-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau panevėžiečiai jau šį savaitgalį Laisvės a. galės perskaityti, ką surašė į ilgutėlį laišką, kuris bus pasiųstas į ateitį – įdėtas į kapsulę, užkastas ir tik po šimto metų vėl galės išvysti dienos šviesą.
Ilgiausias laiškas Lietuvai – viena iš renginio „Laisvės pavasaris“ dalių. Idėja kruopščiai nugludinta. Pirmosios vizijos kilo dar prieš porą metų Panevėžio bendruomenių rūmų renginių organizatorei Jurgitai Rimšei. Jos mintims pritarė ir kolegė Judita Kačinskaitė, kuri labai aktyviai ėmėsi darbų ir, kaip juokauja J. Rimšė, tempė pačią į priekį jaunatviška ir uždegančia energija.
„Buvo akimirkų, kai, regis, viskas, nieko nebenoriu ir nieko nepavyks. Tačiau Judita visuomet kvietė nesustoti“, – pasakojo J. Rimšė.
Organizatorės vieningai tvirtino, jog vienos pačios nebūtų pasiekusios įspūdingų rezultatų. Prireikė daugybės žmonių pagalbos, patarimų.
Pagrindinė akcijos idėja – palikti atsiminimą ateities kartoms.
„Galbūt šiandien mums tai atrodo kaip atrakcija, bet, praėjus šimtmečiui, kitoms kartoms mūsų kartos paliktas laiškas bus toks pat svarbus, kaip ir Nepriklausomybės deklaracija“, – svarstė J. Rimšė.
Unikalų laišką Lietuvai galėjo rašyti visi norintieji. Didelio visuomenės susidomėjimo Bendruomenių rūmai sulaukė vos paskelbę apie galimybę užrašyti linkėjimą ir padėką Lietuvai.
Išdalyti pergamentų lakštai užregistruoti unikaliais numeriais, paženklinti Panevėžio bendruomenių rūmų antspaudais. Organizatoriai siekė, kad viskas būtų techniškai sklandu, o pergamentai su juose užrašytais tekstais grįžtų į Bendruomenių rūmus. Ir išties nebuvo nė vieno metro, kuris pasiklystų ar būtų pasisavintas.
Originalioje akcijoje dalyvavo itin daug pavienių žmonių ir organizacijų: Panevėžio kraštotyros muziejus, galerijos, bibliotekos ir jų lankytojai, Karaliaus Mindaugo husarų batalionas, miesto švietimo įstaigos, gyventojų bendruomenės.
Informacija apie panevėžiečių rašomą laišką Lietuvai, pasak organizatorių, tikrai pasiekė ir užsienyje gyvenančius tautiečius. Deja, laiškų ar skambučių iš jų akcijos sumanytojai nesulaukė.
Rekordinį laišką rašiusių panevėžiečių originalumas virto rimtu iššūkiu akcijos sumanytojams. Kai kurių grąžintų pergamentų buvo neįmanoma suvynioti, kad tilptų į specialiai pagamintą 50 cm pločio ir 90 cm aukščio kapsulę. Nors laiško autoriams buvo išdalytos atmintinės, kūrybingi panevėžiečiai leido sau improvizuoti. Vieni į pergamentą priklijavo savo nuotraukų, kiti – karpytų gėlių, išradingiausieji net primezgė servetėlių. Laimė, kelių šimtų metrų laišką susukus standžiau, jis į kapsulę tilps. Pati kapsulė – nerūdijančiojo plieno, o jos gamintojai pažadėjo, kad gaminys atlaikys visą šimtą metų ir laiškas pasieks ateities kartas.
Kapsulė bus įamžinta pačioje miesto širdyje – įkasta pačioje gražiausioje Laisvės a. vietoje, ąžuolų alėjoje. Tą planuojama padaryti po aikštės rekonstrukcijos.
Įkasimo vieta bus pažymėta lentele, nurodančia, kada kapsulė vėl galės išvysti dienos šviesą – 2118 metų vasario 16-ąją.
Sprendimas ant pergamento užrašytą laišką išsaugoti specialioje kapsulėje rastas nesunkiai, o štai kaip eksponatą pristatyti plačiajai auditorijai, akcijos sumanytojams teko pasukti galvas. Galiausiai nuspręsta laiško turinį perkelti ant specialaus tento. Šis, nors ir pagamintas iš aplinką tausojančių medžiagų, bus patvarus bei atsparus permainingiems orams ir tarnaus mažiausiai dešimtmetį.
Tiesa, viena pirmųjų idėjų buvo laišką įteikti Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Vėliau akcijos organizatoriai nutarė, jog visgi jis turi likti Panevėžyje. S. Myškienė svarsto, kokius jausmus po daugelio metų jis sukels tiems, kurie dar negimę ir kurie tolimoje ateityje turės galimybę pamatyti, ar išsipildė ant pergamento surašyti žmonių lūkesčiai.
Organizatorių duomenimis, laišką Lietuvai rašė labai įvairaus amžiaus panevėžiečiai. Jauniausiajam – vos treji, o vyriausiasis jau peržengė itin garbaus amžiaus slenkstį, jam – 92 metai. Akcijos sumanytojos pirmuosius pergamento lakštus tikėjosi įduoti simbolinio, šimtojo, jubiliejaus sulaukusiam Panevėžio gyventojui, tačiau tokio surasti nepavyko.
Pirmasis laiške Lietuvai pasirašė Panevėžio miesto meras Rytis Račkauskas, kurio linkėjimas – itin išsamus, parašytas didelėmis raidėmis, tad jį perskaityti sunku nebus.
Istorinio panevėžiečių laiško Lietuvai turinys itin jautrus. Žmonės į Lietuvą kreipiasi kaip į artimą draugę, išsako lūkesčius, siunčia linkėjimus, užrašo padėkos žodžius artimiesiems, taria ačiū prisidėjusiesiems prie Lietuvos istorinių pokyčių.
Pasak S. Myškienės, laiškuose jaučiamas skirtingas rašiusiųjų dėkingumo, laisvės, Lietuvos ir pasaulio suvokimas. Jos manymu, vaikai savyje turi kur kas daugiau šviesos, džiaugsmo, tikėjimo, žaismingumo. Jaunimas labiau apeliavo į norą neišvykti iš šalies, o vyresniųjų laiškų turinys solidus, pilnas dėkingumo.
Tad nenuostabu, jog pergamento lakštuose – ne viena citata iš patriotiška dvasia persmelktų eilėraščių. Čia nugulė ir poeto Jono Aisčio eilės: „Atsikėlei graži ir džiaugsminga, Nors paplūdus kraujuos, bet laisva.“
Organizatorė J. Rimšė prisipažįsta ir pati pasinaudojusi proga padėkoti Lietuvai. Moteris nedaugžodžiavo, tik parašiusi trumpą, bet iškalbingą frazę: „Myliu tave, tėvyne.“
Apžiūrinėjant ilgąjį eksponatą į akis krinta vaikiška rašysena įamžinti prašymai. „Linkiu, kad nebebūtų karų“, „taikos“ – to vaikiškos širdelės trokšta per artėjantį šimtmetį. Drąsesnieji nori, kad „Lietuvoje būtų daug deimantų spalvotų“ ir linki šaliai būti turtingai.
Vaikai dėkoja ir savo artimiausiems žmonėms – tėvams. Už galimybę sutikti draugų, už rūpinimąsi, meilę, už pasakas prieš miegą.
