-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jau tapo tradicija baigiantis metams pagerbti tuos, kurie daugiausia prisidėjo, kad Panevėžys taptų geresne vieta gyventi. Tuos, kurių pasiekimai ir indėlis Lietuvos ir Panevėžio vardą garsina visame pasaulyje. Ir tuos, kurių tyliai daromi darbai augina sparnus.
Panevėžio dailės galerijoje ketvirtadienio vakarą iškilmingoje ceremonijoje nusilenkta penkiems šviesuoliams. Jiems įteiktos skulptoriaus Juozo Lebednyko sukurtos skulptūrėlės.
Prieš trejus metus gimusios iniciatyvos „Mamos, varom kavos“ tarybos narė, aktyvumu stebinanti Irvyda Tamošiūnienė Metų panevėžiete išrinkta už savanorystę aukojant savo asmeninį laiką, pagalbą vienišiems seneliams, skurstantiesiems ar stokojantiesiems tiesiog šilto žodžio ir bendravimo.
Irvyda juokiasi, jog jai jau buvusi didelė garbė būti pasiūlytai tokiam apdovanojimui, bet kad dar ir pelnys Metų panevėžiečio titulą, niekaip netikėjusi.
Irvyda yra viena iš aktyvių mamų bendruomenės gyvsidabrių – ji visada randa laiko geriems darbams.
Kartu su mamomis padeda stokojančioms šeimoms, seneliams, neįgaliesiems – tiems, kam reikia pagalbos. Aktyvios mamos pradžiugina maltiečių globojamus senelius, prie jiems vežamos sriubos vis įdėdamos po kokį pačių pagamintą skanumyną.
Ir tai tik viena iš I. Tamošiūnienės veiklų. Ji savanoriauja ir Raudonojo Kryžiaus draugijoje – rinko šiltus drabužius migrantams, turintiems mažų vaikų, gelbėjo vakcinavimo centre, taip pat lanko Panevėžio šv. Juozapo globos namų gyventojus.
„Dažnai išgirstu klausimą: kaip tu viską spėji – juk šeima, vaikai, darbas. Bet man labai patinka savanoriauti, taip galima save įprasminti. Dažnai girdžiu pasiteisinimų, esą žmonėms reikia finansinės paramos, o aš pinigų paramai neturiu. Tokiems visada sakau, kad yra pilna žmonių, kuriems reikia emocinės paramos“, – sako Irvyda.
Dvi dukrytes, 3-ejų ir 5 metų, auginanti panevėžietė juokiasi, jog tokia aktyvi tapo sulaukusi atžalų.
„Kol jų neturėjau, nebuvau tokia veikli“, – patikina I. Tamošiūnienė.
Anot jos, auginant vaikus, norisi būti jiems pavyzdžiu, o savanoriavimas yra geriausias būdas juos išmokyti empatijos.
„Kai rinkome paramą Pataisos namuose gyvenančioms mamoms su vaikais, savo penkiametei nuolat apie tai pasakojau. Noriu, kad ji užaugtų empatiška“, – sako Metų panevėžietė.
I. Tamošiūnienė – konditerė, jos kepamų nuostabių tortų yra dažnas ragavęs. Savarankiškai dirbanti Irvyda sukasi taip, kad spėtų ir pas laukiančius jos pagalbos, ir pabūti su savo šeima. Ir sako visai nepavargstanti, nors dėl gerų darbų kartais skaniuosius tortus tenka kepti naktimis.
2021-ųjų šviesuoliams – Metų panevėžiečiams (iš kairės) A. Venckui, I. Tamošiūnienei, S. Krupeckaitei, A. Andrijauskui ir V. Tallt–Kelpšai apdovanojimą įteikė meras Rytis Račkauskas. P. ŽIDONIO nuotr.
Už asmeninį indėlį skleidžiant kultūrą ir meną Panevėžyje, Lietuvoje bei už jos ribų Metų panevėžiečiu vardu įvertintą skulptorių, miesto Dailės mokyklos direktorių Vytautą Tallat-Kelpšą į apdovanojimų ceremoniją atlydėjo visa šeima: žmona, du sūnūs su šeimomis. Artimųjų būryje nebuvo tik mažiausiojo, dar tik pirmuosius gyvenimo metus peržengusio anūko ir marčios – jiems teko likti namie užklupus ligoms.
Garsus menininkas ne kartą yra pabrėžęs, kad šeima jam yra didžiausia vertybė, ramybės uostas ir svarbiausia vertintoja.
„Be šeimos palaikymo aš tikrai nebūčiau ten, kur dabar esu“, – šiltai kalbėjo skulptorius.
Anot jo, kūrybinių ieškojimų kelyje jo palaikytojai yra ir mokyklos kolektyvas.
„O šiaip turbūt tiek padarau dėl to žemaitiško užsispyrimo įkūnyti savo mintis, jas išreikšti“, – sako iš Laukuvos kilęs V. Tallat-Kelpša.
Nors Aukštaitijos sostinėje skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį, menininkas juokiasi ir dabar dar gerai „pavarantis“ žemaitiškai.
Nors į V. Tallat-Kelpšos biografiją įrašyta eilė įvairiausių įvertinimų, Metų panevėžiečio apdovanojimą skulptorius vadina vienu svarbiausių.
Metų panevėžiečiu skulptorius išrenkamas jau antrą kartą. Pirmąjį panevėžiečių buvo pagerbtas 1998-aisiais.
„Aną apdovanojimą vertinu kaip man suteiktą avansą, paskatinimą. O šįkart, prabėgus tiek metų, manau, kad jo jau nusipelniau savo darbu“, – svarsto V. Tallat-Kelpša, prisiminęs geležine ledi vadinamos Margaret Tečer frazę: jeigu daug dirbai ir laimėjai, nesakyk – man pasisekė, sakyk – aš to nusipelniau.
P. ŽIDONIO nuotr.
Vienu iš penkių 2021-ųjų metų panevėžiečiu tapęs bendrovės „TPA“ vadovas Alvydas Andrijauskas įvertintas už profesionalumą vadovaujant įmonei, pagalbą ir labdaringą veiklą karantino metu, už indėlį kuriant galimybę robotikos centrą „RoboLabas“ bei neseniai duris atvėrusį STEAM centrą lankantiems mokiniams naudotis naujausiomis technologijomis. A. Andrijauskas prisipažįsta, kad išgirdus apie tokį įvertinimą jį ištiko šioks toks šokas.
„Galvoju, kaip taip gali būti, juk Panevėžyje tikrai yra daugiau garbingų ir daug dėl savo miesto nuveikusių žmonių“, – sako verslininkas.
Vis dėlto jo indėlis – irgi didžiulis. Nepaisant pandemijos iššūkių, šie metai verslui buvo patys sėkmingiausi. Panevėžyje įkurtos technologinių procesų automatizavimo įmonės veiklos baras – nuo Vietnamo iki Čilės.
„Žinote tą jausmą, kai tau kas nors patapšnoja per petį po gerai atlikto darbo? Šį apdovanojimą priimu kaip miesto patapšnojimą man per petį: gerai, Alvydai, daryk toliau“, – šypsosi A. Andrijauskas.
Jis laiko randa ir visuomeninei bei labdaringai veiklai: prisideda prie įvairių KTU Panevėžio filialo projektų, jo rūpesčiu STEAM centras aprūpintas moderniomis laboratorijomis, prieš kelerius metus padėjo atnaujinti Panevėžio šv. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo koplyčią.
Iškilmingoje Metų panevėžiečių apdovanojimo ceremonijoje laureatus pagerbė Merūnas Vitulskis. P. ŽIDONIO nuotr.
Už išmintį, ryžtingumą ir profesionalumą sėkmingai atnaujinant J. Miltinio dramos teatrą, stiprinant jo kolektyvą, užtikrinant teatro matomumą, kuriant glaudų ryšį su žiūrovais bei Panevėžiu „Metų panevėžiečio“ skulptūrėle apdovanotas J. Miltinio dramos teatro vadovas Antanas Venckus.
Po apdovanojimo jis prisipažino itin nustebęs dėl tokio dėmesio ir pagarbos.
„Tai buvo lyg vasaros diena žiemą. Visiškai nesitikėjau ir nieko nežinojau apie planuojamą man skirti apdovanojimą“, – patikina teatro direktorius.
A. Venckus vadovauti J. Miltinio dramos teatrui stojo maždaug prieš dvejus metus. Į Aukštaitijos sostinę iš Šiaulių, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį, buvo atkeltas, kaip pats sako, lyg koks legionierius – beveik ne savo noru.
Todėl šiandien jam labai netikėta tokia Panevėžio padėka.
„Tvirtai sakau, kad šis apdovanojimas – ne mano, o viso mūsų teatro kolektyvo“, – pabrėžia A. Venckus.
Svarbiausiai, anot jo, kad kolektyvas susibūrė kaip komanda ir reabilitavo teatro garbingą vardą.
„Kolegos pasitikėjo manimi ir pasitardami mes jau galime džiaugtis pakankamai rimtais rezultatais. Dalyvaujame festivaliuose, kurių keturiuose per pastaruosius dvejus metus tapome laureatai. Manau, kartu radome kelią į sėkmę ir žmonių širdis“, – džiaugiasi teatro direktorius.
Paklaustas, ar spėjo prisijaukinti Panevėžį, A. Venckus patikina tampantis pačiu tikriausiu šio miesto patriotu. Jam vis svarbiau tampa, kad pats miestas ir jo teatras nebūtų tik legenda, bet ir džiaugsmą gyventojams nešanti realybė.
Lyginti Šiaulių ir Panevėžio, kaip kad kartais įprasta, teatro vadovas nenori. Jo teigimu, to net ir nereikėtų daryti.
„Nėra nė vieno geresnio ar blogesnio. Abu miestai skirtingi, nepanašūs ir saviti“, – sako A. Venckus.
Artėjant žiemos šventėms, Metų panevėžietis labiausiai visiems linki vienybės – tiek darbuose, tiek veiklose, tiek bendraujant.
„Norėčiau, kad liktų kuo mažiau susiskaldymo, nereikalingų prieštaravimų. Ramybės namuose, šeimose. Ir, žinoma, sveikatos“, – linki A. Venckus.
Šie metai išskirtiniai buvo ir vienai geriausių visų laikų Lietuvos treko dviratininkei Simonai Krupeckaitei. Dukart pasaulio, triskart Europos čempionato aukso medalių bei gausybę kitų apdovanojimų kolekciją dabar papildė Metų panevėžiečio apdovanojimas. Daugiau kaip du dešimtmečius dviračių sportui atidavusi S. Krupeckaitė gruodžio pradžioje pranešė dedanti tašką profesionalios sportininkės karjeroje. Treko karaliene tituluojama Simona kuklinosi, kad jos laimėjimai nėra tokie reikšmingi kaip kitų apdovanotųjų.
„Jaučiuosi labai dėkinga, kad tarp tokių garbingų žmonių pagerbta ir aš. Nors nesijaučiu kažką ypatingo nuveikusi dėl savo miesto“, – kalbėjo labiausiai tituluota Lietuvos dviratininkė.
