-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Signataro našlė Vida Beinortienė pasakoja, kad prieš sovietinę priespaudą, žmogaus teisių varžymą pasisakydavusiam sutuoktiniui savotišku pasipriešinimo simboliu buvo tapusi netgi paties namo Amerikos gatvėje, sovietmečiu turėjusioje tų laikų veikėjo Juozo Garelio vardą, statyba.
„Gūdžiausiu sovietmečiu Julius nebijodavo kalbėti apie tremtis, apie atimtą žmonių turtą ir laisvę, visuomet pasisakydavo už asmeninę nuosavybę. Kai susituokėme, jis išreiškė norą gyventi savo paties name“, – teigė V. Beinortienė.
Radviliškio rajone užaugęs, tuometį Kauno politechnikos institutą baigęs, po studijų J. Beinortas buvo privalomai išsiųstas inžinieriumi dirbti į Latviją. Po trejų metų atvyko dirbti į Panevėžyje buvusią garsią „Ekrano“ gamyklą. Jaunas vyras netruko įsilieti į žygeivių judėjimą. Šis judėjimas, kurio metu būrys žygeivių vaikščiodavo po istorines vietas, dainuodavo tautiškas dainas, buvo pelnęs saugumiečių įtarumą, žygeiviai, kaip sovietų nomenklatūrai įtartini elementai, buvo ir sekami, ir persekiojami. Pripažįstama, kad žygeiviai – vieni tų, kurių dėka vėliau radosi Sąjūdis, o galop buvo paskelbta ir šalies nepriklausomybė. Vienas už ją padėjusių parašą – J. Beinortas. Jis taip pat buvo ir aktyvus sąjūdininkas.
Perėjo kliūčių ruožą
Tačiau panorę statydintis namą, Beinortai susidūrė su kliūtimis.
„Pirmoji kliūtis buvo toji, kad trejus metus po santuokos neturėjome vaikų. Tad mes buvome įvardijami kaip sutuoktiniai, ne šeima. O sutuoktiniams statydintis namo neleisdavo. Sklypą tuometėje J. Garelio gatvėje gavome tik tada, kai susilaukėme pirmagimės Eigintos. Antroji mūsų dukra Aušra gimė jau pasistatytame name“, – pasakojo V. Beinortienė.
