Anot S. Stanikūnaitės, kartais gražiausios nuotraukos – tai spontaniški kadrai iš kasdienybės, nufotografuoti juostiniu fotoaparatu. K. Paškevičiaus nuotr.

Panirusi į fantazijų pasaulį

Panirusi į fantazijų pasaulį

Panevėžietė fotografė Saulė Stanikūnaitė – geras pavyzdys to, jog menininku ne gimstama, o tampama. Pradėjusi nuo pirmosios fotosesijos Berčiūnuose prie ištvinusios upės, šiandien ji jau rengiasi šturmuoti mados fotografų kalvę Falmute, Anglijoje.

Saulės Stanikūnaitės fotografijose ypatingą vietą užima žmogus. Mergina – portretų fotografė. Ji sako mylinti žmogų kaip meninę išraišką – patinka, jog jis gyvas, pilnas vidinių baimių, kartais šlykštus ir sutrikęs.

„Tai organizmas, kuris turi žinoti savo egzistencijos prasmę, ir mane tai žavi. Būdama mergina suprantu kitų merginų kompleksus ir man tai padeda įamžinti gražiausias jų puses“, – sako jaunoji menininkė.

Kartą merginą Saulė fotografavo kaip graikų dievaitę vonioje su vynuogėmis, o kitą įsivaizdavo kaip rusų matriošką ir sugalvojo atkurti tradicinių drabužių detales. Tąkart pati sukūrė carienių motyvų karūną – kokošniką.

„Gavusios suredaguotas nuotraukas merginos nustebo, kartais net neatpažino savęs. O man buvo juokinga ir keista, kad jos anksčiau negalėjo savęs tokių įsivaizduoti, nes man tai atrodė savaime aišku“, – šypteli fotografė.

Dėl gerų kadrų pasiruošusi bet kam

Pasak S. Stanikūnaitės, portretų fotografijoje daug psichologijos. Jai sunkiau fotografuoti jautrius, savimi nepasitikinčius žmones nei profesionalius modelius. Tačiau kiekvieno fotografo užduotis, anot jos, įamžinti įvairias emocijas.

„Man patinka stebėti pokytį fotografuojant nepažįstamą žmogų, kai paleidi jo mėgstamos muzikos arba kuo nors pavaišini, ko nėra ragavęs. Visada gražiausios nuotraukos yra paskutinės, nes modelis jau nebe toks įsitempęs“, – pastebi Saulė.

Anot jos, išskirtinės nuotraukos reikalauja pasiaukojimo ir pasiruošimo. S. Stanikūnaitei patinka, jog fotografija nuveda į tokias vietas, kuriose anksčiau nėra buvusi. Kelis kartus yra tekę padaryti meniškų, įspūdingų nuotraukų vonioje su gėlėmis ryškiai nudažytame vandenyje, pasidžiaugti gražiu rezultatu, o vėliau valandą šveisti ir grandyti mėlyno guašo liekanas, pasmirdusias sena žuvimi.

Anot Saulės, kartais gražiausios nuotraukos – spontaniški kadrai iš kasdienybės, nufotografuoti juostiniu fotoaparatu.

„Vasarą fotografavau draugę Vilniaus Vingio parko botanikos sode. Radau slaptą plyšį tvoroje ir abi pralindome, nors parkas mokamas. Nusifotografavome prie užpelkėjusio ežero, nuėjome į apleistą šiltnamį, o kai baigėme fotosesiją, darbuotojai ėmė klausinėti, pro kurią vietą atėjome. Visiškai pamiršome, jog pirmadienį botanikos sodas nedirba, tik paspartinome žingsnį ir darbuotojus palikome išsigandusius, kad kažkas pravėrė parko vartus“, – juokiasi nuotykį prisiminusi fotografė.

S. Stanikūnaitės nuotr.

Galerija

 

Sunku atskirti realybę

S. Stanikūnaitė labai dažnai užsisvajoja ir būna tarsi „išskridusi“. Net turėdama pašnekovą priešais save, geba įsivaizduoti, kad jie yra tik aktoriai filme ir visa tai netikra.
Fotografė niekada nepalieka namų be ausinukų, nes jai patinka klausytis muzikos autobuse, stebėti aplinkinius ir kurti jų gyvenimo scenarijus. Arba tiesiog įsivaizduoti naujus muzikinius klipus.

„Kartais taip įsitraukiu į dainas ir prisigalvoju tokių gyvenimo modelių, jog vėliau pati patikiu juos išgyvenusi ir tampa sunku atskirti realybę. Ne vieną ir ne du kartus mokytojai yra mane šaukę vardu, kad atkreipčiau dėmesį. Nė nesuskaičiuosiu, kiek kartų piešiau sąsiuvinio kamputyje naujas idėjas ar įsivaizdavau, kaip nuo sienos pamokoje pradeda viena po kitos sulėtintai kristi spalvotos girliandos“, – šypsosi Saulė.

Mokykla nebepatenkindavo S. Stanikūnaitės smalsumo, ji turėjo marias laisvo laiko ir nežinojo, ką su juo daryti. Pradėjo bendrauti su Mantvidu Kirkliu – panevėžiečiu dizaineriu, turinčiu savo drabužių liniją „Blank“, kartu rengdavo fotosesijas.

„Ieškodavome įdomesnių vietų ir apleistų pastatų ar nebegyvenamų kaimelių. Kiekvieną savaitgalį pradėjome leisti Vilniuje, susipažinome su nemažai vietinių menininkų, kuriuos vėliau kviesdavome pozuoti arba vienaip ar kitaip prisidėti prie naujų idėjų“, – pasakoja panevėžietė fotomenininkė.

