-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Parašė po filosofo mirties ir pavadino pomirtiniu dialogu. Prisipažino, kad gal būtų ir neišdrįsusi to padaryti A. Šliogeriui gyvam esant.
Jis ją vadino literate, o Jo mokiniai dabar profesorę įvardina filosofe. Viktorija ir Arvydas susipažino prieš daug metų Vilniaus universiteto bibliotekos skaitykloje. Sėdėjo vienas į kitą nugaromis ir kiekvienas kūrė savo veikalus. Tuomet nė vienas nebūtų patikėjęs, kad po daugelio metų dienos šviesą išvys V. Daujotytės knyga „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“. Knygos, kaip ir žmonės, turi savo Likimą.
Panevėžys A. Šliogeriui visad buvo ta vieta, kuri jam buvo nepaprastai svarbi ir reikšminga.
Tai jis nukalė tą filotopijos – meilės vietai terminą.
Tai jis, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, ilgametis Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pasakė: „…kai menu Panevėžį ar mąstau apie tai, ką man reiškia „sugrįžti į Panevėžį“, mano mąstymas persikelia iš galvos į širdį. Nebelieka jokių metafizikų, jokių cogito ergo sum. Lieka viena – skaudanti širdis. Nes Panevėžys man yra pats didžiausias, o gal ir vienintelis praradimas. Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prousto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto“.
Dabar mūsų miestas tapo traukos centru jo mokiniams ir bendražygiams.
Pasak prof. Naglio Kardelio, vieno žymiausių A. Šliogerio mokinių, kiekvienas, kuris nori, kad filosofija priklausytų ir jam, kuris filosofiją mėgsta ir myli, kurio akys krypsta į filosofijos viršukalnes, jau visada tam tikru atžvilgiu yra filosofas – arba jau yra kelyje į filosofijos žemę.
Panevėžys daug metų buvo vadinamas žaliuoju miestu, o A. Šliogeriui žalia spalva ypatinga. Jis teigė, kad ir Dievas turėtų būti žalios spalvos. Todėl dabar netoli filosofo namų įrenginėjamas skveras turi būti kuo žalesnis – su neseniai pasodintais ąžuoliukais ir gal jau beveik šimtmetį skaičiuojančiais beržais. Su daug žolės…
Už naujos knygos „Arvydas Šliogeris „Mano elementorius buvo Homeras“ pavadinimo slypi ir metaforos ir gyvenimo realijos. Homerą vietoj elementoriaus mažajam Arvydui skaitė jo tėtis, lotynų ir vokiečių kalbos mokytojas … Šliogeris. O V. Daujotytės teigimu, Šliogerio filosofija gali išvesti lietuvių tautą į vilties žemę Itakę, kaip senovės graikus išvedė Homeras.
Viktorija Daujotytė. P. Židonio nuotr.
Šiltai, jautriai, su meile Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje buvo sutikta nauja Viktorijos Daujotytės knyga „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“. Literatūrologė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, prof. habil. dr. V. Daujotytė, buvę iškilaus filosofo Arvydo Šliogerio (1944–2019) studentai prof. dr. Naglis Kardelis, doktorantas Justas Kučinskas dalijosi savo įžvalgomis, gyvai, provokuojančiai renginį moderavo kultūros istorijos tyrinėtojas, humanitarinių mokslų doc. dr. Darius Kuolys.
Svečius sveikinusi Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Jurgita Bugailiškienė džiaugėsi, kad vyksta tokie renginiai, sutraukiantys žymaus filosofo A. Šliogerio bendraminčius, kad rankraštynas pasipildė naujais filosofo rankraščiais, teigė, kad čia atsirado ir naujų gairių ateities veiklai.
Bitės biblioteka gali pasidžiaugti ir filosofo žmonos Zitos Šliogerienės dovana – asmenine A. Šliogerio biblioteka. Knygos sutiktuvėse dalyvavusiai poniai Zitai bibliotekininkai dovanojo nuostabią bijūnų puokštę, tarsi mažą taip labai Šliogerių mylimos gamtos dalelę, ir siūlė išleisti bendrą jų sukurtų fotografijų albumą.
Panevėžio meras Rytis Račkauskas pabrėžė retą galimybę išgirsti apie filosofą, jo kūrybą iš artimiausiai jį pažinojusių žmonių lūpų.
Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovė Greta Kėvelaitienė pasidžiaugė, kad iškilaus filosofo A. Šliogerio bibliotekai dovanoti rankraščiai traukia ne tik filosofijos studentus, bet ir visus besidominčius filosofija. Paviliotas šių rankraščių čia lankėsi ir Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, trumpai nusakęs savo apsilankymo tikslą: „Juk jūs turite Arvydą“. G. Kėvelaitienė skatino besidominčius filosofija naudotis rankraštynu, nes jis yra atviras visiems.
Susirinkusieji į naujos V. Daujotytės knygos „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“, kurią išleido „Odilės“ leidykla, sutiktuves galėjo susipažinti su bibliotekos turimų A. Šliogerio knygų ekspozicija. Tiesa, jų yra gerokai daugiau, tačiau šiuo metu daugelis yra paimtos skaitytojų.
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Albino Kėlerio perskaitytos A. Šliogerio mintys apie M. K. Čiurlionio „Žalčio sonatą“ tapo viso renginio leitmotyvu. Gilias šio kūrinio ir A. Šliogerio gyvenimo, filosofijos sąsajas atskleidė prof. habil dr. V. Daujotytė. Naujoje jos knygoje teigiama, kad šiame filosofiniame pasaže girdime tuo metu Šliogeriui rūpėjusius ne tik bendruosius pažinimo klausimus, kalbos ir bekalbiškumo santykio problemą, bet ir lietuvių kultūros galimybių svarstymus.
Pasak D. Kuolio, mes turime pirmąją knygą apie A. Šliogerį ir tą padarė ne filosofų komanda, o V. Daujotytė ir tai yra tikras iššūkis. Į Panevėžį svečiai atvyko ne tik pristatyti knygą, bet ir pagerbti miestą, išauginusį Lietuvai ir pasauliui stiprų, ryškų filosofą, aistringai mąsčiusį ir gyvenusį žmogų.
Knyga „Arvydas Šliogeris: „Mano elementorius buvo Homeras“ – tarsi pokalbis su mirusiu bičiuliu filosofu, į kurį įtraukiami ne tik skaitytojai, bet ir Homeras, Raineris Marija Rilkė, Bronius Radzevičius, Sigitas Geda, Alberas Kamiu, Francas Kafka ir daugybė kitų pašnekovų: garsių pasaulio filosofų, poetų, rašytojų.
„Kaip paprasta rašyti knygą, kai yra apie ką rašyti ir kai kiekviename sakinyje tavęs gali laukti susitikimas“, – teigė profesorė V. Daujotytė. Savo įžvalgose ji susiejo A. Šliogerį ir M. K. Čiurlionį, jo „Žalčio sonatą“ bei „Karalių pasaką“, čia matydama ir tragišką žmogaus, paties A. Šliogerio, likimą, ir jo filosofijai būdingas sąvokas. Pasak knygos autorės, filosofui buvo labai svarbus saiko, ribos, vietos suvokimas.
„Gal ateis laikas, kai Jis bus svarbus pasauliui. Ir kils klausimas, kur viskas prasidėjo, kur yra ta vieta. Mes juk žinome, kad šiandien tyrinėtojai važiuoja į tas vietas, kur mąstė Nyčė, kur mąstė Heideggeris, kur mąstė Sartras. Vis aiškiau, kad vieta, kurioje mąstoma, žmonės, su kuriais mąstoma, ta vietos aura neatsiejama nuo to, kas sumąstoma. Ir tas sugrįžimas į Panevėžį man asmeniškai yra labai reikšmingas. Juo labiau, kad Panevėžyje atsiranda filotopinė vieta“, – kalbėjo buvęs A. Šliogerio mokinys J. Kučinskas, „Žalčio sonatoje“ įžvelgęs paties filosofo gyvenimo metaforą, visos žmonijos istorijos, kultūros metaforą.
V. Daujotytės naująją knygą jis įvardino gaivaus oro gurkšniu, postūmiu gyvai susitikti su A. Šliogerio filosofija. Jo nuomone, ši knyga skirta mąstyti ir permąstyti, šalia pagrindinių personažų palikta vietos įsiterpti ir skaitytojui.
