I. Tinfavičiaus dirbtuvėse Birutės gatvėje. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Panevėžys – karaimų centras

Panevėžys – karaimų centras

Nors iki šiol su karaimų tauta, į Lietuvą atvežusią garsiuosius kibinus, labiausiai sietini Trakai, visgi istorikai tvirtina, kad XIX a. pabaigoje jų gausiai gyveno būtent Panevėžio krašte.

Negana to, Panevėžyje tarpukariu veikė netgi vieninteliai Lietuvoje karaimų maldos namai.

Šiuo metu itin nebegausi karaimų bendruomenė yra svarbi Lietuvos, taip pat ir Panevėžio, istorijos bei kultūros dalis, o Seimas 2022 m. paskelbęs Lietuvos karaimų metais.

Kėlėsi į Panevėžį

Dabar visame pasaulyje karaimų belikę vos keli tūkstančiai. Dalis jų gyvena Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje.

Visai negausios bendruomenės įsikūrusios dar keliose valstybėse.

2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 273 karaimai.

Karaimų istorija su Lietuva siejama nuo 1397–1398 metų, kai po vieno žygio į Aukso ordos stepes Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Krymo išsivedė kelis šimtus karaimų šeimų ir įkurdino jas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Pradžioje karaimai buvo apgyvendinti Trakuose, vėliau jų gyvenviečių atsirado Vilniaus, Kauno apylinkėse, taip pat Panevėžio krašte – Naujamiestyje, Upytėje, pačiame Panevėžyje.

LDK įjungus į carinės Rusijos sudėtį, prasidėjo kitas karaimų gyvenimo etapas. 19 a. pabaigoje Rusijos imperijoje gyveno 12 894 karaimai.

Lietuvai 1918 m. atgavus nepriklausomybę, bet 1920 m. netekus Vilniaus krašto, Panevėžys tapo Lietuvos karaimų centru.

1923 m. čia gyveno 110 karaimų, o tai sudarė net 0,57 procento visų to meto miesto gyventojų.

Panevėžyje tarpukariu veikė netgi vieninteliai Lietuvoje karaimų maldos namai.

Daugiausia šios tautos atstovų vertėsi sodininkyste ir daržininkyste.

Panevėžio karaimai. 1936-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Panevėžio karaimai. 1936-ieji. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Rekonstravo kenesą

1929 m. Panevėžio karaimų bendruomenės iniciatyva ką tik pastatytuose karaimų bendruomenės namuose Ramygalos gatvėje atidaryta karaimų biblioteka-skaitykla.

Joje buvo sukaupta apie 400 leidinių karaimų, lietuvių, rusų ir kitomis kalbomis.

O pačių karaimų bendruomenės namai Panevėžyje buvo itin populiarūs tarp karaimų. Juose veikė dramos būrelis, vykdavo jaunimo šokių vakarai. Taip pat čia buvo švenčiamos įvairios šventės. 1926 m. Panevėžio apskrities viršininkas teigiamai atsiliepė savo rašte apie karaimų bendruomenę ir jos dvasininką. Rašte teigiama, kad bendruomenė lojali Lietuvos valdžiai ir neužsiima priešiška veikla

Kadangi Vilnius ir Trakai liko okupuoti Lenkijos, Panevėžio karaimų bendruomenė 1936 m. liepos mėnesį perorganizuota į visos Lietuvos karaimų draugiją.

1938 m. lapkritį Panevėžyje įvyko rekonstruotos kenesos šventinimo iškilmės. Naujas mūrinis kenesos pastatas vietoje buvusio medinio iškilo prisidedant švietimo ministerijai.

Iš valstybės biudžeto kenesos remontui paskirta 2400 litų.

Į iškilmes atvyko karaimų šventikas – chazanas iš Trakų, į Panevėžį suvažiavo karaimai iš visos Lietuvos.

Rekonstravus maldos namus, Panevėžyje buvo galutinai suformuotas karaimų dvasinis-kultūrinis centras.

Senieji karaimų maldos namai Sodų gatvėje. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Senieji karaimų maldos namai Sodų gatvėje. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Galerija

Ir siuvo, ir kalė

Panevėžyje karaimai turėjo ir savo dirbtuves Birutės gatvėje.

Jos priklausė Eljasafui Tinfavičiui. Šiose dirbtuvėse daugiausia buvo atliekami įvairūs šaltkalvystės darbai. Pastatas išlikęs iki šių dienų.

Birutės gatvėje veikė ir karaimės Basios Tinfavičiūtės siuvykla.

Joje apdarus siūdindavosi garsios miesto ponios. Siuvėjomis dirbo ne tik karaimė – ir kitų tautybių panevėžietės.

Šis pastatas šių dienų nesulaukė – buvo nugriautas.

1918–1940 m. Panevėžyje karaimai išgyveno klestėjimo laikotarpį, buvo remiami valstybės.

Panevėžio karaimai dalyvavo ir kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės, tarnavo Lietuvos kariuomenėje.

Kenesos vieta. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Kenesos vieta. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Iš kaimo kėlėsi į miestą

Gana gausiai karaimai apsigyveno ir Panevėžio rajone, Naujamiestyje.

