-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiekviena karta turi savus bruožus bei ypatybes, skiriančius ją nuo kitų patirties – gyvenimo sąlygų, galimybių, aplinkybių, tradicijų.
Vis dėlto visuose pasaulio kraštuose išlieka visoms kartoms bendri, per šimtmečius sukaupti tautos ženklai, išsaugoti kalboje, dainose, tradicijose, papročiuose, žmonių tarpusavio bendravime, amatuose.
Lietuva – kraštas, kurio tradicijos ir papročiai mums geriausiai žinomi, patys brangiausi ir svarbiausi.
Didžiuojamės tuo, ką išsaugojome, ko nepametėme ilgame kelyje per didžiausias negandas ir išbandymus. Nėra taip paprasta didžiųjų galingų valstybių supamai tautai išlikti savimi, išsaugoti protėvių patirtį, tradicijas.
Bet štai laikas tradicijas trina ir keičia daugelį dalykų.
„XXI amžius atnešė katastrofišką senųjų tradicijų bei papročių nykimo metą“, – sako etnologė, Panevėžio kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.
Įžengėme į visiškai kitokį gyvenimo etapą, su išvystytomis elektroninėmis galimybėmis, neribota informacijos gausa, didžiuliais prekybos, paslaugų, pramogų centrais.
Visa ko, taip pat ir tradicijų, papročių kaita neišvengiama. Ir net atsiranda būtinybė įprastus dalykus keisti naujais.
Kaip sako etnologė, tai nėra blogai, – gyvenimas nestovi vietoje. Tik svarbu, kad nauji papročiai nebūtų paviršutiniški, be jokios prasmės, turinio, tiesiog kažkur girdėto ar matyto svetimo pamėgdžiojimas.
Panevėžio krašte buvo paprotys kiaušinius marginti ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines. Tie margučiai būdavo vadinami jurgučiais. „Sekundės“ nuotr.
V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad tereikia pažvelgti į tokių svarbių įvykių, kaip vestuvės, laidotuvės, vyksmą ir bus aišku, kad jų papročiai toli gražu nebe tokie, kokie būdavę dar ne taip seniai.
Vos prieš kelis dešimtmečius buvo gyvas paprotys per vestuves ir stalą užsėsti, jį išpirkti, jaunąją pagrobti, vaduoti. Dabar jau retai kada pateksi į vestuves su visais gražiais senaisiais papročiais.
Vienas kitas, jeigu ir išlikęs, tik su menka jo prasmės dalimi. Daugiau pastebima naujų, iš kitų kraštų atkeliavusių ar visai naujai sugalvotų.
O kas mirusiojo begedi tris dienas, su giesmėmis ir raudomis? Vis rečiau jau ir velionis karste šarvojamas, viso kaimo ar miestelio žmonių lankomas, prisimenamas, gailimas.
Visgi, pasak V. Vasiliauskaitės, šimtmečiais tradicijų formuojami papročiai yra gyvi – besikeičiantys kartu su žmonių kartomis, jų pasaulėjauta, sąmone, ne kartą išgyvenę esmines permainas, įgiję naujas prasmes, bet gyvi.
Pasak V. Vasiliauskaitės, šimtmečiais tradicijų formuojami papročiai yra gyvi – besikeičiantys kartu su žmonių kartomis, jų pasaulėjauta, sąmone, ne kartą išgyvenę esmines permainas, įgiję naujas prasmes, bet gyvi.
Labai daug su žemės ūkio darbais susijusių papročių, saugotų ištisus amžius, pradėjo nykti nuo pat 1940-ųjų.
Kai nuosava žemė iš šimtmečius ją dirbusių valstiečių buvo atimta, tarsi nebeliko prasmės jos ypatingai puoselėti. Dar kurį laiką, dirbant likusį savą gabalėlį, kai kurių papročių laikytasi, bet keli dešimtmečiai juos visai išnaikino.
Jau seniai niekas, pradėdamas laukus arti, nebepatepa norago lašiniais, kad žemė būtų riebi, dosni, nebevožia po puodu usnies, kad žemė liktų švari, be piktžolių, išleisdami gyvulius ganytis nebeperlieja piemenų vandeniu, kad gyvuliai būtų gerai prižiūrimi ir kt.
Folkloro ansamblių paruošti, šventėse rodomi papročiai tėra tik apeigų imitavimas. Ir, kaip sako V. Vasiliauskaitė, net jeigu gyvenime koks nors paprotys panaudojamas, tai jau tėra tik žaidimas – tikėjimo, jog vienas ar kitas veiksmas padės žemei geresnį derlių užauginti, nebelikę.
O kiek gražių švenčių savo senuoju pavidalu jau nebevyksta!
„Ir Sekminės, buvusi labai svarbi šventė su bendruomenės suėjimu, bendromis vaišėmis, jau nusėdo į etnografinius aruodus“, – sako muziejininkė.