Knygos sutiktuvių metu iš pašnekovų lūpų nuskambėjo daug gilių įžvalgų, įdomių pastebėjimų.
„Kiekviena tauta, kuri nori išlikti, turi turėti nerašytą moralinį kodeksą, ir grupelę tikrų aristokratų, kurie gintų vertybes, kurios bendruomenei yra svarbios“ (A. Šliogerio mintis).
Kalbėta apie savarankišką mąstymą kaip opoziciją kritiniam mąstymui, nes kritinis mąstymas yra kritikuojantis, skaidantis, analizuojantis tokiu būdu, kokį galėtų atlikti dirbtinis intelektas, o savarankiškas mąstymas, kai žmogus mąsto visa savo esybe.
Prof. N. Kardelis savo pranešime rėmėsi mintimi, kad Panevėžys yra tinkamo dydžio miestas autentiškam gyvenimui ir filosofavimui. „Transcendencija yra žalios spalvos. Ir Dievas, jei jis yra, irgi yra žalios spalvos. Žalia spalva yra dieviška“, – šias A. Šliogerio mintis profesorius citavo kalbėdamas apie filotopiją.
Pasak N. Kardelio, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka yra labai tinkama vieta saugoti A. Šliogerio rankraštyną, visą jo palikimą, nes jis čia tikrai nepasimes, kaip galėtų atsitikti impozantiško dydžio bibliotekose.
„Arvydas po savo išėjimo kažkokia prasme tampa dar gyvesnis. Jausdami jo netektį, mes geriau pajuntame jo reikšmę, jo svarbą lietuvių kultūrai. Jo tekstai prabyla dar gyviau, dar sodriau. A. Šliogeris išlieka laisvo mąstytojo idealu“, – teigė prof. N. Kardelis.
Savo pranešime daug vietos profesorius skyrė A. Šliogerio kalbai, lygindamas ją su Čiurlionio tapyba. Vaizdas už vaizdo – kalba už kalbos. Pasak N. Kardelio, A. Šliogeris kaip kalbos virtuozas atskleidžia kalbos tragizmą.
„Filosofavimui tinka silpna kalba, be abstrakčių žodžių, žargono. Tai kalbėjimas apie tai, kas galėtų atsiverti anapus kalbos. Reikia galingo, dzeusiško Arvydo bylojimo apie kalbą ir pačia kalba, kad mes pamatytume kažką už kalbos. Todėl kalba, kuri išvengia akademinio pozavimo, narcisizmo, atskleidžia mąstymą, literatūros, žodžio meno reikšmę. Tai, kas yra silpna filosofo kalba, yra stipri poeto kalba“, – kalbėjo profesorius.
N. Kardelio teigimu, naujoji knyga mums tokia svarbi, nes V. Daujotytė yra pateikusi labai įdomią A. Šliogerio filosofijos interpretaciją, o pati Viktorija pagal Arvydo nustatytus kriterijus yra filosofė, todėl galima sakyti, kad tai pirmoji knyga, parašyta apie A. Šliogerį lietuvių filosofės, kuri rado pačią tinkamiausią, labai originalią prieigą prie jo filosofijos – dialogą su kitais mąstytojais per patirtis.
Pasak V. Daujotytės, geriausias A. Šliogerio rašytojas buvo M. Proustas.
Į literatūrą filosofas žvelgė ne kaip literatūrologas, o visuminiu žmogaus žvilgsniu, filosofo žvilgsniu, ir bandė suvokti teksto pulsą.
Renginio pabaigoje knygos autorė prabilo apie didžius kūrėjus, galinčius suteikti savo tautai vilties pačiu tamsiausiu laikotarpiu. Ji kalbėjo apie Homerą, kuris ateina iš tamsiųjų Antikos laikų, išnyra kaip šio pasaulio sutvirtintojas, architektas, suteikęs senovės graikams dievus, jų atramas ir davęs Itakės viltį – pagrindinę Šliogerio pasiją.