Šio krašto karaimų bendruomenė sunyko dviem etapais. Pirmiausia po 1710 metų maro, kai dalis šios tautos žmonių persikėlė į Trakus.

Kitą etapą lėmė Panevėžio bajorų maršalkos Florijono Karpio elgesys, kai iš karaimų šeimų buvo atimta žemė.

Netekę pragyvenimo šaltinio, karaimai buvo priversti palikti kaimą bei apsigyventi Panevėžio mieste, kur jie kompaktiškai įsikūrė dviejose besiribojančiose Sodų bei Ramygalos gatvėse.

Poeto motiną pakirto netektis

Panevėžio karaimus bene labiausiai išgarsino poetas Šelumielis ( Šelumijelis) Lopato.

Nors jis gimė Trakuose, aktyviausi gyvenimo metai praėjo Panevėžyje.

Šelumielis gimė 1904 metais gegužės 14 dieną. Jo gimtosios vietos – gražus Trakų kraštas. Tėvas buvo vedęs Mariją Dubinskaitę. Būsimasis poetas augo gausioje šešių vaikų šeimoje. Už jį vyresni buvo brolis ir sesuo. Bet brolis nuskendo Galvės ežere.

Tokia nelaimė pakirto motinos sveikatą. Ji mirė 1911 metais, būrį vaikų palikusi našlaičiais. Tuo metu vyriausiai seseriai buvo tik 11 metų, jauniausioji neturėjo dar ir metų.

Mažais vaikais tėvui buvo gana sunku rūpintis. Jis vedė antrą kartą. Jo antrąja žmona tapo jau panevėžietė Rita Timinska.

Karaimų šeimose buvo tradicija vesti tik savo tautybės asmenis. Naujoje šeimoje dar gimė 6 vaikai, bet išgyveno tik 3 dukterys.

Panevėžio karaimai. 4-asis dešimtmetis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Panevėžio karaimai. 4-asis dešimtmetis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Nužudė miško vagys

Nuo mažens Šelumielis pasižymėjo išskirtiniais gabumais ir jį buvo nuspręsta siųsti mokytis. Tėvas norėjo, kad sūnus taptų dvasininku.

1911–1915 metais jis mokėsi Trakų karaimų pradinėje mokykloje. Mokyklą baigė vienais penketais ir su pagyrimu.

Pirmojo pasaulinio karo metais Šelumielis buvo išvykęs gyventi į Peterburgą pas tėvo brolį ir mokėsi berniukų gimnazijoje.

Karo metais čia pragyventi buvo sunku.

Šeimai iš Peterburgo išsikrausčius į Krymą, mokėsi Aleksandro dvasinėje mokykloje.

Joje buvo mokoma ir daugelio pasaulietinių disciplinų, daug dėmesio skiriama matematikos, pasaulio pažinimo mokslams. Būsimieji dvasininkai buvo mokomi ir vokiečių kalbos.

Šelumielis mokyklą baigė 1920 metais ir grįžo į Lietuvą.

Pradžioje Pasvalio intendantūroje įsidarbino raštininku.

Nuo 1922 m. apsigyveno Panevėžyje, dirbo apskrities žemės tvarkytojo raštinėje vedėju.

Aktyviai įsijungė į visuomeninę veiklą, baigė miškų technikų mokyklą Panevėžyje ir buvo paskirtas Pasvalio miškininkystės eigulio pavaduotoju, tačiau jam nebuvo lemta ilgai dirbti. Netikėta žūtis po kelių mėnesių nutraukė devyniolikamečio gyvenimą.

Miške jis sugavo miško nelegalius kirtėjus, o šie nužudė jaunąjį miškininką.

Talentingas jaunuolis palaidotas Naujamiesčio kapinėse.

Š. Lopato pagarsėjo kaip karaimų poetas. Nors jo kūryba nėra gausi, bet labai brandi ir melodinga. Eilėraščiai rašyti karaimų kalba, kai kurie išversti į lietuvių kalbą. Juos vertė ir žinoma poetė Judita Vaičiūnaitė.

Neilgą gyvenimą nugyvenęs Š. Lopato buvo vienas ryškiausių karaimų atstovų Lietuvoje.

Panevėžio karaimų vaikai. 1936 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Panevėžio karaimų vaikai. 1936 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Mena tik paminklinis akmuo

O Panevėžio karaimų kenesa uždaryta Panevėžio miesto vykdomojo komiteto slaptu 1952 vasario 21 sprendimu.

Nutarimo motyvai: pastatas karaimų kulto reikalams nenaudojamas, karaimai neturi savo šventiko. 1970 m. kenesos pastatas buvo nugriautas.

1995 m. karaimų bendruomenės ir Panevėžio savivaldybės rūpesčiu toje vietoje pastatytas paminklinis akmuo.

Šiandien šią vietą mena atminimo akmuo, o karaimų bendruomenę primena likę jų mediniai namai Sodų bei Ramygalos gatvėse.

Iš gana gausios karaimų bendruomenės šiuo metu Panevėžyje likusi tik nedidelė dalis.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų