę veiklą, kovoti su sovietais, siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Kartu su Karklo grupe, vadovaujama Antano Šilo-Kovo, į Panevėžio rajono laukus nusileido ir Juozas Zaremba-Vareika. 1945 metais žuvusio šio partizano kūnas buvo numestas Vareikių I kaime. Žuvusysis slapta buvo palaidotas kartu su nežinomu partizanu miške šalia bunkerio.
Pernai ant šio kapo privačia iniciatyva atidengtas paminklas, žymintis partizanų palaidojimo vietą.
Panevėžio rajone darbavęsi Kultūros paveldo centro specialistai lankė partizanų palaidojimo vietas, jas matavo, vertino. Šiemet jos pradėtos įtraukti į kultūros vertybių registrą.
Panevėžio rajono savivaldybės specialisto Skirmanto Vertelkos teigimu, iš apžiūrėtų dešimties tokių vietų net aštuonios nebuvo įtrauktos į registrą, vadinasi, kad iki šiol nebuvo užtikrinta Lietuvos istorijai reikšmingų kapaviečių priežiūra.
Vis dėlto, pasak S. Vertelkos, ir anksčiau ant nežinomo partizano ir J. Zarembos-Vareikos kapo žmonės padėdavo gėlių, uždegdavo žvakeles. Netoliese, pagal gyventojų pasakojimus, yra ir kitas kapas – keleriais metais vėliau žuvusio J. Zarembos brolio Broniaus Zarembos-Abžergavičiaus. Jis kartu su kitais partizanais buvo išduotas užverbuoto agento, kuris, kiek žinoma, turėjo KGB užduotį pristatyti gyvą arba nužudytą B. Zarembą. Kad įsitikintų partizano mirtimi, agentui buvo liepta į Subačiaus stribų būstinę atvežti B. Zarembos galvą.
Ir nors jo kapo vieta pažymėta, visgi nėra tiksliai žinoma, kur išties jis palaidotas.
„Buvo sakoma, kad prie pušies, bet prieš kažkiek metų medžiai buvo kertami ir tų pušų beveik neliko. Durti pirštu ir pasakyti, kad čia palaidotas partizanas, negalima. Bet žmonės šneka ir visi mano, kad B. Zarembos palaikai yra ten“, – pasakojo S. Vertelka.
Tokių menamų arba visiškai nežinomų partizanų kapaviečių Lietuvoje, taip pat ir Panevėžio rajone, ne viena ir ne dvi. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio teigimu, taip nutikę, nes savo laiku tokia informacija buvo slepiama, žmonės tik iš lūpų į lūpas perduodavo šias žinias.
Šias vietas sudėtinga surasti ir dėl to, kad net apie jas žinantieji ne visada nori kalbėti.
„Anas laikas labai išmokė žmones tylėti, nešnekėti, ko nereikia“, – aiškina D. Juodis.
Tačiau būta atvejų, kai užkasimo vietas parodė ir patys buvę represinių struktūrų darbuotojai.
Istoriko dr. D. Juodžio teigimu, neįmanoma pasakyti, kiek dar nerasta partizanų kapų. Jis neabejoja, kad apie dalį jų taip ir liks nežinoma. Liudininkų nelikę, o saugumiečiai slėpė šią informaciją. Ją stengėsi nutylėti ir patys partizanai.
„Pokariu palaidojimo vietas sovietų pareigūnai stengėsi išniekinti. Dėl to įvairiose šalies vietovėse buvo atvejų, kai partizanai jas užminuodavo. Pavyzdžiui, užminuoja kryžių, kad sovietų pareigūnas, jį versdamas, susisprogdintų, o savus įspėdavo neliesti kapo“, – pasakojo istorikas.
Dr. D. Juodis prieš keletą metų dirbo Ukrainos archyvuose. Buvo ieškoma represijų, vykdytų prieš Antrąjį pasaulinį karą, masinių kapaviečių. Paaiškėjo, kad procesas bus itin sudėtingas. Mat KGB Sovietų Sąjungos laikais buvo gavusi nurodymą pati surasti tokias kapavietes.