„1977 m. A. Šliogeris ima ant pečių tą kryžių išvesti savo tautą iš pačių tamsiausių brežnevizmo laikų. Ar tauta suvokia, kad A. Šliogeris yra paskutinis didis mūsų rašytojas, kalbos rašytojas, rankos rašto kūrėjas? Todėl jo rankraštynas turi tiek daug reikšmių ir prasmių, apie kurias dera galvoti. Sukurti savo tautai atramos taškus, sukurti meilės lauką. Kol mes turėsime mylimą lauką, žemę, kol mes jausime buvimą savo vietoje, kol suvoksime, kad tas buvimas iš tiesų ir yra vienintelis galimas atvirumas būčiai, vienintelis žmogaus šaknų įsišaknijimo būdas. Jam atrodė, kad filotopija yra bent jau vienas išėjimo iš tamsiųjų amžių būdas“, – kalbėjo V. Daujotytė.
Knygos sutiktuvių metu nuskambėjo mintis įkurti A. Šliogerio studijų centrą Panevėžyje. Šiai minčiai pritarė filosofo palikimo puoselėtojai, įžvelgdami dideles perspektyvas.
„Toks centras reikalingas Lietuvai ir Panevėžio visuomenei. A. Šliogerio tekstų reikšmė tikrai augs. Tai, ką jis mums paliko, bus reflektuojama, tyrinėjama. Panevėžys , turėdamas A. Šliogerio vaikystės erdvę, jo gyventas vietas, susigrąžinęs jo biblioteką, rankraščius, gali būti tarptautinio lygmens A. Šliogerio studijų centras“, – teigė D. Kuolys.
Pasak jo, centro steigėjai gali būti įvairūs. Galima pradėti nuo neformalaus darinio. Įkurti tarybą, kurią sudarytų buvę A. Šliogerio studentai, tyrinėjantys jo palikimą, vietos žmonės, besidomintys jo filosofija.
„Centras galėtų užsiimti seminarų organizavimu, A. Šliogerio palikimo reprezentavimu. Manau, kad svarbiausia pradėti ne nuo formalumų, o nuo prasmingos veiklos. Jai vykdyti reikia angažuotų žmonių, kurie domėtųsi A. Šliogerio palikimu, jo idėjų tąsa, gyvybingumu. Šis centras galėtų suburti ne tik filosofus, bet ir literatūros žmones, mokytojus, gimnazistus“, – kalbėjo D. Kuolys.
Minčiai įsteigti Arvydo Šliogerio centrą pritarė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė, kuri jau daug metų rūpinasi žymaus filosofo vardo ir kūrybos garsinimu, jam skirtų renginių organizavimu. Elvyra buvo viena iš tų bibliotekos darbuotojų, kuri įdėjo daug pastangų, kad būtų įkurtas Juozo Miltinio palikimo studijų centras, dabar veikiantis prie bibliotekos.
Prieš renginį visi svečiai ir bibliotekos atstovai lankėsi filosofo Marijaus Arvydo Šliogerio vardo skvere šalia pastato Šermukšnių g. 19. Skveras įkurtas gatvėje, kurioje yra Šliogerių šeimos namas, čia 1944 m. ir gimė būsimasis filosofas.
Bendrovės „Metalistas Group“ valdybos pirmininko Manto Gudo teigimu, tikimasi jau šį mėnesį pradėti tolesnius skvero tvarkymo darbus, kai kuriuos gal pavyks baigti iki filosofo gimtadienio.
Taip pat planuojama skelbti konkursą studentams dėl meninio architektūrinio skvero sutvarkymo idėjų.
Jei seni medžiai galėtų kalbėti, jie galėtų pasidalinti prisiminimais, kaip pro šalį į 2-ąją vidurinę mokyklą keliaudavo būsimasis filosofas ir jo tėvai – mokytojai. Kaip filosofas su savo žmona Zita šia gatve eidavo į kavinukę gerti kavos.
Dabar A. Šliogerio garbei čia pasodinti ąžuoliukai.
Filosofo mokinių nuomone, šis skveras atspindi A. Šliogerio filotopiją – jo sukurtą terminą, nusakantį meilę vietai. Savo žaluma jis tarsi perteikia ir ypatingą filosofo meilę gamtai.
Svečiai stebėjosi, kad prie A. Šliogerio šeimos namo, kuriame dabar gyvena kiti žmonės, iki šiol nėra jokios atminimo lentelės ir sakė tikintys, kad artimiausiu laiku ji atsiras.