Lietuviškoji šiaudinių sodų rišimo tradicija – pakeliui į pasaulinę šlovę, teikiama byla šiai tradicijai įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. P. Židonio nuotr.
Kaip gerai, kad prieš penkiasdešimt ar dar daugiau metų jauni žmonės važinėjo po Lietuvos kaimus su ekspedicijomis ir užrašinėjo senų žmonių prisiminimus apie jų kraštuose gyvavusius papročius.
Šiais laikais realiai sutikti ir pasikalbėti su senąjį Lietuvos kaimą prisimenančiais žmonėmis galimybių beveik nebėra.
Užtat praeityje surinkti, užrašyti, muziejuose, archyvuose saugomi prisiminimai turi ypatingą vertę.
„Muziejai tiesiog stovi tų praeities vertybių sargyboje ir gali jas išsaugoti ateities kartoms“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Be visai Lietuvai bendrų tradicijų, kiekvienas kraštas dar turėjo savus, tik jam vienam būdingus, įdomius.
Panevėžio krašto senolių prisiminimai taip pat buvo surinkti, užrašyti ir saugomi.
„Labai gražus paprotys užrašytas Miežiškių krašte. Ten kiekvienuos namuos Velykų rytą per pusryčius šeimos nariai pirmiausia dauždavo raudonai dažytą kiaušinį, jį dalindavo į tiek dalių, kiek žmonių prie stalo sėdėjo, ir pasidaliję po kąsnelį suvalgydavo – tarsi kalėdaitį Kūčių vakarą“, – pasakoja etnologė.
O štai šiaurinėje Panevėžio krašto pusėje, apie Paįstrį, Bernatonius, daug kartų girdėti pasakojimai, kad per Velykas ne bobutė ateidavo, ne kiškis, kaip daug kur įprasta, o gražus didelis paukštis vardu Velykis – jis ir atskrisdavo pas vaikus.
O ar žinote, kad Panevėžio krašte buvo paprotys kiaušinius marginti ne tik per Velykas, bet ir per Jurgines? Tie margučiai būdavo vadinami jurgučiais.
Dar kurį laiką po karo žmonės nešdavo per Šv. Jurgio atlaidus tuos jurgučius, taip pat sviesto, pyrago dovanų į bažnyčią, aukodavo ir šventojo Jurgio prašydavo savo gyvulėliams sveikatos.
Labai daug su žemės ūkio darbais susijusių papročių, saugotų ištisus amžius, pradėjo nykti nuo pat 1940-ųjų. Jau seniai niekas, pradėdamas laukus arti, nebepatepa norago lašiniais, nebevožia po puodu usnies. Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Pasak V. Vasiliauskaitės, Panevėžio krašto papročiuose ypač svarbūs būdavo šiaudiniai sodai – per vestuves jie būtinai turėdavo puošti stalą. Seniau ne stalą ir vietas prie jo jauniesiems su palyda reikėdavę išsipirkti, o būtent šiaudinį sodą. Jį išpirkdavo dainomis, saldainiais ir kt.
Iš šiaudų taip pat būdavo pinami velykiniai paukščiukai, įvairūs papuošimai kabinti prie lovos, kūdikio lopšio, šeimos stalo. Jais būdavo padabinami namai ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat jie neretai naudoti kaip dekoratyvinis interjero elementas.
Dabar lietuviškoji šiaudinių sodų rišimo tradicija – pakeliui į pasaulinę šlovę, teikiama byla šiai tradicijai įrašyti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau įrašytos šios Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir kryžių simbolika, dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse bei daugiabalsės dainos sutartinės.
2017 metais sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Šiaudiniai sodai buvo rišami, pinami ne tik Panevėžio krašte, o visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę.
Būdavo sakoma, kad jeigu sodas sukasi, tai geras ženklas, taip namai pripildomi geros energijos, darnos.
Panevėžio krašte ir dabar yra šiaudinių sodų pynėjų. Jų surišti sodai eksponuojami parodose, puošia namus, užsakomi vestuvėms.
O tie sodai sodeliai gali būti pačių įvairiausių formų.
Pati archajiškiausia – piramidės. Galimos ir kitokios – kubo, rutulio, ritinio formos, bet jos mažiau paplitusios. O kokį sodą namuose pasodinsi, ne taip ir svarbu.
Visko būna tuose soduose: ir stogelis dangaus skliautas, ir žvaigždės, sietynai, ir požemio karalystė, ir bernelis su mergele, ir įvairiausi paukšteliai.
Ir visi tie simboliai ir savas prasmes turi, ir laimę namuose saugo. O dar sakoma, kad net duona, po tais lietuviškais šiaudiniais sodais laikoma, ilgai išlieka šviežia.