Prancūzų filmų įkvėpta

S. Stanikūnaitės susidomėjimas fotografija kilo labiau iš nuobodulio nei iš aistros. Kartu su drauge ji vakarais vaikščiodavo į „Garso“ kino festivalius, prisižiūrėdavo netradicinių prancūziškų filmų, o pasibaigus seansui, pasijusdavo kaip niekad laisvos.

„Grįždavome namo, užsirakindavome kambaryje ir eksperimentuodavome. Ji buvo be galo drąsi ir romantiška, net kiek narcisistiška, o aš atvirkščiai – tuo metu nekalbi ir baikšti. Mums buvo 14 metų, neturėdavome daug santaupų, todėl žiūrėdavome filmus drauge, skaitydavome knygas, o vėliau diskutuodavome“, – prisimena Saulė.

Menininkė svarsto, kad fotografija atrado ją, o ne atvirkščiai. Kartą sutiko dalyvauti piešimo konkurse, o vėliau paaiškėjo, kad pateko į fotografijos konkursą.

„Nebebuvo kelio atgal. Pasiskolinau makiažo priemones, suknelę, fotoaparatą ir susitariau su drauge, kad pabūtų modeliu. Važiavome dviračiais iki Berčiūnų, bet Nevėžis užtvindė visą dviračių taką, sušlapinom suknelę, sužinojau, jog ji turi tik vieną valandą ir nespėsime. Pradėjome fotografuoti tiesiog vietoje. Apšvietimas, medžių alėja, vabzdžiai, apšviesti saulės spindulių – vietovė atrodė magiškai“, – spontanišką fotosesiją prisimena pašnekovė.

Tuomet Saulė laimėjo konkurse trečią vietą ir suprato, kaip jai išties patinka fotografuoti.
„Imponavo net tas mažytis jaučiamas nerimas fotosesijos metu, jog niekas nepavyks, o ir mygtukų funkcijų nesuprantu“, – šypsosi fotomenininkė.

Traukia ir tapyba

S. Stanikūnaitė visada buvo meniškos prigimties. Baigus darželį, auklėtoja mamai į rankas įdavė net kelių šimtų piešinių šūsnį, tad mama nusprendė kūrybišką atžalą toliau ugdyti Panevėžio dailės mokykloje. Saulė sako, jog šios mokyklos mokytojai – vieni nuoširdžiausių žmonių, kuriuos jai kada teko sutikti.

„Jie tokie patys išsiblaškę ir „išsitaškę“ kaip ir aš. Pamenu, kai šaltą žiemą į skulptūros pamoką iš visos klasės atėjau aš viena ir mokytoja man skaitė pasakas. O už lango jau buvo tamsu tamsu, bet taip magiška“, – į prisiminimus nuklysta Saulė.

Dailės mokykloje S. Stanikūnaitė išmoko tapyti aliejiniais dažais ir atrado savo stilių.
Iš dailės mokytojo išgirdusi, jog jos fotografijos labai spalviškos ir tapybiškos, Saulė pradėjo fotografijas perteikti ir ant drobės.

Nusitaikė į mados fotografes

S. Stanikūnaitė jau yra surengusi vieną asmeninę darbų parodą bibliotekos Atviroje jaunimo erdvėje ir vieną bendrą kartu su dizaineriu M. Kirkliu mokyklos palėpėje. Saulė sako, jog visada gera matyti neskaitmeninę savo fotografijos versiją ir užčiuopti ją rankomis.

„Kai lieti nuotraukos paviršių, apima labai keistas jausmas. Net netiki, jog tai tavo fotografija, jog modeliai – tavo draugai ir tavo aplinkos žmonės. Mane traukia siurrealistiniai motyvai, dažnai nuotraukas sujungiu su nerealistiškais vaizdais – jūra, debesimis, pakeičiu koloritą į priešingas originalios nuotraukos spalvas“, – sako fotografė.

Šiuo metu S. Stanikūnaitė – J. Balčikonio gimnazijos abiturientė. Ji džiaugiasi, jog mokslai jau eina į pabaigą. Saulė jaučiasi ganėtinai savarankiška žengti į kitą etapą, pateikė stojamuosius dokumentus į mados fotografijos studijas Jungtinėje Karalystėje, Falmuto universitete. Jaunąją fotografę sužavėjo universiteto lektoriai, profesionali, studentams nuomojama įranga ir vieta – universitetas įsikūręs nuostabioje Kornvalio apylinkėje, prie jūros ir jį supanti augalija S. Stanikūnaitei jau dabar leidžia pasvajoti, kokias fotosesijas galėtų ten surengti.

Saulė sako ilgai svarsčiusi, kodėl fotografuodama žmones jaučiasi tokia laiminga. Supratusi, jog mokykloje viskas paremta tik teorija, o fotografijos ji išmoko savarankiškai, todėl pats procesas atrodo labai žavus.

„Jaučiausi kaip mažas vaikas, kuris pats turi atrasti mygtukų funkcijas ir kompozicijos taisykles. Kai atradau savarankiško mokymosi džiaugsmą, nėra baisu suklysti, nes tavimi nebus nusivilta“, – pabrėžia Saulė.

 

Komentarai

  • Šaunuolė mergina. Labai reikia tikėtis ir linkėti, kad baigusi studijas sugrįžtų kurti į Panevėžį ir nejaustų ribų tarp šio miesto ir viso pasaulio. Linkiu būti kosmopolite, kurios užutekis būtų čia, Panevėžyje.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų